p.s po Nr.21 ir paskutiniai atodūsiai

 Jau gįžau į Lietuvą. Įsispraudžiau į šiltas kojines, už lango boluojant sniegui, ir ką – man patinka. Jauku čia. Myliu ir žiemą.

Apmąstau kas buvo ir, svarbiausia šio visuotinio vojažo laikmečiu, ką galima pasakyti tiems, kas galvoja apie kelionę į BA.

Viena nauja sutikta užsienietė, beje, ukrainietė iš JAV, pasakė:  kaskart sakau sau, kad jau užteks, bet kaskart grįžtu.

Kad užteks, aš sau nesakau, ir nuolat grįžtu be svarstymų, bet tiesa ta, kad kaskart atvykus kažko įprasto mielo neberandi, kas liūdina, bet atsiranda kažkas, kas palaiko tą varikliuką, skatinantį atvykti vėl ir vėl. Visuomet sakau – tango gyvas tik todėl, kad sugeba mutuoti. Jei mes, gyvieji stebėtojai to tango vyksmo, nesugebam mutuoti kartu, tai mūsų problema, ne tango.

Taigi, ką pasakyčiau tiems, kas jau kurį laiką šoka, ir jaučia aplankant mintį, kad reiktų į BA?

Pirmas dalykas – ispanų kalba. Kodėl, tai aišku, nepamokslausiu. Tiesiog. Paskaičiuokit, ką gautumėt nemokėdami kalbos ir ką – mokėdami bent truputį. Žinoma, jei atvykti ketinate tik vieną kartą, „pažiūrėti kaip atrodo tango BA“,  išgyvensit, nenumirsit nei nuo maisto, nei nuo tango bado, ir gal ir neapsimoka mokėti tos kalbos. Pamatysit bent kažką ir parsivešit šilumos kruopelę širdy. Kaip ir visi turistai. Bet jei norit daugiau nei kruopelė, kalba pravers. Tai – „vartai“.

Lūkestis. Tik negalvokit, kad BA visi šoka kaip dievai. Anaiptol. Tikrai Labai Gerai Šokančių čia vienetai. Žinoma, kalbu nuo savo kartelės pozicijos, atsiprašau už“pasikėlimą“ bet pas mus daug gerai šokančių, tad įspėti verta. Pirmą kartą nėrus į BA milongą gali pasirodyti labai nuostabu, bet ilgainiui pajunti, kad norėtųsi ko tai techniškai geriau. Tada arba nusivili, kad nieko čia gero, arba supranti, kad techninė šokimo dalis kad ir svarbi, bet ne vien ji yra. Milongų gyvenimo dvasiai, pulsui atrasti nežinau ar pakanka vieno vizito į BA. Nebent užuosti. Bet ir tai gerai, nes pasiveži namo BA idėją. Gražų prisiminimą arba šauksmą sugrįžti atgal. Įsigyventi į BA milongas reikia laiko, nes tai – žmonės, tai – santykiai su jais, tai kiekvienos milongos (o jų daug), sava tradicija, savas gyvenimas, niuansai. O jei norisi gero šokimo techniškai daug, tai ką – irgi yra išeitis. Pamokos. Santykis su mokytojais, kurie po pamokų su tavimi pašoks ir milongoje. Aba taxi dancerių pirkimas (moterims bent jau).

Kol kas dar yra senų tango šokėjų. Bet jie palaipsniui palieka šią ašarų pakalnę. Kol kas dar šoku, bendrauju su žmonėmis, kurie pradėjo šokti būdami apie 15 metų prie gyvo D‘Arienzo orkestro. Bet tokių vis mažiau ir mažiau, nereikia dėti vilčių, kad naujai atvykę tikrai dar spėsite užmegzti tokių asmeninių kontaktų. Kaip ir nebebūtinai rasite milogose „girtuoklių stalą“, t.y. senų milonguerų stalą, kur bazuojasi nelabai šokantys, bet užtai seni milongų liūtai. Bet rasite ką nors kitą, kas taip pat bus šilta ir faina, kas patiks ir paliks įspūdį Jums. Kiekvienas mūsų pirmąkart atvykę randame savus lobius.

