Milongeando

Dieve dieve, toptelėjo mintis bešokant paskutinėje man milongoje, kaip gerai šokčiau, jei pabūčiau čia ilgiau, arba nuolat čia būčiau. Kūnas lyg pūkas sklendžia muzikos garsuose, ką ten kūnas, jo jau nebėra, liko gryna nata, BA tango magija galutinai įtraukė į savo malonų liūną, o gal rojų, jei jau kūnas nebe kūnas. Įpratau gyventi nuo vieno vakaro iki kito, kasdien pasinerti į tai, kas suteikia be galo gerą emociją. Na ir, žinoma, staiga – lept, ir tenka atsibusti iš sapno (ar realybės) ir krautis lagaminą į Lietuvą.

Labai svarbu viešnagę užbaigti gera milonga. Taip šį kartą ir padariau. Kas gi daugiau, jei ne Lujos! Negana ir taip jau gero prisišokimo, dar nusprendžiau laimėti loterijoje šampano butelį, ką ir padariau. Laimėtu šampanu apdalinau draugus ir aplinkines chicas, o matyt kadangi dar viešai buvo pranešta, kad išvykstu, tas faktas paskatino vieną taip vadinamą “grand milonguerą” galų gale prisiruošti pašokdinti mane. Puiki milonga, šampanas ir galiausiai nuostabi valso tanda su fantastišku šokėju. Tobula pabaiga. Po kurios pradedu laukti naujos pradžios – ne pradžios, o tiesiog sugrįžimo.

Noriu prisiminti kaip milonginausi šį kartą.

Iš esmės – nieko naujo. Eilinį kartą planai apsiriboti kokiais penkiais kartais per savaitę, savaime suprantama, nuėjo šuniui ant uodegos. Na ir gerai, išsimiegosiu Lietuvoje.

Galutinai įsisavinau Barajando (Lo de Celia). Milonga trečiadieniais ir sekmadieniais. Anksčiau čia ateidavau gal kokius pora trejetą kartų, dabar gi visus sekmadienius  sąžiningai atidaviau šiai milongai, ir dar pora trečiadienių nepatingėjau nueiti, nors trečiadieniais milonga pustuštė. Bet, kaip žinia, pustuštė milonga nereiškia, kad pašoksi mažiau nei perpildytoje. Dažnai net atvirkščiai. Atėjus į Barajando, pirma mintis gali kilti “jetau, ir ką aš čia veikiu”, bet galiausiai nutinka tas pats, kas su akimis tamsoje - pamažu apsipranti ir pradedi matyti.  Paaiškėja, kad visai gerų šokėjų čia esama, o amžius geram šokėjui netrukdo :)  

O štai sekmadieninį El Beso praktiškai “palaidojau”. Nepaisant šeimininkės prielankumo man, įvertinau, kad neapsimoka gaišti laiko moterų minioje, ir dar kažin kur prapuolus ankstesniems mane šokdinusiems vyrams. Nuėjau tik kartą trumpam, paklausyti gyvos muzikos.

Suplyšus vienos mylimiausios mano milongų “El Maipu” organizatorių  sąjungai, pirmadieninė milonga Obeliske ir vardą pakeitė, ir iš organizatorių beliko viena Lucy, o tuo pačiu ir milonga nusmurgo, tuo paskatindama mane ieškoti alternatyvų. Alternatyva tapo pirmadieninė praktika El Beso. Praktika – žanras jau visai kitas, jokių formalumų, atsisėdi pats kur nori, vyrai susimaišę su moterimis, žodžiu, visai kaip pas mus Europoj. Visi pilnam relakse. Kas idomu, tai net tandos – po tris gabalus, kaip mūsiškėje MU! Va tik skaičų jie didesnį turi, ateinantį pirmadienį švęs 600-ąją praktiką, kai mūsiškė MU kol kas artėja tik link 400. Praktikoje randu vieną kitą pažįstamą, pamažu randasi nauji, tad visai neblogai, o dar kaip tyčia po Obelisko (į Obeliską iš inercijos vis dar einu, vis tik yra draugų ratelis) ne aš viena čia ateinu, tai kartu ir susėdam kompanija.

Arba BA suaktyvėjo tango orkestrėlių veikla, arba taip jau užtaikiau – net kelis kartus teko klausytis gyvai atliekamos muzikos. Na gerai, vieną kartą specialiai to nuėjau į “La Academia Tango Club”, dar kartą nuėjau į oficialų renginį, kur vyko tango veikėjų apdovanojimai ir grojo orkestrėlis, bet pasitaikė ir poroje mano nuolat lankomų milongų, kur iki šiol nė karto man esant orkestrai negrojo. Gražu, aišku. Net, sakyčiau, grojo visai “šokabiliai”. Dauguma dabartinių orkestrų (dėl muzikantų kiekio aš juos verčiau vadinčiau kapelomis)  pozicionuoja save į kurį nors senųjų garsiųjų orkestrų. Pavyzdžiui, pirmadienio praktikoje grojo De Angelio tipo orkestras. Jis buvo dar ganėtinai gausus – trys bandonijos, trys smuikai, pianinas ir net du dainininkai!

Lyg ir viskas. Šokta daug ir gerai. Dabar – pusmetis pusbadžiu ir atgal...