2019 m. balandžio 13 d., šeštadienis

Milongeando


Dieve dieve, toptelėjo mintis bešokant paskutinėje man milongoje, kaip gerai šokčiau, jei pabūčiau čia ilgiau, arba nuolat čia būčiau. Kūnas lyg pūkas sklendžia muzikos garsuose, ką ten kūnas, jo jau nebėra, liko gryna nata, BA tango magija galutinai įtraukė į savo malonų liūną, o gal rojų, jei jau kūnas nebe kūnas. Įpratau gyventi nuo vieno vakaro iki kito, kasdien pasinerti į tai, kas suteikia be galo gerą emociją. Na ir, žinoma, staiga – lept, ir tenka atsibusti iš sapno (ar realybės) ir krautis lagaminą į Lietuvą.
Labai svarbu viešnagę užbaigti gera milonga. Taip šį kartą ir padariau. Kas gi daugiau, jei ne Lujos! Negana ir taip jau gero prisišokimo, dar nusprendžiau laimėti loterijoje šampano butelį, ką ir padariau. Laimėtu šampanu apdalinau draugus ir aplinkines chicas, o matyt kadangi dar viešai buvo pranešta, kad išvykstu, tas faktas paskatino vieną taip vadinamą “grand milonguerą” galų gale prisiruošti pašokdinti mane. Puiki milonga, šampanas ir galiausiai nuostabi valso tanda su fantastišku šokėju. Tobula pabaiga. Po kurios pradedu laukti naujos pradžios – ne pradžios, o tiesiog sugrįžimo.

Noriu prisiminti kaip milonginausi šį kartą.
Iš esmės – nieko naujo. Eilinį kartą planai apsiriboti kokiais penkiais kartais per savaitę, savaime suprantama, nuėjo šuniui ant uodegos. Na ir gerai, išsimiegosiu Lietuvoje.
Galutinai įsisavinau Barajando (Lo de Celia). Milonga trečiadieniais ir sekmadieniais. Anksčiau čia ateidavau gal kokius pora trejetą kartų, dabar gi visus sekmadienius  sąžiningai atidaviau šiai milongai, ir dar pora trečiadienių nepatingėjau nueiti, nors trečiadieniais milonga pustuštė. Bet, kaip žinia, pustuštė milonga nereiškia, kad pašoksi mažiau nei perpildytoje. Dažnai net atvirkščiai. Atėjus į Barajando, pirma mintis gali kilti “jetau, ir ką aš čia veikiu”, bet galiausiai nutinka tas pats, kas su akimis tamsoje - pamažu apsipranti ir pradedi matyti.  Paaiškėja, kad visai gerų šokėjų čia esama, o amžius geram šokėjui netrukdo :)  
O štai sekmadieninį El Beso praktiškai “palaidojau”. Nepaisant šeimininkės prielankumo man, įvertinau, kad neapsimoka gaišti laiko moterų minioje, ir dar kažin kur prapuolus ankstesniems mane šokdinusiems vyrams. Nuėjau tik kartą trumpam, paklausyti gyvos muzikos.
Suplyšus vienos mylimiausios mano milongų “El Maipu” organizatorių  sąjungai, pirmadieninė milonga Obeliske ir vardą pakeitė, ir iš organizatorių beliko viena Lucy, o tuo pačiu ir milonga nusmurgo, tuo paskatindama mane ieškoti alternatyvų. Alternatyva tapo pirmadieninė praktika El Beso. Praktika – žanras jau visai kitas, jokių formalumų, atsisėdi pats kur nori, vyrai susimaišę su moterimis, žodžiu, visai kaip pas mus Europoj. Visi pilnam relakse. Kas idomu, tai net tandos – po tris gabalus, kaip mūsiškėje MU! Va tik skaičų jie didesnį turi, ateinantį pirmadienį švęs 600-ąją praktiką, kai mūsiškė MU kol kas artėja tik link 400. Praktikoje randu vieną kitą pažįstamą, pamažu randasi nauji, tad visai neblogai, o dar kaip tyčia po Obelisko (į Obeliską iš inercijos vis dar einu, vis tik yra draugų ratelis) ne aš viena čia ateinu, tai kartu ir susėdam kompanija.

Arba BA suaktyvėjo tango orkestrėlių veikla, arba taip jau užtaikiau – net kelis kartus teko klausytis gyvai atliekamos muzikos. Na gerai, vieną kartą specialiai to nuėjau į “La Academia Tango Club”, dar kartą nuėjau į oficialų renginį, kur vyko tango veikėjų apdovanojimai ir grojo orkestrėlis, bet pasitaikė ir poroje mano nuolat lankomų milongų, kur iki šiol nė karto man esant orkestrai negrojo. Gražu, aišku. Net, sakyčiau, grojo visai “šokabiliai”. Dauguma dabartinių orkestrų (dėl muzikantų kiekio aš juos verčiau vadinčiau kapelomis)  pozicionuoja save į kurį nors senųjų garsiųjų orkestrų. Pavyzdžiui, pirmadienio praktikoje grojo De Angelio tipo orkestras. Jis buvo dar ganėtinai gausus – trys bandonijos, trys smuikai, pianinas ir net du dainininkai!

Lyg ir viskas. Šokta daug ir gerai. Dabar – pusmetis pusbadžiu ir atgal...