Kas įdomu, mano vienam pastebėjimui pritarė ir tango draugės: BA vizualiai keičiasi tik vyrai! Moterys kaip puošėsi, taip ir besipuošia eidamos į milongas. Tik vyrai dinamiškai atspindi laikmečio tėkmę – palaipsniui dingo kaklaraiščiai, fantazijos ir galiausiai švarkai. Gerai dar, kad bent jau nedvokia…

Taigi, jei dvejojate, vykti ar nevykti į BA dabar, sakyčiau: nesužinosi nepabandęs.

Kai kas atvyksta ir “užsikabina” ilgam.

Kai kas  atvyksa, pamato ir lieka sau su tuo gražiu jausmu, kad pamatė ir “dabar jau žino”.

Kai kas atvyksta ir supranta, kad nieko čia ypatingo, o namuose geriau.

Kaip būtų tau? Nežinau, arba nesakysiu.

Galiu tik pasakyti: sujungus techninę Europos encuentrų šokimo kokybę su BA milongų dvasia būtų geras rezultatas. Gal.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Nepamiršimui dar vienas epizodas. Kaip įprasta milongų pabaigose, įsiplepėjme, dauždamos vyno stiklus,  kaimynės šokėjos. Lyg tyčia gavau progą greta dislokuotis šalia “mūsų Evelinos antrininkės” (labai panaši), paklausiau iš kur ji, sako  - iš Šveicarijos. OK, gerai priimam, žinau Šveicariją, džiugiai paplepam apie slidinėjimą, čia bangos sutampa.   Aš prisistatau kaip iš LT. Klausia - Riga? Ne, sakau, Vilnius. Ji: “Bet juk šalis tai ta pati”?  Viskas, išbraukiau iš sąrašo, nežinau kokio, bet nedraugausiu. (Žymiai geriau jau lenkų kilmės Anglijos pilietis, kuris pasakė - o, Vilnius, lenkų miestas! Tam negalėjau paprieštarauti ir likom draugiški.) Nejaukų pokalbio su šveicare momentą kaip mat perėmė argentinietė, papasakojusi, kaip ji sužinojo apie krūvas į Argentiną atvyksių lietuvių, natūraliai išsivystė gražus pokalbis apie lietuvius imigrantus, paskui jau išvis apie belen ką, pamirštant pasikėlusią arba nemokšą šveicarę.

Tagi, baigiant ir sakau, kalba – tai vartai, raktas į šalia milongoje sėdinčių argentiniečių širdis J  

 

Nr.21. Voyage, voyage...

 Visai negėdingai supasavus ir neišėjus šokti, pagaliau sugebėjau atsiversti  tuščią lapą šiosios kelionės į BA paminėjimui. Pirmu prisėdimu (jei teisybę – tai prigulimu) pabandysiu bent jau pradėti prisiminių, emocijų ir įspūdžių nuguldymą į tekstą.

Po beveik 2 savaičių kasdienio šokimo nuovargis padarė savo, taigi, pirmą kartą įstengiau neišeit šokti tik po dviejų savaičių! Kitą dieną netikėtai negavau rezervacijos į milongą, susivėlinau, atsakė, kad pilna, nors šiaip ir būtų mane priėmusi Lucy, nutariau neiti į tą kamšatį, o geriau patikrinti pirmadieninį El Beso, gal sakau jau bus atsigavusi ta praktika. Kur tau. Priartėjus laikui pradėti ruoštis, supratau, kad mane jau mirtinai pjauna miegas. Vienos išeiginės reiškia neužteko, ką gi, suteikiau sau dar vieną. Dvi dienos iš eilės nešokant – jau prabanga.

Atvykus pirmiausia tenka priprasti prie naujų skaičių pinigais. Tenka iš naujo susivokti kas yra daug, o kas mažai. Šįkart gan paprasta – nuo kainos pesais nubrauki tris paskutinius skaitmenis ir turi maždaug kainą eurais. Piniginė vis storyn. Didžiausio nominalo banknotas atkakliai vis dar 1000 pesų, kas yra kiek daugiau nei euras. Teoriškai yra ir 2000, bet praktiškai tokie necirkuliuoja.

