Šis rašinėlis - ne pačių šviesiausių spalvų, bet toks jau tas gyvenimas, įvairiaspalvis.
Dažnai mėgstame žmonėms, nesusijusiems su tango socialiniu gyvenimu, aiškinti, kad "man visai nesvarbu žmogaus politinės pažiūros, religingumas, kiek jis uždirba, jei gera su tuo žmogum šokti, niekas daugiau nesvarbu.
Tikrai taip. Ir man nesvarbu žmogaus, su kuriuo šoku, socialinis statusas anei religija. Pakanka to, kad mus sieja tango.
Nesvarbu kokį darbą žmogus, su kuriuo šoku, dirba ir iš viso ar dirba
Nesvarbu kiek uždirba
Nesvarbu ar tiki dievu, o jei tiki, tai kokiu
Netgi nesvarbu, ar turi problemų šeimoje
Suprantama, į milongas mes ateiname norėdami pailsėti, o gal ir pasislėpti nuo įvairiausių problemų. Įžengus į milongą įžengi į kitą pasaulį, kitą realybę, visas tikrojo realaus gyvenimo negandas palikdamas anapus, už milogos durų. Čia nejučia prisimenu, kad BsAs milongose praktiškai niekur nemačiau langų (jie uždangstyti arba patalpoje jų iš viso nėra), o nemažai vietų įeinant į salę tenka praeiti pro sunkią tamsią užuolaidą. Tai lyg uždanga, simbolinė riba,skirianti dvi realybes...
Visiškai atsiriboti ir panirti į "anapus" pilnai pavyksta nuvykus į svečius, ten, kur nieko nepažįsti arba beveik nepažįsti.
Namuose nori nenori pamažu suartėjame. Pamažu tampame lyg ir šeima. Tokia tango šeima. Kai jau taip, nejučia turėtų atsirasti ir šiokių tokių vertinimų, nes, čia, tango pusėje, klostosi savas mini gyvenimas, savi santykiai. Ir jei kažkokias problemas ateidamas į milongą palikai anapus tos sunkios užuolaidos, čia, tango mini pasaulyje, bendraujant ilgesnį laiką su tais pačiais žmonėmis, neišvengiamai užgimsta savi santykiai, savi džiaugsmai ir problemos. Čia susiformuoja tai, ką dabar vadiname "bendruomene". Bet štai šita sąvoka man ir kliūva. Sąmoningų homo sapiens bendruomene linkčiau vadinti tokią žmonių grupę, kurios nariai rūpi vienas kitam, kurie dalinasi ir džiaugsmais, ir vargais, ir - kartu sprendžia iškilusias problemas. Tai tarsi save kontroliuojantis organizmas
Neteko gyventi kitur, pažįstu tik savo, lietuvišką aplinką. Mūsų lietuviška tango bendruomenė mėgsta dalintis džiaugsmais. Tikrai mieli ir įsimintini laiko praleidimai ir už milongos ribų - pokalbiai po proginių milongų iki paryčių, "tango susirinkimai" tai pas vienus, ta pas kitus namuose, bendros kelionės, bendri nuotykiai - visa tai palieka pačius šilčiausius prisiminimus.
Viskas taip gražu... Tol, kol kokia negandos šmėkla neprasklendžia. Keista, bet tas pats žmogus, kuris, esu tikra, gatvėje pamatęs vykdomą nusikaltimą, imtųsi, nelygu situacijai, veiksmų - gelbėti, ar šauktis pagalbos, tango bendruomenės viduje į blogį reaguoja geriausiu atveju draugišku paplekšnojimu per petį nukentėjusiam. Bandymas bendruomenę įtraukti į susidariusios blogos situacijos sprendimą paprastai baigiasi visuotiniu nepasitenkinimu sujaukus bendruomeninę idiliją. Ša, vaikai, nesipeškit, negražu, ką žmonės pagalvos, ir iš viso - netrukdykite visiems mėgautis tango, nieko nenoriu girdėti, viskas, ko aš čia noriu - tai tik šokti. Toks ramus idiliškas savihipnotizuojantis vartotojiškos bendruomenės tango pasaulis, kuriame bendruomenės narys kitiems rūpi tik tiek, kiek tai susiję su malonumais... Bet gal, sakyčiau, tai visiškai paaiškinama, juk į tango ateiname pasislėpti nuo realaus gyvenimo negandų, todėl nenorima nieko negatyvaus čia nei matyti, nei girdėti.
Ne veltui sakoma, kad meilė akla ir kurčia. Iš tos tango meilės tampame akli ir kurti artimo skausmui, kuris, deja, yra tikras toje netikroje tango realybėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą