Šeštadienį, grįžus iš Iguazu, operatyviai nukakome į Cachirulo Malcolme. Nauja nebent tai, kad pasijuto nauja extranjerų moterų banga. Pamainomis jos čia važiuoja, ar ką? Podiumas... Milonguerai, aišku, renkasi pagal pakuotės grožį, o kaipgi kitaip, jei šoka visos daugiau ar mažiau gerai. Mano pakuotė nelabai blizga, todėl Cachirulo vėl nelabai patinka, lieku kažkokia "nedavalgius", ir galvoju, kad velniai nematę to cachirulio, kaip pasakė vienas milongueras, yra BsAs vietų kur pasišokti, ne tik ši snobinė milonga.
Vakar, sekmadienį, Janis jau iš anksto perspėjo, kad milongose bus mažiau žmonių dėl Motinos dienos (ji čia būna trečią spalio sekmadienį). Ėjom į Lujos (plasa bohemia). Gera milonga, tačiau pastebėjusi, kad ir čia vyrai linkę rinktis pagal pakuotę, kiek pasišokusi, išvažiavau ten, kur tikrai nuoširdūs ir draugiški, be poteksčių, žmonės - Lo de Celia. Geras ženklas buvo jau tai, kad taksistas, nurodžius jam kryptį "Humberto y Entre Rios", tuoj pat perklausė "ar į milongą?", o išleisdamas palinkėjo gerai pasišokti. Nepaisant motinos dienos ir lietaus, milongoje žmonių buvo daug, nors jiems patiems taip neatrodė. Pasišokau, žinoma, gerai, ir ne tik tango, bet ir chacarera, pasodoblį, fokstrotą... Kažkoks gėris gyvena šioje milongoje, kaip gerai, kad atvažiavau.
Šiandien, pirmadienį, paskutinė El Maipu la nacionalyje. Be abejonių gerai. Kaip ir reikia pradėti atsisveikinimų virtinę, tą ir darom. Atsisveikinimo foto su Seneliu (iš tiesų tai Marcelo), kieviena personaliai, paskui abi su milongos organizatoriumi. Oi tas Senelis - tokio garbaus amžiaus, o siela kaip jaunuolio. Labai malonus žmogus.
Jau pradeda smelktis graudulys, nes suprantame, kad daug kas dabar yra "paskutinį kartą".
Pakeliui į namus, pro vieno restorano langą pamatom valgančius Junin g. gyventojus, mūsų pusiau bendrakeleivę kaliningradietę Leną ir amerikiečius Gregą, su kuriuo protarpiais vis šoku, ir japonišką amerikietę, kurios vardo dar neišmokau. Prisijungėm, vis tiek pavalgyti tai reikia. O ir pasėdėti kompanijoje malonu.
Sunku su tais vardais. Prisimenam nedidelę dalį. O antrą kartą klausti taigi nepatogu :) Blogiausia, kai duoda suprasti, kad jau šokom, o neprisimen ir viskas... Čia įprastas pasisveikinimo bučinukas atsistojus šokti, jei šokta buvo ir anksčiau. Ir štai, pakšt man į žandą, o neprisimenu na niekaip. Ne vienam žmogui esam prisegę pravardes. Paskutinė, pvz.: "Muzika", tokiam giedro veido žmogučiui, nepaprastai muzikaliai šokančiam, ypač ne tango tandas.
Mmmm... Tiesą pasakius, labai jau noriu miego, todėl be literatūrinių vingių baigiu, ryt laukia spalvinga diena
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą