Punktualumas BA ir Social tango

Visada gėrėjausi tuo faktu, kad taksi pasigauti BA vieni niekai. Tik iškiši nosį į gatvę, na gerai, į ne pačią smulkiausią gatvę, ir taksi rieškučiomis gali semti. Po milongų, kai laukiu autobuso stotelėje, taksi taip ir sėlina, sulėtina greitį ties stotele su viltimi - o gal kas nors susigundys.

Bet štai jau pora kartų susidūriau su taksi trūkumu.

Pirmas kartas – iškart atskridus į BA. Atskridau ankstų pirmadienio rytą, kas netrukus pasirodė svarbi detalė. Kuo sklandžiausiai praėjus visas patikras ir pasiėmus bagažą, ne mažiau sklandžiai įsėdau į autobusą, vežantį iki Puerto Madero terminalo. Įvažiavus į miesto centrą sklandumas sušlubavo, nieko nepadarysi, pirmadienis, darbo dienos pradžia, kamščiai. Terminale įsijungiau uberį ir ėmiau medžioti mašiną. Ajajai, dėl didelės paklausos pavežimo kaina išaugusi daugiau kaip 2,5 karto ir vis auga... Na jau ne, nuriedėjau su visu lagaminu iki Retiro stoties, pro kurią važiuoja daug taksi.  Ir čia bėda – taksi važiuoja, bet visi užimti! Taip dar nemačiau. Baigėsi tuo, kad net nebežiūrėjau į laikrodį, kiek man laiko kainavo atvažiuoti iki namų. Dabar jau žinosiu, kad piko valandą net ir BA su taksi striuka.

Antras kartas užklupo keliaujant į renginį. Įlindau į metro, sulaukiau traukinio, o įlipus ir dar įtartinai ilgai nepajudant iš vietos, buvo pranešta, kad dėl techninių priežasčių trasoje traukinys ir nejudės. Pažiūrėjus į laikrodį, supratau, kad viešojo transporto alternatyvos jau netinka, tad puoliau į gatvę gaudyti taksi, vienintelio imanomo išsigelbėjimo norint patekt į vietą laiku. Šnipštas. Daug taip pat galvojančių kaip aš. Taksi BA daug, bet aiškiai tiek, kiek reikia vidutiniškai. Labai nusiminiau nenuvykusi į renginį, beliko pasiguosi, kad kiek pataupiau kojas, kurios, nušoktos ir nuvaikščiotos, skauda jau be perstojo.

Dabar apie tą renginį. Prieš kelis metus čia buvo pastatytas tango spektaklis “Social tango”. Trumpai parodžius, dingo. O pataikyti atvažiuoti kada rodė, labai norėjau, deja, niekada nesutapo mūsų laikai. Ir štai dabar  prieš atvykstant pamačiau, kad Social tango atgimsta ir jo fragmentai bus rodomi tango renginyje, vadiname tango peña, du šeštadienius iš eilės, kiekvieną jų po skirtingą fragmentą. Valio. Kadangi pats tango renginukas nelabai domino (tango pamoka atvirame ore ir paskui milonga, visa tai rimtai milonguerai “per žemas lygis”), pirmą šeštadienį nuvažiavau nepersistengdama pataikyti į pradžią, nes paparastai visokie pasirodymai būna milongoms įpusėjus. Ech, deja deja. Priartėjus prie vietos, pamačiau, kad reikalas pačiame įkarštyje ir gal net jau prie pabaigos. Na, bet dar spėjau šį tą pamatyti, ir tai, ką pamačiau, užplūdo pačiomis geriausiomis emocijomis. Ne tik dėl tų gražių suknelių, patiko pati projekto idėja. Veiksmas vyko ne ant scenos, o šokių aikštelėje (scenoje grojo orkestras), tarp profesionalių šokėjų pasirodyme buvo įmaišyta paprastų šokėjų, t.y. šokėjų iš milongų, ekrane buvo rodoma interviu su tais šokėjais, bet kas nuostabiausia, taigi aš tuos žmones iš milongų pažįstu. Tikrai buvo miela dar net nepriartėjus prie šokių aikštelės ekrane pamatyti Juano, su kuriuo taip mėgstu šokti, “kalbančią galvą”, o paskui ir jį patį, dalyvaujantį choreografijoje, milongos, į kurią ėjau po to tą vakarą, organizatorių, kitus šokėjus. Paskui su Juanu dar pašokome. Pasibaigus parodomajai choreografijai, šokėjai pasikvietė šokti žmones iš žiūrovų, na, ir taip natūraliai prasidėjo milonga. Scenarijus nėra netikėtas, bet projekto žinutė man labai patinka: tango yra socialus, jis yra skirtas mums visiems, imkime ir šokime jį. Daug aišku neprišokau ten, jau vien dėl praktinės priežasties, nes reikalas vyko atviroje erdvėje lauke, baisu buvo palikti rankinę voliotis nesaugomai. Bet pažiūrėti, kaip vos pramokę šokti sukinėjasi šokių aikštelėje, buvo miela. Jaunimas, senimas, su bateliais, su kedais, su paltais, marga minia, kaip ir pats tango.

Kitą šeštadienį jau nutariau vėl atvykti pažiūtėti jau nuo pradžių, bet jau supratau, kad reikia nevėluoti, ir susiplanavau laiką teisingai. Ir pasirodė, kad vis tik neteisingai. Dėl to nelaimingo aukščiau aprašyto transporto sutrikimo antro raundo taip ir nepamačiau. Tokia jau matyt buvo mano dalia. Vis tiek džiaugiuosi, kad bent šį tą pamačiau.  

Tada, kai buvau pasižiūrėti Social tango, pasigėrėjusi šokančiais, patraukiau link metro važiuoti į milongą. Kadangi sekančią dieną laukė valdžios rinkimai,  Casa rosada (prezidentūros) prieigos buvo apstatytos tvirtomis metalinėmis užtvaromis, Plaza de Mayo radau daugiau nei visada protesto apraiškų, šį kartą dėl nuvilnijusio per šalį reikalo su vienu žmogumi, protestų dalyviu, kuris jau kuris laikas po to, kai buvo žandarmerijos sulaikytas, buvo dingęs, ir štai ką tik buvo rastas negyvas. Žvakutės, tekstai, tylūs susikaupę žmonės.

Margas tango, margas ir gyvenimas. Ir viskas kas vyksta gyvenime, yra šalia.

Še tau kad nori

Na bet ir išsidūriau vakar su vertinimu. Bet neprisipažinti būtų nesąžininga.

Taigi, ta aprašytoji pora, drovi moteris su „mokytoju/taksistu“. Mokytojas tai taip, pažįstu jį. Bet ji... Šiandien prie milongos bilietų sutikau jį jau vieną. Aha, pagalvojau, jau atidirbo, bus pagaliau galima su juo pašokti. Jau ir šiltai, o ne formaliai iš tolo, pasisveikinom. Kai pakvietė tandai, pokalbio palaikymui paklausiau, ar su mokine vaikščiojo į ankstesnes milongas. Ne, sako, ne mokinė, tai mano... žmona. Vajetau. Daugiau nekomentuosiu. Bet su ta santuoka kažkas ne taip. Tik pagalvojau, kad kai šoki tango, jausmų neužmaskuosi.

Dar pašnekėjom apie darbus. Pasakiau, kad interneto dėka gyvendama BA, sėkmingai galiu dirbti Lietuvai. O, sako, norėčiau ir aš internetu duoti tango pamokas Amerikai! Juokas juokais, bet prisiminė atvejį, kuomet išties davė visą rinkinį tango pamokų per Skype. Tegyvuoja internetas.

Pastovybės ir kintamieji

Nors ir esu nieko prieš dinamiką, bet labiausiai BA man patinka tai, ką kaskart atvykusi čia randu nepasikeitus. Tas sukelia saugumo jausmą ir komfortą, jau nekalbant apie džiugų virpulį, kai atvyksti ir randi viską savo vietoj. Ta pati daržovių parduotuvė prie namų, tie patys pardavėjai aplinkinėse krautuvėlėse, tie patys žmonės milongose, sėdintys tose pačiose vietose. Daug ką galima pavardinti.

