2019 m. kovo 30 d., šeštadienis

Tarp realybių


„Kas tu esi?“, ir dar pridūrė: „...realiam gyvenime?“ Ir toookiu tonu...
Sutrikau, sakau, o ką – čia ne realus gyvenimas? „Et...“, numojo ranka, „čia – nerealus“.
Teisybę pasakius, smarkiai ir neprieštaraučiau. Milonga – tai kažkas už realybės ribų. Atvykau čia , kaip skaičius rodo, keturioliktą kartą, ir vis dar milongose, ypač tose, kur vyresni žmonės, jausmas - lyg būtum kokiam tai vaidinime. Nors nežinia, kur labiau realu - šiapus ar anapus? Kur žmogus yra tikresnis – gatvėje, šeimoje, darbe ar milongoje? Vienareikšmiško atsakymo, bijau kad nėra. 
Bet kas tikrai tiesa, tai kad milonga – vieta, kur žmogus gali pamiršti anapus užsklandos paliktus  rūpesčius. Gali pasidabinti drapanomis, su kokiomis nei gatvėje, nei darbe, nei baliuje nepasirodysi, bet milongoje tai norma. Ir kas dabar atsakys, kur tas tikrasis žmogaus veidas.
Man tikra yra tai, kas yra šalia manęs, kame gyvenu, ką galiu paliesti. Kol esu Lietuvoje, BA yra kažkur nerealiai toli, maždaug kaip mėnulis. Kai tik atvykstu ir panyru į Miesto šurmulį ir milongų slėpiningą gyvenimą, viskas, nuo ko nutolstu fiziškai, pasidaro lyg netikra, toli toli ir visai nereikšminga.
Taigi, eilinį sykį mėgaujuosi.
Pradžioje atvažiavus reikia priprasti šokti čionykštiškai. Kartą su viena seniai pažįstama paryžiete milongoje smaginomės „auklėdamos“ pirmakart atvykusią merginą, pasodintą prie mūsų. Be daug kitų dalykų, kalbėjome, kad čia vyrai šoka kitaip nei Europoje. Tai va ta mano pažįstama, sena patyrusi šokėja, nuolatinė BA  vizitantė, pripažino, jog jai „persijungti“ į BA šokimo būdą reikia savaitės. Hm, man visada atrodė, kad jei tik pirmą dieną gaunu gerai pašokti - jau ir perjungta pavara. Bet išties gal ir ne visai. Žinoma, kaip šokti, prisimenu gan greitai, bet tam, kad iš kūno atminties išgaruotų europietiškas dielektas, reikia kiek daugiau laiko, reikia bent šiek tiek pagyventi čia.
Ir kas gi jau čia taip kitaip? Sunku nusakyti. Kitaip – ir taškas! Pamirškite, ko mokėtės pamokose. Čia gyvenimas, ir jei manote, kad jei prieš atvykstant į BA lankėte daugybę pamokų, „net pas argentiniečius“, net jei lankėte pamokas čia, BA, šokių aikštelėje teks persimokyti.  Na, gal ir pernelyg jau čia aš, pasimokyti pamokose iš tiesų reikia ir naudinga, bet palyginimui: štai pavyzdingai mokėtės užsienio kalbos, stropiai ruošėt pamokas ir gerai sekėsi su pratimais,  ir va , atvykstat į tos kalbos šalį. Juk nei gatvėje, nei restorane niekas nekalba tobula tartimi pavyzdiniais pratimais iš vadovėlio, ar ne?  Kodėl tai miniu? Anapus BA daug kam užsiiminėjimo tango dalimi yra pamokų lankymas. Nuolatinis. Mokytis , be abejo, yra gerai. Bet besimokydami daugelis susiniveliuoja. Šokimas gaunasi toks, na, lyg kalbėjimas taisyklinga, oficialia tartimi be gramatinių klaidų, tarmių ir žargonizmų.  Čia vietiniai šokėjai savojo „aš“ didesne dalimi linkę ieškoti savarankiškai, o ne pagal kieno nors nurodymus. Tai ir turime įvairovę, persunktą BA milongų dvasios koloritu.
Kas tas koloritas? Omenyje turiu milongos gyvenimą. Kai jau nebeesi alkanas šokimui, supranti, kad milonga – tai ne vien tik šokimas. Kartą prie manęs, pristatęs papildomą kėdę, šeimininkas pasodino moterį. Atsumas iki stalelio jai gavosi daugiau nei per ištiestą ranką. „Be stalo..“ – nuliūdo ji. Pastūmiau staliuką, kad jai būtų arčiau.  Žmonės ateina į milongą ne vien šokti. Nešokant, o ir šokant, norisi ką nors ir ant stalo pasidėti. Be stalo jautiesi lyg nuogas... Praėjusį šeštadienį Cahirulyje buvo Blanquita, 94 metų senolė. Pažymėtina tai, kad pastaruoju metu šios milongos kontingentas ženkliai pajaunėjo (o gal čia tik man taip atrodo, nes einu nejaunyn...). Tačiau senolė be galo išdidžiu veidu, besišypsanti, išsipuošusi ir pasidažiusi,  žibančiomis akimis, sėdėjo ir stebėjo milongos vyksmą. Nei šis nei tas būtų sėdėti be stalelio :)  Beje, iš milongos išėjau anksčiau aš nei ji, ir tai buvo 3 val. nakties.


Tokių moteriškių, kaip aš, atvykusių po vieną, yra ir daugiau. Ir mes, vienišos vilkės, užuodžiam vienos kitą. Dažniausiai man jos patinka. Taip ir pajuntu, užkalbindama naują nepažįstamą kaimynę, kad bus idomu, ir kad ji maždaug tokia kaip aš. Ir paprastai neklystu. Labai smagu būna paplepėti ir atrasti artimą dūšiai personą, o po milongos išsiskirti, kad ir kokia maloni pažintis buvo, be jokių susitarimų dar kur nors susitikti. Juk mes- vaikštančios po vieną!


Ir kodėl šitas tango vadinamas argentinietišku? Tai netikslu.  Šįkart kaip niekad dažnai pasitaiko pašokti su visokiais iš Argentinos pampų išlindusiais džigitais, atvykusiais į BA, nes jų vietovėse labai mažai tango. Pavyzdžiui, milonga kartą į mėnesį. Reiktų vadinti Buenos Aires tango, o ne Argentinos.