Pušku pušku garvežiukas

Toliau pratinuosi prie argentinietiškų darbo manierų. Lieku patenkinta, kai baldų matuotojas ateina pavėlavęs tik valandą, o faktą, kad nupirktų plytelių grindims neatveža iš viso, priimu kaip savaime suprantamą dalyką (nupirko, apmokėjo, tai kam dar vežti). Optimizmo ir meilės šiai šaliai įkvepia tai, kad reikalai vis tik kažkaip sprendžiasi, o žmonės, kuriuos sutinki kiekviename žingsnyje, noriai padeda, ir ypač noriai pasišneka. Čia prisiminiau seną multifilmą apie garvežiuką iš ramunių pievos, kuris periodiškai nušokdavo nuo bėgių ir visus keleivius priversdavo grožėtis saulėtekiu, lakštingalomis ir panašiais gražiais dalykais, o keleivių argumentus, kad vėluojama pvz į darbą, atremdavo nenuginčijamai – jei laiku nuvyksi į stotį, tai praleisi tokį nuostabų saulėtekį/saulėlydį/ neišgirsi kaip čiulba lakštingalos. Logikos gal ir nėra, bet yra jausmo ir alternatyvaus vertybių suvokimo. Tad jei pardavėjai jau beveik savaitė neatveža man nupirktų plytelių, įsivaizduoju, kad jie turi svarbesnių užsiėmimų – pažiūrėti futbolo rungtynes, paglostyti šunį, o gal susitikti su seniai nematytais draugais. Ar kyla klausimas kas svarbiau?

Štai tokiame visuotiniame atsipūtimo fone stebiuosi, kad milongų tvarkaraštis tiksi kaip laikrodukas.

Uždarė El Beso klubą. Tas reiškia, kad ten vykstančios milongos turi arba irgi užsidaryti, arba susirasti vietą kur nors kitur. Kodėl uždarė, niekas, ko klausiau, nežino. Tik klajojantys gandai – lygtai dėl sanitarinių sąlygų (tuo nesunkiai patikėčiau, tualetas ten baisus), lygtai dėl laiptų, paskutinė išgirsta versija – kad nėra avarinio išėjimo, patalpoje turi būti dvejos durys. Nebūtų to blogo, kuris neišeitų į naudą. Milongos iš El Beso tam laikui, kol klubas susitvarkys savo reikalus, išpuškavo kas kur. Proga išbandyti kitas vietas. Laimė, visos trys mano lankomos El Beso klube milongos laikiną pastogę susirado.

Sekmadienio milonga persikėlė į La Nacional. Tiesą sakant, apsidžiaugiau. Jaučiau nostalgiją šiai vietai, kurioje daugybę kartų šokau El Maipu milongoje, kol šioji nepersikėlė į Obelisco. Kažkaip keistai viskas buvo, ne aš viena taip pagalvojau, kiti šokėjai irgi panašiai sakė: milonga lyg ir ta pati, bet jau nebe ta. Visi kokie tai sutrikę, pasimetę. Vis tik negali sakyti, kad svarbu turinys, o ne forma. Aišku, jei ilgiau šiai milongai teks čia užsibūti, ilgainiui visi apsipras ir bus gerai.

Antradienio Cachirulo ir Lujos persikėlė į Lo de Celia. Ketinau antradienį niekur neiti, pailsėti, bet kad jau Lo de Celia, tai nusprendžiau bent neilgam nueiti. Irgi buvau pasiilgusi šio klubo, kuriame po Celia mirties daugiau nėjau. Simboliška – Cahirulo milonga kadaise startavo šiame klube. Ir štai grįžo į savo gimtą vietą. Panašiai ir Lujos – grįžo į Lo de Celia po 14 metų pertraukos. Tiems, kas čia šoko anuomet, turėjo būti jaudinantis momentas. O man buvo tiesiog gerai. Pats klubas man visuomet patiko, bet buvo viena gan rimta bėda – milongų kontingentas itin garbaus amžiaus. O su Cachirulo ir Lujos į klubą plūstelėjo nauja gyvybės banga. Per daugelį gyvavimo metų klubo sienos matyt jau persigėrė tango kvapu. Neįsivaizduoju kad čia galėtų būti kas kito, ne tango. Gyvuok, Lo de Celia!

Nr.9

Aš ir vėl BA, devintą kartą. Tas skaičius darosi nebesvarbus ir niekam nereikalingas, na, bet šiaip, gal kada pasidarys įdomu, todėl skaičiuoju.

Nauja tai, kad apsigyvenau ne šen bei ten, o SAVUOSE namuose namučiuose. Tiesa, jie dar remonto būsenoje, be baldų, ir netgi be šilto vandens, bet gera tarp savų sienų.

