Mes pačios!

Tema – ne naujiena. Bet pakankamai opi, kad vartaliotų ją kas netingi.

Taip, atspėti nesunku, tai apie vyrų/moterų disproporciją tango pasaulyje, bent jau Europoje. Sakoma, moterų per daug, bet man labiau patinka sakyti, kad trūksta vyrų.

Vis dažniau tango pamokų skelbimuose daug žadančiai skelbiama, kad “partneris nebūtinas”, dar daugiau, atsiranda tango pamokų tik moterims, jau nekalbant apie nesuskaičiuojamas “moterų technikos” pamokas, garantuojančias pilną grupių užpildymą ir tuo užtikrintus finansus tokias pamokas teikiantiems. Ne, aš ne prieš uždarbį iš tango, kiekvienas doras darbas yra gerbtinas. Aš apie tango ir kas su juo darosi. Galų gale kuo prastesnės už mane ir kitas anksčiau susiprotėjusias pradėti šokti tos moterys, kurios štai tik dabar atranda tango, nori išmokti ir visiškai teisėtai ateina mokytis. “Nepriimti” jų? Būtų nesąžininga. Kiekvienas norintis šokti turi pilną moralinę teisę į tai.

Tik bėda pas mus ta, jog kuo toliau, tuo mažiau su kuo yra tom moterim šokti.

Tokia aplinka, kai moterys imasi visko, man kuo tai primena karo ir pokario metus, kai vyrų masiškai neliko tiesiogine žodžio prasme. Gyvenimas privertė moteris dirbti visus darbus, pagal jėgas ir ne tik, o šokiuose matyti šokančias poromis moteris nebuvo jokios nuostabos.

Dabar milongose pamatyti šokančias dvi moteris poroje irgi dažnas dalykas. Skirtumas tik tas, kad dabar jau ne karo metas. Bet vyrų tai nėra, lyg būtų juos koks karas ar maras iššlavęs. Kas ir kur juos išgujo? Bijau, kad pačios moterys. Bijau, kad čia lazdos kitas, blogasis, galas. 

Gerasis lazdos galas – dideli pasiekimai moterų teisių srityje. Mes galim siekti išsilavinimo, siekti karjeros aukštumų taip pat kaip vyrai. Galim balsuoti, tapti seimūnėmis ir prezidentėmis. Mes ėmėme užsidirbti pinigus ne prasčiau nei vyrai. Daugeliui moterų nebėra baisu pagalvojus kas nutiks, jei vyras jas paliks (na, tiesa, baisu, bet paprastai ne finansine prasme). Moterys aukštai iškėlė galvas supratusios, kad neprapuls be tų vyrų. Baisu net pagalvoti, bet skaičiau apie mokslinius tyrinėjimus linkme to, kad net gyvybės pradėjimui vyrai nebebus būtini…  Na, čia jau sakyčiau per daug.

Nesuglumo moterys ir tango srityje. Trūksta vyrų? Ne bėda.  Turime daugybę moterų, kuo puikiausiai įvaldžiusių leader’io poziciją šokyje. Viena pažįstama iš Vokietijos pasakojo, kad pas juos ateinančias mokytis tango moteris iš karto pastato prieš faktą, kad teks mokytis ne tik sekti, bet ir vesti, jei nori iš viso šokti. Registruojantis į tango renginius, kur deklaruojamas lyčių balansas ir reikia nurodyti kokioje pozicijoje  - leader’io ar follower’io – esi,   pastaruoju metu atsirado variantas “abu”, kas suteikia pranašumą moterims be poros ir mokančioms vesti, tokios patenkant į paklausius renginius turi pranašumą prieš pavienes moteris, nemokančias ar nenorinčias vesti.

Nekalbu jau apie queer tango judėjimą, atsiradusį seniai ir iš esmės pagrįstą ne vyro/moters vaidmeniu, o vedančio/sekančio rolėmis, visai nepriklausmai nuo šokančiųjų lyties.

Tango šokis pagrįstas dviem, kaip dabar madinga sakyti, rolėmis. Vienas veda, kitas seka. Man tai daugiau nei mechaninis žingsnio vedimas ir sekimas. Be abejo, tą patį pasakytų kiekvienas, šokantis abi roles. Keičiantis vaidmeniui šokyje, tarytum kažkas apsiverčia smegenyse.

Žinoma, nieko blogo praplėsti savo potyrių ribas. Smalsumas būdingas žmogui. Smalsu ir man, bandžiau. Pabandžius vedančiojo vaidmens, supratau, kad to nenoriu. O jei kartais ir noriu, tai nebent iš dyko buvimo, nerimtai, vietoj gimnastikos. Beje, niekada neatsisakau pašokti su “leadinančiomis” moterimis. Visai smagu. Arba kartais liūdna, jei pagalvoji – negi karo metai… Bet man tas kažkaip šalia to tango, kurį suprantu kaip tango.

Kartą teko šokti milongoje, kur buvo ganėtinai daug ne tik vedančių moterų, bet ir sekančių vyrų. Lyg ir nieko tokio, neprieštarauju ir nepučiu prieš vėją. Ir pati šokau su moterimis. Bet visa tai man regis energetiškai išplaukę, susimaišę, netangiška. Miela bendra gerų draugų masė. Bendruomenė. Nėra dviejų polių, traukiančių vienas kitą. O be to tango – ne tango.

Vienas dalykas tai man šypseną kelia, kai šoku su moterimis. Tiksliau, prieš šokant ir pašokus. Kvietimo šokiui ir atsisveikinimo pašokus ritualas kažkodėl nesikeičia. Nors moterį šokiui kviečia irgi moteris, daugeliu atvejų kažkodėl kviečiančioji vis tik prieina prie kviečiamosios. O po tandos palydi į vietą. Aha, tai ką – pagavau? 

Nežiūrint į tai, kad teoriškai galiu būti kosmonautė, prezidentė ar sunkvežimio vairuotoja, man patinka, kai vyras atidaro man duris, aprengia paltą, apmoka sąskaitą restorane nesvarbu kad ir aš turiu pinigų, neleidžia man kilnoti sunkumų, dovanoja man dovanas, kviečia šokiui, rūpinasi manimi, sako man komplimentus ir t.t. ir t.t. Suprantu, kad tango, o ir turbūt kiti šokiai, tai yra sritis, kur vyrai ir moterys gali nekaltai trumpam visai legaliai, smalsumo vedini “įlįsti viens į kito kailį”. Ir vis tik. Jei jau gamta mums davė būti kažkuo, tai ir esam tuo, kuo sutverti. Suvaidinti kito nepavyks. O moterys, vis masiškiau imdamosi vyrų vaidmens, kažin, ar nesiunčia žinutės vyrams, kad jie… nereikalingi?