Jau gįžau į Lietuvą. Įsispraudžiau į šiltas kojines, už lango boluojant sniegui, ir ką – man patinka. Jauku čia. Myliu ir žiemą.
Apmąstau kas buvo ir, svarbiausia šio visuotinio vojažo laikmečiu, ką galima pasakyti tiems, kas galvoja apie kelionę į BA.
Viena nauja sutikta užsienietė, beje, ukrainietė iš JAV, pasakė: kaskart sakau sau, kad jau užteks, bet kaskart grįžtu.
Kad užteks, aš sau nesakau, ir nuolat grįžtu be svarstymų, bet tiesa ta, kad kaskart atvykus kažko įprasto mielo neberandi, kas liūdina, bet atsiranda kažkas, kas palaiko tą varikliuką, skatinantį atvykti vėl ir vėl. Visuomet sakau – tango gyvas tik todėl, kad sugeba mutuoti. Jei mes, gyvieji stebėtojai to tango vyksmo, nesugebam mutuoti kartu, tai mūsų problema, ne tango.
Taigi, ką pasakyčiau tiems, kas jau kurį laiką šoka, ir jaučia aplankant mintį, kad reiktų į BA?
Pirmas dalykas – ispanų kalba. Kodėl, tai aišku, nepamokslausiu. Tiesiog. Paskaičiuokit, ką gautumėt nemokėdami kalbos ir ką – mokėdami bent truputį. Žinoma, jei atvykti ketinate tik vieną kartą, „pažiūrėti kaip atrodo tango BA“, išgyvensit, nenumirsit nei nuo maisto, nei nuo tango bado, ir gal ir neapsimoka mokėti tos kalbos. Pamatysit bent kažką ir parsivešit šilumos kruopelę širdy. Kaip ir visi turistai. Bet jei norit daugiau nei kruopelė, kalba pravers. Tai – „vartai“.
Lūkestis. Tik negalvokit, kad BA visi šoka kaip dievai. Anaiptol. Tikrai Labai Gerai Šokančių čia vienetai. Žinoma, kalbu nuo savo kartelės pozicijos, atsiprašau už“pasikėlimą“ bet pas mus daug gerai šokančių, tad įspėti verta. Pirmą kartą nėrus į BA milongą gali pasirodyti labai nuostabu, bet ilgainiui pajunti, kad norėtųsi ko tai techniškai geriau. Tada arba nusivili, kad nieko čia gero, arba supranti, kad techninė šokimo dalis kad ir svarbi, bet ne vien ji yra. Milongų gyvenimo dvasiai, pulsui atrasti nežinau ar pakanka vieno vizito į BA. Nebent užuosti. Bet ir tai gerai, nes pasiveži namo BA idėją. Gražų prisiminimą arba šauksmą sugrįžti atgal. Įsigyventi į BA milongas reikia laiko, nes tai – žmonės, tai – santykiai su jais, tai kiekvienos milongos (o jų daug), sava tradicija, savas gyvenimas, niuansai. O jei norisi gero šokimo techniškai daug, tai ką – irgi yra išeitis. Pamokos. Santykis su mokytojais, kurie po pamokų su tavimi pašoks ir milongoje. Aba taxi dancerių pirkimas (moterims bent jau).
Kol kas dar yra senų tango šokėjų. Bet jie palaipsniui palieka šią ašarų pakalnę. Kol kas dar šoku, bendrauju su žmonėmis, kurie pradėjo šokti būdami apie 15 metų prie gyvo D‘Arienzo orkestro. Bet tokių vis mažiau ir mažiau, nereikia dėti vilčių, kad naujai atvykę tikrai dar spėsite užmegzti tokių asmeninių kontaktų. Kaip ir nebebūtinai rasite milogose „girtuoklių stalą“, t.y. senų milonguerų stalą, kur bazuojasi nelabai šokantys, bet užtai seni milongų liūtai. Bet rasite ką nors kitą, kas taip pat bus šilta ir faina, kas patiks ir paliks įspūdį Jums. Kiekvienas mūsų pirmąkart atvykę randame savus lobius.
Kas įdomu, mano vienam pastebėjimui pritarė ir tango draugės:
BA vizualiai keičiasi tik vyrai! Moterys kaip puošėsi, taip ir besipuošia eidamos į milongas. Tik vyrai
dinamiškai atspindi laikmečio tėkmę – palaipsniui dingo kaklaraiščiai,
fantazijos ir galiausiai švarkai. Gerai dar, kad bent jau nedvokia…
Taigi, jei
dvejojate, vykti ar nevykti į BA dabar, sakyčiau: nesužinosi nepabandęs.
Kai kas
atvyksta ir “užsikabina” ilgam.
Kai kas atvyksa, pamato ir lieka sau su tuo gražiu
jausmu, kad pamatė ir “dabar jau žino”.
Kai kas
atvyksta ir supranta, kad nieko čia ypatingo, o namuose geriau.
Kaip būtų tau? Nežinau, arba nesakysiu.
Galiu tik pasakyti: sujungus techninę Europos encuentrų šokimo kokybę su BA milongų dvasia būtų geras rezultatas. Gal.
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Nepamiršimui
dar vienas epizodas. Kaip įprasta milongų pabaigose, įsiplepėjme, dauždamos
vyno stiklus, kaimynės šokėjos. Lyg
tyčia gavau progą greta dislokuotis šalia “mūsų Evelinos antrininkės” (labai
panaši), paklausiau iš kur ji, sako - iš
Šveicarijos. OK, gerai priimam, žinau Šveicariją, džiugiai paplepam apie
slidinėjimą, čia bangos sutampa. Aš prisistatau kaip iš LT. Klausia - Riga? Ne,
sakau, Vilnius. Ji: “Bet juk šalis tai ta pati”? Viskas, išbraukiau iš sąrašo, nežinau kokio,
bet nedraugausiu. (Žymiai geriau jau lenkų kilmės Anglijos pilietis, kuris
pasakė - o, Vilnius, lenkų miestas! Tam negalėjau paprieštarauti ir likom
draugiški.) Nejaukų pokalbio su šveicare momentą kaip mat perėmė argentinietė,
papasakojusi, kaip ji sužinojo apie krūvas į Argentiną atvyksių lietuvių,
natūraliai išsivystė gražus pokalbis apie lietuvius imigrantus, paskui jau
išvis apie belen ką, pamirštant pasikėlusią arba nemokšą šveicarę.
Tagi,
baigiant ir sakau, kalba – tai vartai, raktas į šalia milongoje sėdinčių
argentiniečių širdis J
