Kaip gydžiausi nuo priklausomybės

Pirmas mano šeštadienio pasišokimas Cachirulyje sukėlė minčių apie tai, kad reikia kažką keisti, nes Cachirulis nėra juk šventa karvė.

Taigi, atėjus sekančiam šeštadieniui, ėmiau ir pakeičiau. Nelengva tai buvo, oi nelengva. Kelis metus iš eilės šeštadieniais ėjus būtinai į Cachirulį imti ir nenueiti. Baisu. Turėtų pasaulis sugriūti, o aš patirti baisią netektį.  Bet tvirtai suėmiau save į rankas, įtempiau visas valios pastangas ir padariau tai!

Tam padėjo faktas, kad vienos apynaujės šeštadienio milongos, daromos La Nacional patalpose, šeimininkas, pašokdinęs mane, pakvietė asmeniškai. Dar toks faktas, kad milongoje groja gyva muzika, kas man gal pernelyg ir neimponuoja, bet, pamaniau, smalsu paklausyti kaip grojamas tango dabar.

Et, ir dar slapčiau pamaniau, kad jei labai jau nepatiks, po poros valandų perbėgsiu į Cachirulį.

Slaptą perbėgimo planą iškart teko išbraukti iš slaptų minčių skyrelio, nes kaip paaiškėjo atėjus, gyva muzika – tik nuo 01:30 val. Suplojus 100 pesų už milongą labai jau neekonomiška būtų dingti iš jos dar net neįsivažiavus procesui. Et, kadangi po penktadienio persišokimo buvau dar neišalkusi, nusprendžiau ramiai patūnoti stebėtojo pozicijoje.

Milonga Mi Refugio, į kurią atėjau, na, milonga kaip milonga, nei labai gera, nei labai bloga. Kadangi buvau be rezervacijos, šeimininkas baisingai jaudinosi nerasdamas man vietos priekinėse pozicijose, bet nuraminau jį, sakydama, kad man labai gerai ir prie sienos. Iš tiesų tai tingėjau šokti ir ketinau praleisti vakarą ramiai stebėdama.

Kas nustebino šioje milongoje, tai DJ nebuvimas. Tą ir pasakiau vėliau organizatoriui, bet jis sako, kaip nėra, taigi aš DJ! Jis paruošia playlistą, įjungia kompą, paleidžia ir šokit sau :)   Turiu pripažinti, kad playlistas man patiko, gražus popsas. O kas juokinga, tai tas playlistas dargi atspausdintam pavidale  ant kiekvieno staliuko padėtas.  

Apie vidurnaktį pasirodė muzikantai, šį kartą „Sexteto milonguero“. Susidėliojo savo instrumentus, susitvarkė scenos ūkį,  nesidrovėdami šokančiųjų susiderino stygas ir dumples. Paskui, aišku,  pagrojo. Patiko, išskyrus dainininką, net ne patį dainininką, nes balsas gražus, bet jo įgarsinimą, kuris buvo klaikus.

Taigi, šiek tiek pašokusi, šiek tiek paklausiusi muzikos, visa tai su degtukais akyse, išdidžiai pasijutau išsigydžiusi nuo priklausomybės Cachiruliui ir kitą šeštadienį galėsiu jau su pagydyta siela eiti į ... Cachirulį.

Penktadienių netikėtumai

Jau pora metų kaip penktadienis yra neaiški diena, nėra įkvepiančių milongų, ir jei reiktų pasirinkti savaitės dieną poilsiui be milongos, tai rinkčiausi penktadienį. Bet praeitą penktadienį nenuvylė Elsita. O šį nusprendžiau patikrinti iki šiol lankytą Milonga de Bs As (Obelisco tango). Visi ko klausiau, sakė, kad milonga ne kokia, tai nieko gero ir nesitikėjau. Na, pasirodo svarbiausia lūkesčių kartelės neužkelti aukštai :)  Pradžia aišku nieko gero nežadėjo, nors milonga pilnutėlė, bet pažįstamų visai nedaug , atsargiai pradėjau dairytis su kuo būtų galima pašokti. Pradėjau aišku nuo tų kelių buvusių senų meilių ir šiaip negausių pažįstamų. O paskui kažkaip netyčia traukinys ir pavažiavo taip, kad į pabaigą kojos nebelaikė. Sunku suprasti tą fenomeną – žmonių masė tokia lyg ir neišraiškinga, bet rezultatas toks, kad pašokta buvo pilnavertiškai ir tiek daug, kad pabaigoje jau kojos atsisakė. Dar stalo kaimynes dvi kuklias naujazelandietes (ko tai čia jau antrą naujazelandiečių porciją sutinku) išmokiau gerti šampaną, tai milongos pabaiga tapo visai smagi. O kas nuostabiausia, atradau ne vieną puikų šokėją.

