Apie stimuliatorius

Juokinga mintis aplankė, pasidalinsiu ja, nors tuo galiu užsitraukti daug kieno nemalonę.
Taigi. Pašlijus aš šiaip pablėsus poros šeimyniniam gyvenimui, porai berods siūloma kuom nors paįvairinti savo pabodusį gyvenimą - išvyka į gamta, romantiška kelione, seksualiais apatiniais ir t.t ir pan. Tai galbūt galėtų padėti sužadinti išblėsusius jausmus.
Tai prisiminiau stebėdama, kaip mūsų žmonėms patinka nekasdieniai tango renginiai. Kvietimai pasišokti įvairiose naujose vietose, aprangos kodai, gražūs poetiški žodžiai paprastai sukviečiau daugiau žmonių nei įprastos reguliarios milongos. Kai kas iš viso pasirodo tik proginiuose renginiuose. Ar tik tai ne ženklas, kad tango jausmai daug kam surusena tik ypatingose vietose, ypatingai pakviestiems?
Be abejo, šventės reikalingos, jos paįvairina gyvenimą. Bet jei negali džiaugtis savo antrąja puse (arba savuoju tango) be dirbtinių dirgiklių, tai kyla klausimas, ar bėra ką reanimuoti. Romantiška vakarienė restorane - puiku, bet jei puiku tik restorane, tai kažkas ne taip...
Kai su žmogumi gera ir idomu gyventi, tai gera kasdien, tuose pačiuose savuose namuose. Net gali būti taip gera, kad nenori nieko kito aplinkui matyti. Kaip ir tango - jei jau gera klausytis, šokti, tai nebūtina tam ieškotis vis kitos vietos arba persirenginėti.
Tos nekasdieniškos milongos - tai kaip romantiška kelionė, kaip seksualūs apatiniai išblėsusiams tango jausmams. Arba...  žaidimas, karnavalas, vaidinant tango...

Kas būtų, jei būtų

Nekartosiu tango muzikos istorijos dalies apie tai, iš ko ir kaip atsirado tango muzika ir šokiai bei kaip tai buvo vartojama, tai istorija, kurią visi bent kažkiek žino ar bent viena ausimi girdėjo. Kaip kad žinome, jog didžioji tango dainų dalis aprauda nelaimingą vyro meilę moteriai. Sudaužytos dainų herojų širdys, nesibaigiantys pergyvenimai, jog ji į jį nežiūri, paliko, galų gale prasigėrimas iš sielvarto...  Kitaip tariant, vyrų ašarų pakalnė tame pasaulyje, kuriame taip trūko moterų.
Turbūt jau aišku kurlink lenkiu.
Pagalvojau, o kokios tango dainos būtų užgimusios, jei tai būtų įvykę ne anuomet Buenos Aires apylinkėse, o dabar mūsų kraštuose. Atvirkščias vaizdelis. Ilgesingai raudotų jau moterų širdys. Kitaip tariant, viskas tas pats, tik vaidmenys atvirkščiai. Rypuotų moterys dainose apie emigracijų nežinion išvykusius, prie krepšinio kanalų palinkusius ir į kitokias nežinias išnykusius prarastus potencialius mylimuosius. Susirinkusios klausytųsi graudulingos muzikos ir verktų, verktų...
Bet tango atsirado jau seniai ir ne čia, ir nori nenori girdime dainas, kurių tekstai dažnai tik šypseną kelia. Nes dabar pas mus menkai suprantama problema "ji į jį nežiūri" arba "ji paliko jį".
Bet kai pagalvoji, labiausiai nebetinkamos mūsų terpei tik dainos. Visa kita mūsų tango pasaulėlyje išties vyksta atvirkščiai nei anuomet Argentinoje. Intensyviau tango šokti mokosi moterys, dažnas atvejis, kai moterys imasi vedančiojo vaidmens, kitaip tariant, praktikuojasi moterys su moterimis. Įprastos situacijos, kuomet tango pamokoms chroniškai trūksta vyrų ir jie netgi kviečiami "paasistuoti" partnerių neturinčioms moterims. Mokosi moterys kaip pamišusios, su viltimi išmokti šokti taip gerai, kad būtų geidžiamiausios šokėjos šokių aikštelėje, kur neretai vienam vyrui tenka bent trys moterys. Et, besimokydamos iš tiesų daro sau meškos paslaugą, nes nežino, kad kuo geriau šoki, tuo rečiau laiminga šokių aikštelėje būni, juk gerindama savo šokį, keli kartelę partneriams, kurių nedaugėja, oi nedaugėja...

Tai štai kaip keista, gražios tos tango dainos, net jei ir apdainuotos problemos šiandien jau nebe tos