Galutinai supratau, kad nenoriu draugauti su taksi. Taip taip, tai puiki transporto priemonė, ir teko patirti daug malonių akimirkų, kai veža smagūs ir šnekūs vairuotojai, puikiai pakeliantys ūpą. Betgi būna tas deguto šaukštas. Kartą, gal prieš metus, vienas begėdis taksistas sugebėjo mane kaip kokią naivuolę nemokšą aplink pirštą apvynioti ir nukniso iš manęs kone visus turėtus pinigus. Finansinis nuostolis nebuvo didelis, bet mano ego pažeistas buvo stipriai. Dabar, iki terminalo centre iš oro uosto atvykus autobusu, stebėtinai nesunkiai gavau taksi kelionei iki namų. Ir čia matau, kad kartojasi ta pati daina, kaip tada, kai apvogė. Na neee, brolyti, šįkart jau būsiu tikra ožiaragė! Dėdulė tik kalba tas savo pasakas, o aš koliojuosi ir tvirtai laikausi, ir svarbiausia, tvirtai laikau savo piniginę. Ir viduje juokiuosi, suprasdama, kad puikiai matau jo kėslus ir koks čia scenarijus. Uch, kaip įniršo dėdė, kad jam nesiseka apgauti, taip įniršo, kad apsukęs ratą, grįžo prie terminalo ir išmetė mane iš mašinos.  Su visu lagaminu ir pavargusią po skrydžio. Šalimais buvo metro stotis, tad daug nesukdama galvos, parvažiavau metro. Ir padėjau kryžiuką santykiams su taksi. Matyt tai ženklas, negaliu jo ignoruoti. Čia puikiai funkcionuoja visuomeninis transportas, ir to man pakaks.

Jei anksčiau padejuodavau, kad milongose daug žmonių, nemaža dalimi dėl atvykusių iš užsienio, tai dar nežinojau, kas laukia vėliau. Tai yra dabar. Kaip ir dabar tik spėlioti galiu, kas čia dėsis po metų kitų. Kaip pablūdę visi europiečiai ir amerikiečiai, ypač moterys, ėmė plūsti į BA. Kaip niekad daug „pirmakarčių“. Bandau svarstyti kame čia reikalas. Ir galvoju taip: kadaise, kai susikaupė šioks toks kiekis gerai šokančių, bet neturinčių galimybės rimčiau pasišokti savose gyvenamose vietose, atsirado maratonai ir encuentrai. Pradžioje nedaug. Ilgainiui jų vis daugėjo, o dabar į kokį savaitgalį pirštu bedursi, Europoje tai šen, tai ten, yra renginys. Encuentrai tapo nebe kažkas išskirtinio, o masinio vartojimo produktu, šokimo lygis renginiuose pastebimai krito. Ką padarysi, gal ir gerai, šokti teisę turi visi. Bet kas toliau? Toliau turbūt atsiranda pasisotinimas encuentrais ir kyla noras aplankyti tango meką. Štai ir važiuoja, kaip skėriai užtvindydami čionykštes milongas. Vietiniai jau pradeda slėptis krūmuose. Iš vienos pusės, gerai, kad nori pamatyti BA tango, iš kitos – kai suplūsta tokiais kiekiais, griūva BA milongų harmonija. Kiek paradoksalu, bet atkeliavus taip toli, nebegauni galimybės pamatyti tos autentikos, nes masiniai vojažai tą harmoniją ardo. Sakyčiau reiktų kvotas įvesti atvykėliams, kaip į kokį nacionalinį parką.