  

2019 m. balandžio 6 d., šeštadienis

Rekomendacija nešokadieniui




Būna ir taip, kad norisi padaryti pertrauką milongoms. Ar subjektyvia nuomone nėra gerų milongų kurią dieną. Bet ir namie tūnoti vakare nesinori. Aišku, BA naktinis gyvenimas kunkuliuote kunkuliuoja, galima tango net į šoną atidėti kuriam laikui, bet jei su tango skirtis negali, turiu vieną rekomendaciją.
Yra tokia „La Academia Tango Club“. Įsikūrę Palerme. Vykdo gražų projektą, buriantį po savo stogu įvairius tango orkestrus ir orkestrėlius. Tango grojančios muzikantų grupės yra kviečiamos į klubą vakarais pagroti taip vadinamoje milongoje. Įėjimas nemokamas, bet, savaime suprantama, šeimininkai tikisi, kad atėjusieji gers ir valgys. Yra kukli virtuvė. Na, o jei nesinori valgyti, tai nereikėtų pagailėti įmesti vieną kitą banknotą į  po koncerto nežiojamą kraitelę. Galima ir pašokti, ką žmonės ir daro. Tik...  geriau jau atsivesti ką nors, su kuo smagu šokti. Kas gros konkrečią dieną, skelbiama iš anksto klubo FB paskyroje.




2019 m. balandžio 4 d., ketvirtadienis

Tikrinuosi savo vertę


Kai Paryžiaus oro uoste laukdama savo skrydžio slampinėjau šalia prabangių parduotuvių, negalėjo nekristi į akį faktas, kad absoliuti dauguma tų parduotuvių, o ypač kosmetikos, klientūros yra azijietės. Vienos jų parduotuves užplūdusios, o kelias aptikau tualete įnikusias į veido SPA ritualą (kaukės, masažas...). Azijietės – gražuolės, bet prigimtinio grožio akivaizdžiai nepakanka, ties tuo dar ir reikia dirbti. Ir čia prisiminiau juokais pasakytą vienos pažįstamos, doros 3 vaikų mamos ir žmonos, paaiškinimą, kodėl taip dailiai išsipuošusi mini sijonu į darbą: „Kartais reikia pasitikrinti savo vertę rinkoje“. Tikra teisybė! Reikia būti visiška nuobodyla, kad būtum abejinga vyrų dėmesiui. Net jei ir  neturi jokių tikslų tuo klausimu, visuomet smalsu pasitikrinti "kaip kimba" :)
Mano rašliavos – apie tango,  todėl pamažu link ten ir lenkiu. Tango pasaulyje ta vertė - labai svarbi. Plika akimi matoma tavo vertės išraiška yra tai, kiek esi geidžiama(s) šokių aikštelėje. Tačiau ne viskas čia taip paprasta. O ir kodėl turėtų būti, tango šokis – nelengvai įkandamas, tai ir viskas, kas apie jį sukasi – netriviaalu.
Na žinoma, paprasčiausia būtų pasakyti, kad kuo geriau šoki, tuo esi vertingesnis. Vyrams to gal ir pakanka. Beveik. Nes jei prastai šoki, tai jau ir kostiumas nepadės. Kostiumai, beje, BA jau beveik baigia išeiti iš mados. Gaila. Bet matyt jokios vertės jie nebeduoda...
Moterims gerai šokti retai kada pakanka. Be jokios abejonės, jaunystė ir gražus įpakavimas taškų gerokai prideda.  Yra ir daugiau dalykų, ne taip matomų. Ar esi potenciali „milongos pratęsimui“. O gal net būtų galima, jei esi užsienietė, tave vesti ir į Europą ar Ameriką išvažiuoti, va čia tai labai daug taškų. Ar esi potenciali pamokų užsakovė, pageidautina privačių. O gal reikia „taxi dancerio“? Visi  šie dalykai moterų vertę kelia, bent trumpam, kol išaiškėja kiek ten to potencialo.
Taigi, nesvarbu kelintą kartą ar dešimtį kartų atvažiuoji į BA, visuomet smalsu nueiti į milongą „pasitikrinti savo vertės“.
Nueinu į „Barajando“ Lo de Celia klube, kur šoka senukai. Mano vertė, o su ja kartu ir savivertė – padebesiuose. Svarbu tik suspėti laiku pasišalinti, kol nepradėjo pirštis. Beje, nežiūrint senyvo amžiaus publikos, ten būti labai miela, tie žmonės tokie nuoširdūs!
Nueinu, žinoma, į Cachirulo. Jaunų merginų minioje mano etiketė nublanksta kaip mat. Jaunystės neturiu, gerai šoka čia visi, „vakarienių“ nepasirašau, taxi dancerių ir mokytojų nesamdau. Nepaisant žiaurių sąlygų, turiu kartais didesnį, kartais mažesnį manęs mylėtojų ratelį, leidžiantį nepasijusti palikta ant apatinės lentynos. O ir milongos šeimininkai rodo pagarbą ir nenukiša manęs bet kur.
Vienas neplanuotas vertės pasitikrinimas man įvyko pamokoje. Atėjau į grupinę garbios milongueros pamoką be poros, bet, kaip čia įprasta, tie dalykai susidėlioja labai natūraliai. Sustojau į porą su arčiausiai pasipainiojusiu jaunuoliu. Jaunuolis pasitaikė gerai šokantis, panašu, kad mudu viens kitam visai tikome „staklių vaidmeniui“. Dar pasiplepant paaiškėjo, kad jis studijuoja BA šokio pedagogiką, taigi, profesionalas. Kuo toliau, tuo labiau susišokome, o mokytoja mus vis gyrė. Galiausiai šokant paskutinį tango, pasirodo, mokytoja idėmiai stebėjo mane, finale labai išgyrė, o bet svarbiausia – didžiausias malonumas buvo pamatyti koks laimingas buvo vaikinas, na, lyg vaikas, kalėdų dovaną gavęs. Po pamokos milongoje teko maloniai priiminėti kvietimus tandoms :) Tą vakarą buvau deficitinė prekė.
Paporinau čia labiau iš moters pozicijos. Bet daug kas tinka ir vyrams, manau...