Yra vienas dalykas, dėl kurio verta ateiti į šią milongą – tai muzika. DJ-jauja čia, kadangi milonga labai ilga, net du DJ: mano vienas mėgstamiausių Dany Borelly ir Vivi La Falce.  Dany muzika patiko kaip visuomet, tik nuvylė tai, kad pakeitė kortiną. Turėjo jis tokį vežantį motyvą, kurį naudojo kaip kortiną visuomet, tai buvo jo lyg vizitinė kortelė. Ką padarysi, matyt jam pačiam jau nusibodo.  O Vivi padavė pliūpsnį energijos. Čia , BSAs, ir taip energijos netrūksta, milongose karaliauja Troilo, Tanturi ir pan., bet Vivi ypatingai nesicackina. Pamenu kartą ji grojo encuentro Europoje, kur teko būti. Buvo krūva nepatenkintų žmonių dėl muzikos – nepakėlė tokios energijos, o man vien tik džiaugsmas, juk kvepia Buenos Airėmis!  Šianakt milongoje niekas nė necyptelėjo gavus energingą D‘Arienzo tandą, paskui greitos milongos, na o toliau Pugliesie. Šoko visi kaip bitutės, pilnutėlė aikštelė.

Kas žino, iš dalies gal ir ta muzika kalta, kad  iš milongos išėjau pakylėta. Na gerai, galima viską sudėti į krūvą: gera muzika plius netikėtai rasti geri šokėjai plius šampanas.

Kai smegenys persunktos tango garsais, mėgstu, kaip jau pernai pradėjau, pėstute pareiti namo. Iki Congreso 10 blokų, paskui dar Rivadavia kokie 3 ar 4 blokai, ir jau namie.  Patinka vaikščioti miestu naktį, neįtikėtina, bet 3 valandą nakties miestas ganėtinai gyvas. Truputį paėėjus nuo Obelisco tango yra restoranas pavadinimu „Gardel“, taigi, 3-čią nakties jis pilnas valgančių žmonių. Toliau, kitame restorane irgi, žiūriu, valgo.  Vienoje vietoje vyksta statybos darbai. Zuja taksi ir kitokios mašinos. Praeinu pro gatvėje miegantį varguolį. Kažkoks valkatėlė paprašo pinigų, bet atsakau kad neturiu (ir tai beveik tiesa).

Labanakt, mano Mieste.

Pora laisvalaikio akimirkų

Šiomis dienomis madinga ironiškai vieni kitus sveikinti "su pavasariu". Jau kuris laikas čia neįprastai šiam metų laikui šalta, šiandien visą dieną, negana to, nuobodžiai lyja. Todėl prekybininkų iš anksto paruošti pavasariniai šūkiai dabar aiškiai ne į temą ir imami interpretuoti su jumoro gaidele.
Nuotaikai praskaidrinti pats laikas pamaloninti skrandį, ką ir padariau burnoje tirpstančiu bife de lomo, apiplaunant vietiniu vynu. Palaima!

Kovinei dvasiai pakelti sudalyvavau vietiniame pikete už Argentinos žmonių gerovę (gaila, kad nuotrauka be garso)

Portretai

Be abejo, čia idomiausia yra žmonės. Pabandysiu iškloti vieną kitą štrichą, vėliau eigoje papildydama naujais paveikslais.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Atėjusi į vieną  milongą anksti, viena pirmųjų, radau ten senuką kaip spirgutį, aktyvų tokį. Akutėmis tik šaudo, tik vaikšto, domisi viskuo. Privengiu tokių, nes paprastai iš šokimo nieko gero. Bet ateit atėjau, daugiau žmonių nėra, o senukas taip įsispitrijo, pamaniau, prasijudinsiu. Olialia! Senukas pasirodė nešpėtnas, ašį laikė gerai, vedė tvirtai, šoko labai ritmiškai ir, sakyčiau, gan įmantriai, na, gal judesys ir išduoda amžių, bet turint omeny jo metus (organizatorė pasakė, kad 95), tai galima sakyti, kad tikras puikuolis. Paskui šokom dar, o paskui, kai jau daug žmonių buvo, jau ir įžūliai be cabeceo priėjo („valso taigi dar nešokom“ – pasiteisindamas paaiškino). O kai pašokom, tik pakšt man į žanduką ir - „myliu tave“! O akyse velniukai. Kaip miela...
Susiradau YouTube, kaip jis šoko prieš metus, 94-ojo gimtadienio proga. Ir dar taip

Cachirulyje yra toks vyras, net nežinau iš kur. Kiek buvau, visuomet su raudona „maike“. Ir matyt iš sėdimos pozicijos nesiseka išsikviesti moterų, tai atsistoja ir vaikšto. Šeštadienį Cachirulyje ateidavo į moterų pusę, stovi, spokso. Na jau ne. Nežinau, gal ir neblogai jis šoka, bet net ir nedašokusi būdama, nematau tokio. Pirma, su raudona maike, kai visi kiti vyrai su marškiniais, o daug kas ir su švarkais. Antra, velniai griebtų, šitaip slankioti...   Vyrai, nedarykite to!