-----------------------------------

Apie taksistus. Ne tuos kur veža (ir apvaginėja), o tuos, kur šokdina – taxidancerius. Anksčiau nelabai kreipiau į juos dėmesio, na, egzistuoja geriau apsirengę ir neblogai šokantys vyrukai milongose, tai ir supratau, kad taksistauja, o jei pašokdina mane, tai aišku, meškerę mėtydami beieškant klientūros. Dabar tik ir dėmesį atkreipiau, ir sužinojau, kad milongų organizatoriai samdo juos, kad šoktų, tuo bent šiek tiek sušvelninant kiekybinę moterų persvarą. Atidžiau stebėdama, jau ir matau, kaip milongos šeimininkai paragina juos eiti šokti, jei tik aptingsta ir ima rymoti, dargi pavadovauja nurodydami užsisėdėjusias moteris. Hmm, vis šiokia tokia išeitis. Bet moka, sako, grašius. Užtai vaikinai matyt džiaugiasi gavę privačių užsakymų. Vienas jų ko tai labai ėmė su manimi sveikintis, dėmesį rodyt, šaunuolis toks. O paskui staiga liovėsi. Matyt suprato, kad darbo iš manęs negaus. Nekritikuoju šių paslaugų, viskas čia labai gerai. Tik man nereikia.

-------------------------

Nežiūrint į milongų perpildymo sudaromus nepatogumus, džiaugiuosi čia. Kaip niekad turiu daug socialinio gyvenimo. Taigi, darbas,  kasdienės milongos ir gan dažni susitikimai su draugais generuoja tokį intensyvų gyvenimą, kad nebežinau ar džiaugtis, ar alpėti iš nuovargio. Ir tą, ir tą darau. Pailsėsiu grįžus į Lietuvą.

Kartą valgėm su dviem pirmo karto vyriškiais. Jie godžiai klausėsi mūsų, patyrusių BA tango gyvenimo liūčių ir klusniai viską dėjosi domėn. Vienas, europietis, droviai prisipažino, kad jam naaaa... čia patinka, ir jis moka šokti suspaustoje erdvėje, bet žinot, na trūksta jam vietos saviraiškai, šokti norėtųsi kitaip, ir kur patartumėm jam eiti, į kokias milongas? Mudvi su drauguže tik palingavome galvomis ir lyg susitarusios patarėm jam važiuoti į Europą. Ot kokios bjaurios. Ir truputuką melagės.

Savisaugos instinktai. Išeidama iš milongos turiu įprotį iš ausų išsiimti auskarus ir užgesinti akis. Kad kuo mažiau būčiau panaši į blizgę naktinėje gatvėje. Kartą išeinat iš milogos prie manęs prisiplakė nepažįstama austrė, sakydama, kad ji visada nori išeiti su kuo nors, nes vienai baisu, o mane kaip tik įsidėmėjo, kaip drąsiai naktinėjančią po vieną. Ką gi, pavardė įpareigoja, man tikrai nebaisu, ir galiu pagloboti visas baikščias austres. Bet kas juokinga, kad ta moteriškė irgi iš ausų išsilupo auskarus.

 

Gyvenimas gražus. Kol esi ne vienas ir kojos dar neša į šokių aikštelę.

 

 

Nr.20 Šaukštelis deguto ir ar dar kartą gelbėsim tango

 Ką gi, „jubiliejinis“ mano apsilankymas BA. Bet tai tik skaičius. Iš viso, galvojau šį kartą jau nerašyti, nes kas gi čia naujo. Bet plunksna prašosi, nors tu ką.

Tas „kas gi čia naujo“ irgi neblogai, padeda greičiau adaptuotis atvykus. Štai kad ir iki skausmo pažįstamas maršrutas grįžtant po milongų 12 autobusu. Išlipus Santa Fe, kulniuoju Azcuenaga keletą kvartalų. Dažniausiai tas būna apie vidurnaktį, ir  praeinant vieną sankryžą, aplanko dvasios pusiausvyra. Vienoje gatvės pusėje – ledų parduotuvė/baras „Rapanui“ (labai skanūs jų ledai), ir ten visada pilna žmonių, vidurnaktį gal net daugiau nei dieną. Kitoje gatvės pusėje – baras, kuriame jaunimas geria alų ir pan.  Abi vietos skirtingos, bet visuomet pilnos, tai praėjus abu tuos šurmulynus pajunti, kad viskas savo vietoj.

