Sin Rumbo

Pirmosios savo kelionės metu, dar 2010-aisiais, turėjau progą apsilankyti vienoje seniausių ir tradiciškiausių Buenos Aires milongų – Sin Rumbo. Dabar progą pakartojau. Milonga – porų, vienam eiti ten prasmės nėra, jei nori pašokti, tad dabar, būnant čia su kompanija plius dar prisijungus bičiulių norvegų porai, aplankėme šią šaunią milongą.

Milonga toli nuo miesto centro, Villa Urquiza rajone. Kelionė autobusu trunka kone valandą, taip kad laiko sąnaudos nuvykti ten prilygsta kelionei pavyzdžiui iš Vilniaus į Kauną. Na, bet su šaunia kompanija – kad ir į pasaulio kraštą.

Milonga nedidelė, tiek salės dydžiu, tiek šokančiųjų skaičiumi. Neskaičiavau, bet manau nebuvo nė šimto žmonių. Publika pagyvenusi, plius viena kita jaunų profesionalių šokėjų, atėjusių savęs parodyti, pora. Nusiteikusi buvau ramiam vakarui, juk teks šokti tik savos kompanijos ribose, galvojome, iki milongos pabaigos neištversime. Bet didelei savo nuostabai teko konstatuoti, kad vakarėlis praūžė akimirksniu! Netgi teko su vienu kitu ne savo kompanijos kavalieraičiu pašokti. Vienas mudvi su Evelina šokdindamas dar ir pamokino savojo šiaurietiškojo šokimo dialekto. Nors dėdulė ir nelabai žibėjo savo paties įgūdžiais, visai nesupykom, atvirkščiai, buvo labai linksma.  O šiaip leidome laiką ne tik šokdami, bet ir stebėdami, kaip šoka „ne mūsų rajono“ žmonės, na, ir žinoma, gurkšnodami burbuliukus. O štai kas padarė įspūdį, tai vienos šokėjos pasirodymas, bet ne kaip šokėjos, o kaip dainininkės. Kai ji uždainavo, tai man žandikaulis taip ir atvipo. Bravo bravo bravo!  

A, tiesa, kas miela tokiose mažose milongose, tai personalinis šeimininkų dėmesys. Kai žmonių mažai, tai šeimininkai nepasibodi viešai pristatyti svečių – atvykėlių. Buvo pristatytas ir mūsų norvegiškai lietuviškas stalas.

Taigi, visai to nesitikėjus, laikas pralėkė su vėjeliu, jau atvykus mūsų paimti taksi dar sugalvojom sušokti tandą, nes užgrojo gražų D‘Arienzo, bet mūsų šokimą nutraukė šeimininkė, liepdma nešdintis į laukiančią mašiną, su pabarimu, ko taip per anksti išsikvietėm. Tai mes su Evelina, išplėštos iš glėbių, taip su tango bateliais iš išplasnojome į gatvę ir namo parvažiavom kaip tikros milongueros, neužsiminėdamos tokiais niekais kaip batų persiavimas.

Linkiu gavusiems progą aplankyti šią mielą milongą. Žinoma, lankytis nuolat, bent jau man, nebūtų čia ko, vis tik noriu šokti, o čia daug nepašoksi. Bet pažiūrėti, pabūti tarp tų žmonių tikrai miela.

Milongų (ne)tuštėjimo metas

Dar ne, bet greitai jau prieš sakant reikės pagalvoti, kelintą kartą aš čia, Buenos Aires. Aštuntą, dabar – aštuntą kartą, užsirašau, nors gal tai ir nėra labai jau įdomu.

Po ilgesnės pertraukos ir vėl atvykau su kompanija, trise. Ir ne šiaip sau, pirmą kartą – su nuosavu vyru. Iš pradžių tas atrodė gan keista, bet apsipratau ir dabar jau atrodo visai natūralu.

Spalis – man įprastas laikas čia. Oras tokiu metu puikus, kuomet Lietuvą vis dažniau aplanko šaltukas, čia visu gražumu skleidžiasi pavasaris. Šilta. Už lango, o gyvename 9-ame aukšte, medžiuose dažnai visu pajėgumu tarška papūgos. Tiesa, apsigyventa buvo Recoleta, kas irgi nauja.

Spalis – ne tangoturistinis laikas, milongos anaiptol neperpildytos, ramu. Bet po kovo mėnesio ermidelio šis štilis man jau kiek per ramus, o vietomis ir nerimą keliantis. Pasigendu žmonių, kuriuos įprastai matydavau ir be kurių milonogos man dabar atrodo pavytusios. Jei tai tik atsitiktinumas, tuomet nieko tokio. Bet jei žmonės liaujasi šokę arba numigruoja į kitas milongas, tai jau prasčiau.

Lujos. Mano viena mylimiausių milongų, o jau dukart sudalyvavus apima jausmas, kad milonga nukraujavusi. Ne todėl, kad neprisišokčiau, šoku, bet kažko trūksta. Trūksta žmonių, kuriems esant milonga būna gyva. Na, matysiu, kas čia bus toliau.

O El Maipu užtai netuštėja, atvirkščiai, auga. Kaip miela, senukas Roberto vis dar čia šoka ir nesiliauja šmaikštavęs. Kai jis yra, negali jo nepastebėti. Vieną kartą į jį šokantį atsitrenkė kita pora. Roberto ėmė bartis (nepiktai, „dėl vaizdo“), abi poros įsijautė į suvaidintą ginčą, ir tada Roberto tik šast – iš švarko kišenės ištraukė raudoną kortelę ir atkišęs parodė ją tam į jį stuktelėjusiam vyrui. Koks juokas griaudėjo nuo juos stebėjusių stalų!

Penktadienį Obeliske mano galva žmonių sočiai, o vietiniai šokėjai bamba, kad mažai. Kaip tai, sakau, juk pilna salė šokančių, bet sako, eee, daug - tai kai jau netelpam, o dabar dar laisvai galima judėti. Na gerai, kaip jau pasakysit :)  Neperprantu aš šios milongos. Negaliu jos apibūdinti. Tik faktas toks, jog nors čia pilna prastų šokėjų, paprastai man čia viskas baigiasi gerai. Štai ir dabar, pastarąjį penktadienį, iš to kelių šimtų žmonių jovalo atsirinkau kelis sau priimtinus partnerius ir kuo puikiausiai prisišokau ir namo parplaukiau dainuojančia siela. Atsargumas renkantis partnerius, puiki muzika – štai ir vakaro sėkmė.

O sekmadieninis El Beso nuvylė, taip čia puikiai prisišokdavau, o dabar milonga visiškai apspangus. Žmonių mažai, nuotaikos nėra. Sekantį sekmadienį reiks ką nors keisti.

Esu optimistė. Kad ir kiek tas tango keičiasi, bet yra gyvas. Tikiuosi, milongoms ištuštėti dar ne metas.