Portretai

Be abejo, čia idomiausia yra žmonės. Pabandysiu iškloti vieną kitą štrichą, vėliau eigoje papildydama naujais paveikslais.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Atėjusi į vieną  milongą anksti, viena pirmųjų, radau ten senuką kaip spirgutį, aktyvų tokį. Akutėmis tik šaudo, tik vaikšto, domisi viskuo. Privengiu tokių, nes paprastai iš šokimo nieko gero. Bet ateit atėjau, daugiau žmonių nėra, o senukas taip įsispitrijo, pamaniau, prasijudinsiu. Olialia! Senukas pasirodė nešpėtnas, ašį laikė gerai, vedė tvirtai, šoko labai ritmiškai ir, sakyčiau, gan įmantriai, na, gal judesys ir išduoda amžių, bet turint omeny jo metus (organizatorė pasakė, kad 95), tai galima sakyti, kad tikras puikuolis. Paskui šokom dar, o paskui, kai jau daug žmonių buvo, jau ir įžūliai be cabeceo priėjo („valso taigi dar nešokom“ – pasiteisindamas paaiškino). O kai pašokom, tik pakšt man į žanduką ir - „myliu tave“! O akyse velniukai. Kaip miela...
Susiradau YouTube, kaip jis šoko prieš metus, 94-ojo gimtadienio proga. Ir dar taip

Cachirulyje yra toks vyras, net nežinau iš kur. Kiek buvau, visuomet su raudona „maike“. Ir matyt iš sėdimos pozicijos nesiseka išsikviesti moterų, tai atsistoja ir vaikšto. Šeštadienį Cachirulyje ateidavo į moterų pusę, stovi, spokso. Na jau ne. Nežinau, gal ir neblogai jis šoka, bet net ir nedašokusi būdama, nematau tokio. Pirma, su raudona maike, kai visi kiti vyrai su marškiniais, o daug kas ir su švarkais. Antra, velniai griebtų, šitaip slankioti...   Vyrai, nedarykite to!

Yra vienas amerikietis, jau 10 metų čia važinėjantis. Jaučiasi kone porteño. Ir toks pasitikintis savimi. O muzikos tai negirdi.  Užsieniečiai čia, kadangi mūsų nedaug, pagal nutylėjimą tampame kone draugais. Tai va tas draugas laiko pareigą būtinai pašokdinti mane. Pasiteisino kartą, sako, „vakar el Beso tiek daug žmonių buvo, toli nuo manęs buvai, negalėjau pakviesti“. Cha. Mačiau tavo pastangas, brangusis, ir kaip gerai, kad buvo daug žmonių :)

Turbūt bjauri aš.

O yra jaunas vyrukas iš Naujosios Zelandijos. Kol tas su raudona maike laksto medžiodamas, anasis ramiai sėdi. Dar nepažindama jo surizikavau ir priėmiau kvietimą. Na ir nieko baisaus. Pradinukas, šoka mažiau nei metus, bet tiek, kiek moka, moka teisingai, iš kojų manęs neišvertė ir nuotaikos nesugadino. Sako, pirmą kartą čia ir viskas atrodo jam taip įspūdinga, net galva sukasi. Matau, kad žmogus žiūri į viską akis išplėtęs, stengiasi suprasti kas ir kaip. Ką gi, BsAs yra teisinga vieta mokytis tango. Mielai sveikinuosi su juo ir esant progai neatsisakysiu pašokti.

Visada manau, kad tango žmonės yra daugiau ar mažiau trenkti.

Pasodino kartą greta su moteriške, kuri, kaip pasipasakojo, yra prancūzė, bet jau 10 metų kaip gyvena čia. Prieš 10 metų atvažiavo dėl tango. Ir – pasiliko. Moteriškė amžiuje, jau nedirba. Vaikšto į milongas. Šoka, mačiau, nekaip, gal dėl to mažai kas ją šokdina. Bet vis tieks rado dėl ko apsigyventi BsAs.

Yra toks dėdė, į kurį niekuomet nežiūrėdavau. Nežinau kodėl, gal jau kažkada buvau šokusi ir pasirodė nekoks, o gal dėl megztos liemenės, nesąmoningai susidaro nuomonė, kad vyras su megztiniu šoka prastai. Na, bet ėmiau ir surizikavau, nes sėdėjo kartu su tais, kurie šoka gerai. O ir visai nenusivyliau!  Apsidžiaugiau, galėsiu nebeslėpti nuo jo akių. Prajuokino – tarp šokių turėjau atlaikyti apklausą: ar ištekėjusi, ar turiu vaikų, ar vyras yra čia, o ar vyras atvažiuoja čia. Pasakiau visą teisybę, pasijutau lyg užsiregistravus.

Vienas dėdė, žinau, kad geras, elitinis šokėjas, su juo net yra tekę šokti anksčiau, niekaip nepakviečia manęs, nors tu ką, sveikinasi, šypsosi, o šokti nekviečia. Galų gale El Maipu milongoje, kuomet mėgavausi savo populiarumu, vis tik pakvietė. Ir dar pakartotinai. Tai va, jau iš žmogaus šokimo galima nujausti, kad galima sulaukti pasiūlymo. Paprastai pakviečiama vakarienės, ir daugmaž atsakymas apgalvotas tam yra. O va jis paklausė tiesiąja - ar nenorėčiau turėti amigo argentino. Kiek pasimečiau, atsakymą reikėjo improvizuoti vietoje.  

Į portretų rikiuotę negaliu neįtraukti vieno šokių aikštelės draugo. Pažįstami esame ir nemažai kartu prašokame jau kokie treji metai. Pažinties pradžia buvo kiek komplikuota, su pabuvojimais juoduose sąrašuose, bet dabar puikiai sutariame. Žmogutis už mane mažesnis, bet kažkaip tas netrukdo. Labai muzikalus ir judrus. Pastebėjau, kad mane jis kviečia paprastai per D‘Arienzo arba Biagi. Vakar pakvietė, per popsinę D‘Arienzo tandą, sakau, va, matai vėl D‘Arienzo šokam. O jis, pasirodo, nežinojo koks tai orkestras, sakė, pažįsta tik Tanturi, savo mėgstamiausią. Užtai šiandien  užgrojus Tanturi jis susimirksėjo su manimi, šokam, ir jis sako, va, žinau, čia - Tanturi.

Sakiau, nekomentuosiu vietinių moterų aprangos, bet viena dama Mi Refugio milongoje  man padarė pernelyg gilų įspūdį, kad neužsirašyčiau čia kaip ji atrodė. Atrodė štai kaip.

Dama mielai apvalutė. Blondinė. Marilyn Monroe stiliaus suknele. Bet svarbiausia - spalvos! Tiesą pasakius, spalva jos garderobe buvo tik viena – rožinė. Rožinė suknelė, rožinis megztukas, rožinės pirštinės iki alkūnių rožinė striukė, rožinė rankinė, žiedas rožine akute. Tiesa, tango bateliai ne visai rožiniai.