2014 m. spalio 19 d., sekmadienis

Kodėl man gaila Ukrainos



Stebint nūdienos įvykius Ukrainoje (o kas jų nestebi), kažkaip natūraliai man tokie įvykiai primena mūsų tango karus. Žinoma, galima sakyti, jog negalima to lyginti, ten juk žmonės žūsta, sutinku, žmonių gyvybių praradimų negalima lyginti su pykčiais ir intrigomis tango pasaulėlyje.
Ir vis tik. Masteliai, pasekmių išmatavimai kiti, bet projekcija ta pati. Pasaulio šalių elgesys Ukrainos atžvilgiu man primena tango bendruomenės, t.y. visų tango žmonių elgesį vieno jos nario atžvilgiu, iškilus konfliktinei situacijai. Jau rašiau apie tai,  nesikartosiu. Tačiau tik dabar, matydama, kaip pasaulis elgiasi Ukrainos atžvilgiu, pradedu susiprotėti. Kaip sakė vienas didis diktatorius – skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas. Kažkas niekšiškai pasielgė su tavimi tango veikloje ir papasakojai apie tai visiems? Viena valstybė kiša nešvarią leteną į kitos teritoriją? Pasaulis išreiškia gilų susirūpinimą ir toliau, anot vieno tinklaraštininko, su dar didesniu pasišlykštėjimu perka rusiškas dujas. Arba, palyginimui, išreiškia mažutį ar didesnį susirūpinimą ir toliau vaikšto į „pasišiukšlinusiųjų“ tango renginius. Nes tų dujų juk reikia (arba rusiškos pigesnės). Nes milonga yra milonga, koks juk skirtumas kas ją organizuoja. Svarbu gauti ko reikia. Gauti prekę.
Putinas pasiėmė Krymą. Pasaulis išreiškė susirūpinimą, bet dujas perka. Didysis brolis, įsikandęs  Krymą atsargiai apsidairė, žiūri, nieko baisaus, galima eiti toliau, ir eina. Tango personos pasielgė gruobuoniškai, apsidairė, žiūri, apart suspurdėjusio neužtikrinto susirūpinimo nieko baisesnio nevyksta (20 aktyvių postų FB‘e nebežinia į kieno vartus juk nieko baisaus), ir - eina toliau... Ak, tiesa, sankcijos. Žiniasklaida daug apie tai rašo. Na taip, nemalonu kai uodas kanda, bet išgyventi galima.
Ar bandau moralizuoti šiuo „postu“? Ne. Beje, mano bute irgi dujos, spėju, rusiškos, aš labai labai smerkiu Putiną, bet dujų sklendės savo bute kažkodėl neužsuku. Viskas juk gan komplikuota, ar ne? Greičiau šis pastebėjimas, ši netyčinė analogija man – kaip nusiraminimas. Skausmas skaudus tiek, kiek jis arti paties tavęs. Ir su skausmu tvarkaisi tada, kai pačiam skauda ar gresia skaudėti (juk, prisipažinkime, išreikšdami tą didį susirūpinimą dėl rusų invazijos į Ukrainą būtinai pagalvojame „o kas, jei rusas ir pas mus ateis“).  Nereikia tikėtis, kad tavo tango karas rūpės kam nors daugiau nei tau pačiam. Kaip ir tavo šalies, tavo tautos karas. Na, gal dar truputį kam nors, kas jaučia tą pačią grėsmę ir sau.
Kiti tėra stebėtojai. Komentatoriai. Užjaučiantys, smerkiantys, pritariantys ar nieko nesuprantantys. Lyg gladiatorių kautynių žiūrovai, paplosiantys katučių nugalėtojui, nesvarbu kas juo taps.
Savo kelią nueiti tenka pačiam. 

Stiprybės tau, Ukraina. Tavo nelaimei apverkti tėra tavo pačios ašaros. Tavo žemę apgins tik tavo pačios sūnūs.  Aplink – tik susirūpinę žiūrovai, geriausiu atveju pasiūlysiantys nosinę ašarai nubraukti.