Ta atskira žmonių rūšis, apie kurią jau rašiau kadaise, milongų padavėjai, man patinka, kai pernelyg nesikeičia. Suprantama , tai yra darbas, kadrų kaita neišvengiama, bet kaip gera, kai tie kadrai pabūna ilgiau. „Obelisko tango“ moterų pusę aptarnauja patrauklus padavėjas, jau kokius pora metų. Nors ir nesu vietinė, bet mane jis jau atsimena, matėsi kaip nudžiugo, kai pamatė, kad atvykau. Ir, kaip miela, daugiau jis manęs nebeklausia ką atnešti. Palaukia kol susitvarkysiu – persiausiu ir pan. – ir iškilmingai atneša man mano vandenį. Na, dar meteliai kiti ir jau turėtų pradėti nujausti kada laikas šampanui :)  

Visuomet džiugu čia sutikti tokius pat kaip aš, kartas nuo karto atvykstančius. Jau nebesuprantu, didelis tas pasaulis ar ne. Galvojant vienaip, lyg ir didelis, tiek daug įvairių kraštų jame, ir svaigina žinojimas, kokia plati tango pažinčių geografija. Bet štai kaskart čia atvykus, toli nuo savos Lietuvos, visuomet ką nors sutinku iš pasaulio pažįstamų. Ką gi, teisinga ir nėra netikėta vieta tango susitikimams.

Nesu didelė Cachirulo mylėtoja, bet ką darysi, lankausi, nes pripratau kažkaip. Reikalingas tapo tas visas ritualas, patinka jis man ar nepatinka.  Šeštadienį ateinu į milongą visada punktualiai, nes tai būdas gauti normalią vietą. Punktualiai atėjus, šokėjų dar nėra, bet visada jau būna viena ta pati pora, ir jie sau šoka tuščioje salėje. Ir taip jau gan seniai. Ir dabar, pirmą vakarą atėjus į milongą, žiūriu, šitie šoka, ir ramu patapo.

Kiekviena milonga turi pastovių šokėjų branduolį, aplink kurį  sukasi kintama dalis. Kuo svaresnė pastovioji dalis, tuo milonga man labiau patinka. Atrodo brandesnė. Iš mano lankomų milongų tokios yra Lujos ir El Maipu. Cachirulis, nors turi stiprų pastovių šokėjų rinkinį, tačiau kintama dalis turi gan stiprų svorį. Kas tie „kintamieji“? Tai iš kitų milongų ateinantys šokėjai praplėsti akiratį, na, ir trumpalaikiai užsieniečiai. Apie grupeles turistų, nešokančių, o ateinančių paspoksoti „tango autentikos“, nekalbėsiu, jie milongoje nedalyvauja, tik vietą užima, jei per daug fotoaparatais nemojuoja, galima sakyti, netrukdo.

Idomu  stebėti tą kintamąją milongų dalį, kurią sudaro žali pirmo karto užsieniečiai. Gal net šiek tiek pavydžiu jiems, juk pirmą kartą įspūdžiai stipriausi.

Stengiuosi su vakaro kaimynėmis susipažinti, kad smagiau būtų leisti laiką. Taigi, patį pirmą vakarą atvykus teko eiti į šeštadieninį Cachirulį. Greta manęs pasodino jauną dailią  šokėją. Paklausiau iš kur, prisistatė, kad iš Lenkijos, atvyko čia pirmą kartą. O, iš Lenkijos, nudžiugau, kad „kaimynės“. Bet toliau jau mūsų santykiai nesiklostė. Gražuolė, iš pradžių nusiteikusi pakiliai ir ryžtingai, gal net su panieka manęs, bobulės, atžvilgiu, nešokdinama pamažu geso, veidas niaukėsi, pereidamas į gilų įsižeidimą. Nepadėjo nei puiki išvaizda su gražiai atidengtomis šlaunimis. O aš, bobulė, tandą po tandos, vis kilau šokiui. Ir suprask tu tuos vyrus. Juokauju. Išties, faktorių yra daug. Labai svarbu turėti milongoje pažįstamų. Dar labai svarbi tavo kūno kalba, mimika, kaip save pateiki aplinkiniams. Kartais ir man nutinka nepašokti. Taip būna, kai ant veido neužsirašau – „ei, kaip džiaugiuosi jus matydama, ei, noriu šokti!“, kas veikiausiai reiškia, jog tiesiog tą vakarą tingiu.

