Įsivažiuojam

Hm... Sakiau, kad neisiu į Cachirulio Malcolme, o nuėjau. Nes pasirašiau ant Cacho Dantės seminaro, kuris vėlai, dėl ko nebūčiau spėjus į planuotą ankstyvą Los Consagrados. Ir kodėl jie taip mėgsta daryti vėlyvas pamokas, lyg žmonės neturėtų planų eiti į milongas? Kaip ne keista, seminare dominavo vietiniai žmonės. Ech... Momentais mudvi su Edita pasijuntame tikromis karvėmis, tokių mažyčių žmonių esama, kad ir tie patys mokytojai (žr. Foto)

Buenos Aires yra visai nedidelis miestas, tikrai. Pavyzdžiui, pamačiau gatve žingsniuojantį senjorą Angelį, su kuriuo pernai išsidirbinėjau Zarasoje. Atvipus žandikauliui, nepastvėriau už skverno paklausti kaip milonga, ar gyvuoja.
Mažiau netikėtas, bet vis tiek įrodantis tango pasaulio mažumą susitikimas įvyko seminare. Prie mūsų priėjo tokia moteriškutė, rikiuojanti seminaro reikalus, sulaukusi atsakymo į standartinį užsieniečiams klausimą "iš kur?", staiga visa susileido "o, Saulius.....". Tai buvo Janis :)

Cachirulio - kaip ir reikėjo tikėtis. Šokta ne taip daug, kaip norėtųsi, bet užtai - tik kokybiškai. Na, išskyrus vieną vaikėzą. Knisa sėdėjimas ketvirtoje eilėje moterų minioje. Dievaži, labai komplikuota padėtis, vos užgrojus tandą, vyrų vaizdą užstoja pirmos trys moterų eilės, o kai jos pamažu prasisklaido, sėdinčių vyrų eilę užstoja jau šokantys. Jau nekalbu apie tai, kad svarbiu momentu būtinai kas nors atsistoja atsibučiuoti/pasibučiuoti prieš tą svarbų panoraminį vaizdą, dar labiau komplikuojant situaciją. Prie šitokių sąlygų kiekviena išplėšta tanda - kaip žygdarbis.
Kas malonu - jau kai kas prisimena, nebereikia iš naujo prisistatinėti. Vienas draugelis (toks visuomet su megzta liemene, Eugenijus, Goda, turėtum prisiminti) išgirdęs, kad sekmadienį žadam eiti į Lo de Celia, baisingai susiraukė - "fe...". Ar tik nebūsim kritusios jo akyse. Bet į Lo de Celia vis tiek eisim.

Čia visai pavasaris, dieną nereikia jokio palto.