Negana to, kad dienos užimtos įprastu darbu, dabar dar tenka rūpintis ir remontu. Irgi nauja patirtis, nes tai anaiptol ne tas pats kas remontas Lietuvoje. Proga išmokti tvarkyti reikalus argentinietiškai ir ugdyti toleranciją laisvam požiūriui į nustatytus susitarimus. Kasdien darausi vis ramesnė ir atsipūtusi :)

Beje, naudinga info keliautojams. Prispyrus reikalui (o reikalas toks, kad namuose ne tik šilto vandens nėra, bet ir interneto, kurio įvedimas trunka kur kas lėčiau nei norisi), teko atrasti paslaugą, kuri gali praversti ne vienam keliautojui. Tai portatyvinių routerių nuoma. Kainuoja nepigiai, bet jei mirtinai reikia, tai nebloga išeitis.  Išsinuomavau tą kišeninį routeriuką ir dabar turiu wifi, kurį galiu visur su savimi nešiotis. Žodžiu, internetas man dabar ne tik namie, o visur kur noriu. Na, prisipažinsiu, veikia jis ne visą laiką gerai, kartais visai neveikia, bet čia ne Lietuva su greičiausiu pasaulio internetu, čia Argentina su neskubančiais žmonėmis ir neskubančiu internetu. Iš to galima net naudos sugalvoti. Pavyzdžiui, interneto kokybė man puikiausiai tarnauja kaip oro prognozė. Blogai veikia ar dingo internetas – lauk lietaus. Net nereikia lietaus, pakanka elementaraus apsiniaukimo, kad sutriktų internetas.

Darbai darbais, bet be tango aš čia irgi negaliu.

Labai daug turistų. Net pažįstamų iš europinių encuentrų yra. Visi gudrūs – suplūsti čionai vasaros karščiams atlėgus. Milongos perpildytos, ir nepasakyčiau, kad tai labai džiugina. Žinia, kokie tie šokiai pokiai perpildytose aikštelėse. Antra vertus, ir džiugina tai, kad nežiūrint į nuolat čia kylančias kainas, bent jau tango turizmo srautas nemažėja. Tai svarbu ne tik milongų organizatorių kišenei, bet ir pačiai tango kultūrai. Kaži ar tango būtų išgyvenęs tiek metų, jei tai būtų likusi uždara kultūra. Buenos Aires milongos gyvos ne tik savomis sultimis, būdama tango šaltiniu, čionykštė kultūra kaip šviežio kraujo injekcijas priima iš viso pasaulio  suplaukiančius žmones, parvežančius čia, atgal į BA, tą patį tango, bet jau apsukusį ratą aplink pasaulį. Kaip kad vaikas, užaugęs šeimoje ir išvykęs svetur, grįžta daug ko pamatęs, savo parvežta patirtimi praturtindamas namiškius.

Nebūtinai tai, kas parvežama, yra gerai, ar, tiksliau, nes negalima to vertinti objektyviai, ne visi pokyčiai  man patinka. Bet toks jau yra gyvenimas.  Galbūt svarbiau tai, kad tango gyvybė vis dar pulsuote pulsuoja.

Tuo ir naudojuosi, tame ir gyvenu. Šį kartą net nežinau kas čia pasidarė, kilo įtarimas, kad einu jaunyn ir gražyn. Šoku daug ir gerai kaip niekad. Didžiai nustebusi savuoju populiarumu, net nusprendžiau vakar nueiti į antradieninį Cahirulo, kurį jau buvo nurašiusi. Pagalvojau, reikia ten pasitikrinti savo kainą. Atsisėsti gavau, kaip jau ne pirmą kartą, kartu su pažįstama švede, tai iškart „pasigyriau“ jai, kad čia tai jau deja ne mano milonga, nieks čia manęs nešokdina, bo esu sena ir negraži, bet vis tiek atėjau šiaip pasėdėti muzikoje. Na ir ką gi, pirmas kokias 3 valandas mano kaina, kaip ne keista, buvo aukštumoj. O paskui vis tik krito. Šokdama akies krašteliu įvertinau vaizdelį moterų pusėje: pirma eilė – podiumas, antroje tokios, na, šiaip visokios, normalios. Tep, Hectoro kastingas dirba nepriekaištingai. Kadangi antradienį šioji milonga dabar jau trunka ilgai, iki 5 ryto, man tiek tikrai nereikia, juk iš ryto į darbą, o tokioje ilgoje milongoje publika irgi keičiasi, tai „pasikeičiau“ ir aš, užleidusi vietą naujai pamainai, spėjusi prisišokti, bet nenuvargti, grįžau namo užtarnauto miego.

Prisiminiau epizodą iš vakarykščio Cachirulo. Prasidedant milongai, atėjo tokios dvi mergičkos, jaunutės visai, vietinės. Viena apsirengusi normaliai, kita su šortukais. Hectoras prieš išskiriant joms vietas, pasiėmė už rankos tą su šortukais, atvedė prie solidžių dėdžių eilės ir, gaila negirdėjau ką kalbėjo, bet iš kūno ir gestų kalbos supratau, kad – štai, vyrai, žiūrėkit, kokia mergaitė, kokios leškos, ar jums patiks, jei ji bus milongoje taip apsirengus? Vyrai (tokie rimti, su kaklaraiščiais) sutrikę pagalvojo, ir, kaip supratau, šortukus palaimino. Bet po to šokančių šortukų taip ir nemačiau. Matyt persirengė.

Kartą šokau su vienu nuo „girtuoklių“ stalo. Standartiškai paklausiau, kaip einasi. Tai jis sako, nu ką, gerai, gyvenu, šoku mažai. Milongose jis trinasi pastoviai, bet šoka išties mažai. Kodėl, sakau, šoki mažai? Klausyk, sako, jau 40 metų kaip šoku, na kiek galima. Nusibodo. Aha. Šokti nusibodo, bet gyvena tai milongose. Sėdi, gurkšnoja burbuliukus, skambant gražiai dainai, jausmingu veidu garsiai dainuoja. Na, ir vieną kitą tandą sušoka.

Gražus man tas įvairaspalvis tango gyvenimas.