Europiečiai, ypač „pirmakarčiai“, pastebėjau, kartais sunkiai pakelia tos pastovios vietos turėjimą. Pripratę enkuentruose/ maratonuose, o ir matyt savose vietinėse milongose nuolat migruoti , būriuotis pasiplepėjimams, čia turbūt nesupranta kaip visą vakarą gali bazuotis ant vienos ir tos pačios kėdės. Sutikau čia pažįstamų italų porą. Pirmą kartą atvykę. Kaip supratau, nusisamdę vietinį šokėją kaip asistentą, nes matau jis juos vis atveda į milongas ir kartu sėdi. Bet porelė tai nešoka. Kaip moteris man prisipažino, turi problemų su mirada. Vyras irgi matyt, nes irgi nepašoka. Taip ir sėdi jie. Kartą, kai jau maniau kad jie išėję, palikdama klubą radau juos beplepančius prie išėjimo. Še tau kad nori, atvyko, kaip sako, į svajonių šalį, o laiką leidžia ne šokių aikštelėje, bet rūkomajame. Čia, brolyčiai, jums ne encuentras, ne pionierių stovykla, jei norit šokti, reikia ne plepėti, o būti savo vietose ir rodyti visiems kaip nori šokti.

Jei jau užsiminiau apie samdomus vietinius šokėjus kaip pagalbininkus milongose, tai negaliu nepaminėti vienos BA naujokės. Milongose ji visą laiką leidžia kartu – sėdi kartu ir šoka kartu – su vienu šokėju/mokytoju, įsisukusiu į JAV rinką. Tai gal iš ten ir atsivežė klientę. Šiaip jokiais būdais nesmerkiu taxi-dancingo.  Bent jau moteriai, jei partneris patyręs, tai geras būdas mokytis šokti. Ir šiaip, jei neturi galimybių, nemoki ar tingi paruošti pamokas prieš kelionę, jei turi pinigų, visai geras variantas yra nusisamdyti palydovą, įvesiantį tave į BA tango pasaulį. Šitas atvejis kliudė akį man kitkuo. Kai matau juos šokančius, nei vieno jų veido nepavadinčiau laimingu. Na, jis, tarkim, atidirbinėja, moteris dar ne visai prakutusi šokyje, tai jam matyt nuobodulys visą laiką šokti su vidutinioke. Bet pažvelgus į jos veidą, susidaro įspūdis, kad ir ji atidirbinėja. Galima būtų  pagalvoti, kad  tai tik išorinis vaizdas, tokia jau jos mimika, bet ne, kartais ją pašokdinti paprašomas kitas vyrukas, irgi labai geras šokėjas. Kaip tada jinai nušvinta! Ir prisiglausti nebebijo, ir išgastis nuo veido dingsta. Moralas? Moralas toks, kad jei jau samdaisi mokytoją/taksistą, kad ir su kokiomis rekomendacijomis išsirinkai, vis tiek imi katę maiše. Tau paprasčiausiai tas žmogus gali netikti. Netikti savo chemija. Tai tau ir pinigai į balą.

Dar yra čia viena pastoviai gyvenanti europietė, turinti tango viešbutuką, tai ji į milongas savo kvartirantes pulkeliu vis atsiveda. Abipusė nauda, kam biznis, o kam ir stogas virš galvos, ir gera vieta milongoje.

Tai štai čia taip ir sukamės.