Yra vienas amerikietis, jau 10 metų čia važinėjantis. Jaučiasi kone porteño. Ir toks pasitikintis savimi. O muzikos tai negirdi.  Užsieniečiai čia, kadangi mūsų nedaug, pagal nutylėjimą tampame kone draugais. Tai va tas draugas laiko pareigą būtinai pašokdinti mane. Pasiteisino kartą, sako, „vakar el Beso tiek daug žmonių buvo, toli nuo manęs buvai, negalėjau pakviesti“. Cha. Mačiau tavo pastangas, brangusis, ir kaip gerai, kad buvo daug žmonių :)

Turbūt bjauri aš.

O yra jaunas vyrukas iš Naujosios Zelandijos. Kol tas su raudona maike laksto medžiodamas, anasis ramiai sėdi. Dar nepažindama jo surizikavau ir priėmiau kvietimą. Na ir nieko baisaus. Pradinukas, šoka mažiau nei metus, bet tiek, kiek moka, moka teisingai, iš kojų manęs neišvertė ir nuotaikos nesugadino. Sako, pirmą kartą čia ir viskas atrodo jam taip įspūdinga, net galva sukasi. Matau, kad žmogus žiūri į viską akis išplėtęs, stengiasi suprasti kas ir kaip. Ką gi, BsAs yra teisinga vieta mokytis tango. Mielai sveikinuosi su juo ir esant progai neatsisakysiu pašokti.

Visada manau, kad tango žmonės yra daugiau ar mažiau trenkti.

Pasodino kartą greta su moteriške, kuri, kaip pasipasakojo, yra prancūzė, bet jau 10 metų kaip gyvena čia. Prieš 10 metų atvažiavo dėl tango. Ir – pasiliko. Moteriškė amžiuje, jau nedirba. Vaikšto į milongas. Šoka, mačiau, nekaip, gal dėl to mažai kas ją šokdina. Bet vis tieks rado dėl ko apsigyventi BsAs.

Yra toks dėdė, į kurį niekuomet nežiūrėdavau. Nežinau kodėl, gal jau kažkada buvau šokusi ir pasirodė nekoks, o gal dėl megztos liemenės, nesąmoningai susidaro nuomonė, kad vyras su megztiniu šoka prastai. Na, bet ėmiau ir surizikavau, nes sėdėjo kartu su tais, kurie šoka gerai. O ir visai nenusivyliau!  Apsidžiaugiau, galėsiu nebeslėpti nuo jo akių. Prajuokino – tarp šokių turėjau atlaikyti apklausą: ar ištekėjusi, ar turiu vaikų, ar vyras yra čia, o ar vyras atvažiuoja čia. Pasakiau visą teisybę, pasijutau lyg užsiregistravus.

Vienas dėdė, žinau, kad geras, elitinis šokėjas, su juo net yra tekę šokti anksčiau, niekaip nepakviečia manęs, nors tu ką, sveikinasi, šypsosi, o šokti nekviečia. Galų gale El Maipu milongoje, kuomet mėgavausi savo populiarumu, vis tik pakvietė. Ir dar pakartotinai. Tai va, jau iš žmogaus šokimo galima nujausti, kad galima sulaukti pasiūlymo. Paprastai pakviečiama vakarienės, ir daugmaž atsakymas apgalvotas tam yra. O va jis paklausė tiesiąja - ar nenorėčiau turėti amigo argentino. Kiek pasimečiau, atsakymą reikėjo improvizuoti vietoje.  

Į portretų rikiuotę negaliu neįtraukti vieno šokių aikštelės draugo. Pažįstami esame ir nemažai kartu prašokame jau kokie treji metai. Pažinties pradžia buvo kiek komplikuota, su pabuvojimais juoduose sąrašuose, bet dabar puikiai sutariame. Žmogutis už mane mažesnis, bet kažkaip tas netrukdo. Labai muzikalus ir judrus. Pastebėjau, kad mane jis kviečia paprastai per D‘Arienzo arba Biagi. Vakar pakvietė, per popsinę D‘Arienzo tandą, sakau, va, matai vėl D‘Arienzo šokam. O jis, pasirodo, nežinojo koks tai orkestras, sakė, pažįsta tik Tanturi, savo mėgstamiausią. Užtai šiandien  užgrojus Tanturi jis susimirksėjo su manimi, šokam, ir jis sako, va, žinau, čia - Tanturi.

Sakiau, nekomentuosiu vietinių moterų aprangos, bet viena dama Mi Refugio milongoje  man padarė pernelyg gilų įspūdį, kad neužsirašyčiau čia kaip ji atrodė. Atrodė štai kaip.

Dama mielai apvalutė. Blondinė. Marilyn Monroe stiliaus suknele. Bet svarbiausia - spalvos! Tiesą pasakius, spalva jos garderobe buvo tik viena – rožinė. Rožinė suknelė, rožinis megztukas, rožinės pirštinės iki alkūnių rožinė striukė, rožinė rankinė, žiedas rožine akute. Tiesa, tango bateliai ne visai rožiniai.