Arba Abasto žydai. Pastaruoju metu mano miloginių kulniavimų maršrutai pasipildė ėjimu per Abasto. Kiek beeičiau, ten gatvėmis vis vaikšto žydai. Iš kur žinau, kad žydai, nes kalba ispaniškai? Nagi tokie gražūs juodai apsirengę, su jarmulkomis vyrai, jaunuoliai, kai kurie su plačiabrylėmis skrybėlėmis. Gražu.

Milongos PERPILDYTOS. Pradėjau rezervuotis vietą einant į visas milogas. Įvertinus dar tą kovui nebūdingą karštį (pirmas dvi savaites kartais nedaug stigdavo iki 40), milongos labiau priminė kažką panašaus į viešąsias pirtis. Kondicionavimas ir ventiliavimas buvo bejėgiai prieš tokį karšį ir žmonių minias. Galvoju, iš kur tos minios. 1 – baigėsi pandemija ir atsipalaidavę vietiniai žmonės grįžo į milongas, 2 – pasibaigus pandemijai, visa jėga atgijo turizmas, dargi su kaupu, nes visi, kas ilgai čia nebuvo, puolė kompensuoti praradimų, 3 – užsidarė bent jau Caning salonas, o gal ir dar daugiau milongų vietų, taigi, ten šokę žmonės turi kažkur sutilpti. Daugiau nesugalvoju.

O dabar apie tą deguto šaukštelį. Neilgai trukus po atvykimo, pasklido žinia su virtine ją sekusių diskusijų: kai kurios milongos ėmė taikyti skirtingas įėjimo į milongą kainas vietiniams ir užsieniečiams. Esą milongos miršta, ir bingo! - taigi tiek turtingų užsieniečių privažiavę, pas save namie už milongą moka taigi po 20 dolerių, o čia – tik 2, kokia neteisybė, jiems gi nesunku sumokėti kiek daugiau. Kažkur jau girdėta – atimti iš turtingo ir atiduoti vargšui. Tadui Blindai patiktų. Pirma daugelio, tiek atvykėlių užsieniečių, tiek ir pačių argentiniečių reakcija – „diskriminacija“. Nežinau, ar tai tinkamiausias žodis. Ko gero ne. Kalba eina ne apie pinigus. Tie, kas sukrapštėm pinigų skrydžiui ir būstui, sukrapštysim ir už įėjimą pusantro karto daugiau. Juolab kad įėjimas tikrai pigus. Kalba eina apie gavimą skuduru per veidą. Kurgi dingo mūsų visų kvėpavimas ta pačia tango dvasia? Kurgi jausmas, kad šokių aikštelėje visi esam lygūs - turtingi ir vargšai, profesoriai, šoferiai, daktarai, psichoterapeutai, programuotojai,  statybininkai, pardavėjai, mechanikai  ir bedarbiai? Milongų išgyvenimo problema, tikiu, yra, bet skirtingų kainų taikymas problemos neišspręs, o nuotaiką sugadino, o ir žmones pakiršino. Ne viename pokalbyje tarp užsieniečių pasklando ta pati mintis – jei būtų kokia nors aukų dėžutė ir prašymas paaukoti, tada būtų OK.  

