Sąrašas trumpėja

Apsukus savaitės ciklą Buenos Aires, žiūriu ką turiu.

Niekada nebuvo noro aprėpti jei ne visas, tai kiek įmanoma daugiau milongų. Pradėjau kadaise laikydamasi aukso vidurio, tarp noro susipažinti su kuo platesniu spektru milongų ir pastovumo, kas leidžia bent šiek tiek įeiti į vietines bendruomenes. Nes, kaip žinia, čia bendruomenė sukasi apie milongą. Lakstysi kaip akis išdegęs kaskart vis į kitą milongą, tai taip ir liksi turistas su fotiku. Šį kartą ko gero lankomų milongų sąrašas dar labiau sutrumpės. Nes norą aplėkti kuo daugiau milongų vien tam, kad pamatytum „kaip ten atrodo“ keičia natūralus noras tiesiog gerai praleisti vakarą įprastoje milongos aplinkoje tarp žmonių, prie kurių jau esi įpratęs ir komfortiškai jautiesi.

Po ketvirtadieninės Lujos, sukėlusios man tango patoso bangą, su džiaugsmu ėjau į sekmadieninę jos versiją, kuri iki šiol man buvo palanki ir poroje su Milonga de los Domingos (el Beso) sudarė gerą duetą sekmadieniui. Šį kartą buvau didžiai nustebinta: milonga besunykstanti. Manau, išbrauksiu ją iš sąrašo. Žmonių visiškai mažai, negana to, vyrų gal dvigubai mažiau nei moterų, be to, klaiki muzika, kuri patikėta pradedančiajam DJ. Kiek įmanoma tokiose aplinkybėse, dar pakankamai pasišokau, bet jausmo gero neišsinešiau. Bandau spėlioti kas nutiko, kokios to priežastys. Gali jos būti tokios:

1.      Nejauki vieta. Salė – įkvėpimo nesukelianti. Antra vertus, penktadienį toje pačioje salėje buvau milongoje Elsita, žmonių buvo daug. Ir tose pačiose Lujose salė anksčiau būdavo pripildyta. Ko gero didelę taką daro ir p.2

2.      Kiek vėlyvesnė už Lujos yra Milonga de los Domingos, į kurią nemaža dalis Lujos šokėjų numigruodavo Lujos persiritus į antrą pusę. Gal atsibodo žmonėms blaškytis tarp dviejų milongų, ir apsistojo ties viena, ir laimėjo čia Milonga de los Domingos. Dėl ko toks pasirinkimas – simpatiškesnės vietos, organizatorių ar dar dėl ko nors, sunku pasakyti, kiekvienam turbūt savo.

Elsita (penktadienis, Plaza Bohemia). Tai mano dar nebandyta milonga. Tikėjausi rasti ten senukų klubą ir buvau maloniai nustebinta – žmonės įvairiausio amžiaus, o pati milonga savo stiliumi primena, jei jau lyginti, mano lankytą ketvirtadieninį Gricel (La Cachila).  Šokimo lygis pakankamai geras, tik būdama naujokė toje milongoje turėjau darbelio žvalgytis.

Padieniui apsilankius Lujos, Elsitoje, o šeštadienį Cahirulo, į akis krito štai koks pagrindinis skirtumas tarp tų milongų: ogi moterų apranga. Jei Lujos ir Cahirulo besąlygiškai vyrauja mano lietuviškai akiai įprasta paprasta, saikinga elegancija (apibendrinant sakyčiau, kad vidurkyje žanras būtų „maža juoda suknelė“), tai Elsitoje (tas pats ir kitose barrio milongose) pamačius moterų aprangą tenka patirti šiokį tokį kultūrinį šoką.  Nenoriu aprašinėti atskirų garderobų bei bandyti suprasti kodėl. Tiesiog esu tolerantiška.  Na, žmonės puošiasi. Gal joms aš atrodau kaip beskonybė ar beviltiškai atsilikusi. Kas žino... 

Paminėjau Cachirulo. Apie antradienį jau rašiau. Dar buvo šeštadienis (Obelisco tango). Nežinau, ko aš laikausi įsikabinusi tos milongos, lyg gerų šokėjų kitur nebūtų. Kai paklausiu ten neinančių žmonių, vyrai paprastai sako, kad nemėgsta organizatoriaus, moterys – kad neatlaiko konkurencijos. Pernai konkurencija man nekėlė problemų. Šįkart jau kitaip. Apžvelgiau pilnos salės moterų ešaloną, ir ką gi – mano ir vyresnio amžiaus moterų buvo viso labo 3. Anksčiau būdavo kur kas daugiau, dabar jos kažkur dingo. Visos kitos – jaunos, gražios, ir gerai šokančios. Lyg koks selekcininkas būtų išvedęs specialią cahirulo moterų veislę. Jautiesi lyg ne toj lėkštėj atsidūrus. Mažiau jaunos ir gražios šoka mažiau. Yra pavyzdžiui čia tokia amerikietė, labai gerai šokanti ir šiaip yra labai populiari tarp gerų šokėjų, tvarkinga, elegantiška, bet išvaizda ne nuo žurnalo viršelio nulipusi, šeštadienį Cachirulo jos nebuvo, paklausiau, kur ji eina šeštadieniais, ogi, sako, niekur, namie ilsisi. Reiks ir man pergalvoti šeštadienio vertybes. Tiesa, dar vyriškoji Cahirulo pusė.  Na, kad po metų pertraukos randi kiek pakitusią sudėtį, yra natūralu, bet šiokią tokią tendenciją įžvelgiu: vyrų pusė irgi kiek atjaunėjusi, bet tik šiek tiek. Atsirado tokių puikiai šokančių vaikinų sulaižytais plaukais. Panašu į kontingentą, siekiantį išvykti į užsienį kaip tango mokytojai (o gal jau ir važinėjantys).   Ką gi, reikia džiaugtis, kad publika nesensta :)

Ir pagaliau – El Maipu. Savaitės milongų ciklą užbaigiau pirmadienine El Maipu. Nors ir trečiadienį šioje milongoje, kad ir negausioje, puikiai prisišokau, pirmadieninei tenka skirti ditirambus. Matosi, kad milonga išgyvena anaiptol ne blogiausius laikus. Gerai, kad iš anksto, šeimininkės paraginta, rezervavausi vietą, salė išties buvo pilnutėlė, o rezervacija išties buvo reali, šeimininkė surado stalą, ant kurio gulėjo mano vardas. Paskui dar į geresnę vietą perkėlė. Šioje milongoje jaučiuosi puikiai, esu sava, tiek šeimininkų, tiek šokėjų atžvilgiu. Šoku daug ir gerai, ko daugiau reikia. Hmmm... ateinantį trečiadienį planavau vis tik nuvažiuoti į Caning ir Milonguita, bet išeinant šeimininkas griežtai pasakė – tai ateisi trečiadienį? O ir mano šokdintojai išeinant pradėjo mojuoti – „tai trečiadienį – čia“. Ot pagavo, ką dabar daryti? Čia laukia, o ten būčiau tik šiaip prašalaitė. 

Ar tik nesutrumpės man milongų sąrašas dar labiau.