Kadangi viena iš „diskriminacinių“ milongų yra mano lankoma Cachirulo, nusprendžiau „iškelti sceną“. T.y. ne tyliai ignoruoti milongą, o pasakyti į akis, kad nesutinku su tokiais sprendimais. Taigi, nuėjau į Cachi jau žinodama, kad nepasiliksiu ten. Bilietavimo vietoje maloniai pasibienvenidinom su Norma. Ji man duoda bilietuką, o aš, akies krašteliu stebėdama padėtą kažkokį aiškinamąjį raštą, kur spėjau tik pamatyti skaičių 2000, klausiu – kiek? Sako - 2000  (šiaip dabar ten 1200). Kiek pavaidinau nustebusią (tipo atėjau nepatikėjusi apie visokias ten diskriminacijas), klausiu, ką, nejau tiesa, kad užsieniečiams kaina kitokia? Norma kaltai gedulingu veidu pagūžčiojo pečiais, aha, sako, taip taip...  Na jau ne, sakau tada, jei taip, tai  neisiu čia, eisiu kitur, nes čia NESU bienvenida. Norma abejingu veidu dargi parekomendavo kažką. O aš išdidžiai išėjau ir nuvažiavau ten kur ir planavau. O ten – puiki nuotaika, šeimininkas su šypsena ir išskėstom rankom džiugiai sutiko, rūpestingai pasodino, o vėliau dar ir į delną įspraudė „taloniuką“ šampano taurei. Paskui su viena pažįstama, irgi užsieniete, išsiaiškinau, kad jai irgi tokį taloniuką davė. Tyli milongos organizatoriaus žinutė viso to šaršalo apogėjaus dienomis. Ačiū jam. Ne viskas žlugę. Kitas milongų organizatorius, Jony, pas kurį vaikštau, irgi, kažkaip dabar ėmė išskirtinai rodyti meilę bei pagarbą užsieniečiams. Visa tai paskatino susimastyti ir pasistengti leisti daugiau pinigų milongoje, nors įprastai man pilnai pakanka vandens buteliuko.

Dar viena mano lankoma milonga nustebino, netyčia sužinojus, kad ten irgi taikomos skirtingos kainos. Sekmadienio El Beso. Organizatorė Susana – sena pažįstama, pamenu, kai pirmąkart po pandemijos atvykom ir ateidavom į beveik tuščią milongą, labai nuoširdžiai pasikalbėdavom pustuštėje salėje, buvo šilta ir nuoširdu. Ir dabar porąkart nuėjau pas ją, mane maloniai sutiko, gerai sodino. Ir tik netyčia bendraujam sužinojau, kad tą pačią dieną, kai aš mokėjau įprastus 1200, iš mano draugės amerikietės ten nulupo tuos nelemtus 2000.  Kartu bendravęs vietinis šokėjas patvirtino – taip, pas Susana dvigubi standartai ir jis nesupranta kodėl, nes šeimininkės požiūris į tai toks pat, kaip mūsų. Matyt lemia daugiau faktorių... Ir nesvarbu, kad man kažkodėl nereikėjo mokėti kaip užsienietei, protesto vardan nebeinu ten. Nieko tokio, yra pilna užsieniečiams (ne jų piniginėms) draugiškų milongų.

Bet grįžkim prie pinigų. Infliacija Argentinoje šuoliuoja strimgalviais. Viskas brangsta. Tais pačiais šuoliais. Tik ne milongos, t.y. milongos brangsta, bet tik nano žingsneliais, matyt pakelia kainas tik rimtam reikalui prispyrus ir tik vos vos, na trupučiuką. Kame reikalas? Pavaikšau po miestą: restoranai pilni žmonių, prekybcentriai irgi pilni. Perka. Valgo. Vartojmas, kad ir keikiant valdžią ir krizę, vyksta. O štai milongas vartoti brangstančiai kažkodėl šiukštu. Kas per fenomenas? Milongos perpildytos, įėjimas kainuoja 2-3 eurus, o milongų organiztoriai triūbija, kad  milongos vis tiek jau tuoj nebeišsilaikys ir ims užsidarinėti, nes nesurenka pajamų išlaidoms padengti. Tai kas trukdo pakelti mokestį už įėjimą? Kad „entrada“ kainuotų daugiau nei kavos puodelis su bandele, kaip kad yra dabar. Matyt trukdo.

Čia mano mintis padaro viražą į tango istorijos pradžią. Į tuos gūdžius laikus, kai tango užgimė ir gyveno prastuomenės tarpe. Istorijos nekartosiu, žinom, kaip ten buvo. Tik va, ar labai daug nuo to laiko pasikeitė? Kaip pasakė garbusis Gabriel García Márquez, „laikas sukasi ratu“. Panašu, kad didžioji dalis į milongas ateinančių  buenosairiečių nėra pačių didžiausių finansinių pajėgumų. Taip, dabar milongos įsitaisiusios gražesniuose klubuose, milongoje sutiksi ir verslininką, ir profesorių, ne tik neaišku kuo (ar niekuo) užsiimantį pilietį. Bet iš maišo lendanti yla byloja, kad pagrindinei milongas lankančių masei susimokėti už įėjimą didesnę sumą būtų iššūkis. Kartą vienas šokėjas milongoje pasakė – žinok, dauguma čia esančių žmonių niekur nedirba. Paklausti apie darbą, jie suoks neaiškias miglas apie pvz „darbą vyriausybei“, bet realiai jie nedirba. Nedrįstu vertinti, kiek tame tiesos, bet matyt yra nemažai. Tie, kuriuos žinau kaip tikrai dirbančius, kasien (kasnakt) nešoka, apsiriboja 1-3 kartais per savaitę. Aš dirbu ir beveik kasdien šoku, po geros savaitės tokio režimo stogas jau pradeda važiuoti, darosi aišku, kad taip tempti galiu max mėnesį. Nesunku nujausti, kad tie, kas mirksta milongose kasdien, matyt nepersidirba... O jei nepersidirba, tai iš kur jau tie pinigai...

Visą laiką vietiniai mums, užsieniečiams, nesibodėdavo dėkoti – ačiū, kad atvykstat. Ir dabar vakarojant ir diskutuojant su šokėjais šia opia atema, vietinis garbus šokėjas pabrėžė – užsieniečiai gelbsti milongas, be užsieniečių milongos jau būtų mirę. Su savimi mes atvežam šviežio kraujo į milongas, energijos, gyvybės, atvažiuoja, kaip taisyklė, gerai šokantys, tai suteikia parako ir vietiniams šokėjams. Tūlas mūsų romantikas pasakys – o tai kaipgi tas gerasis argentnietiškas abrazo, kaip „tikrasis, autentiškas“ argetinietiškas šokimas? Sakyčiau taip: mes atvežam techninę šokio kokybę („kietoji“ dalis). Čia randam abrazo, kadenciją, nuostabų milongų gyvenimą („minkštoji“ dalis, „softas“). Vienas kitam netrukdo, atvirkščiai - papildo, maitina.  Tai svarbu, o ne niekingi papildomi pesai už bilietą. Izoliavus BA tango nuo viso likusio pasaulio tango, nukentėtų abi pusės.

Nors Evaldas mane auklėja kitaip, bet aš mėgstu savaip – iš milongų grįžti ne taksi, o autobusu. Taip žymiai įdomiau. Paprastai stotelėje belaukinat sutinki dar ką nors  išėjusį iš milongos, proga pabendrauti. Kažkodėl smagūs grįžimai būna iš Gricel. Kartą grįžinėjau su tūlu Chan Park, turėtų jį prisiminti kas nors iš seniausių mūsų šokėjų, dar senesnių už mane, jis Viniuje priešistoriniais laikais vedė ko gero pirmą tikrą tango workshop‘ą. Puikiai prisimena Vilnių. Dargi kartą mūsų bendruomenė surinko ir nusiuntė pinigų (Evaldas organizavo) jo kuriamam dokumentiniam filmui apie BA tango paremti. Autobusai BA naktimis ne važiuoja, o skrenda, tai bendras važiavimas ne toks jau ilgas buvo, daug nepridiskutuosi, bet vis šioks toks smagus epizodas.

 -------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

SAUGUMAS. Viena draugė palikdama milongą buto raktus mikliai įsidėjo į liemenėlę. „Kad bent raktai liktų, jei pavogs kuprinę. Hm... praktiška. Aš neretai jaučiu paranoją, vis čiupinėju rankinę, ar yra raktai. O  mat kokių sprendimų gali būti. Kišenėtiems vyrams nesuprast. O kartą autobuse girdžiu – skamba moteris. Apetitingų apimčių skambanti moteris neskubėdama įkišo ranką į savo dekolte gelmes ir ištraukė iš ten skambesio šaltinį – telefoną, ir tokį nemažą. Va čia tai lygis! Mintyse įvertinau savo apimtis, na, man be šansų į tą vietą sutalpinti mobilųjį, net jei iškeisčiau į mažesnį.