Toliau pratinuosi prie argentinietiškų darbo manierų. Lieku
patenkinta, kai baldų matuotojas ateina pavėlavęs tik valandą, o faktą, kad
nupirktų plytelių grindims neatveža iš viso, priimu kaip savaime suprantamą
dalyką (nupirko, apmokėjo, tai kam dar vežti). Optimizmo ir meilės šiai šaliai
įkvepia tai, kad reikalai vis tik kažkaip sprendžiasi, o žmonės, kuriuos
sutinki kiekviename žingsnyje, noriai padeda, ir ypač noriai pasišneka. Čia
prisiminiau seną multifilmą apie garvežiuką iš ramunių pievos, kuris
periodiškai nušokdavo nuo bėgių ir visus keleivius priversdavo grožėtis saulėtekiu,
lakštingalomis ir panašiais gražiais dalykais, o keleivių argumentus, kad vėluojama
pvz į darbą, atremdavo nenuginčijamai – jei laiku nuvyksi į stotį, tai praleisi
tokį nuostabų saulėtekį/saulėlydį/ neišgirsi kaip čiulba lakštingalos. Logikos
gal ir nėra, bet yra jausmo ir alternatyvaus vertybių suvokimo. Tad jei
pardavėjai jau beveik savaitė neatveža man nupirktų plytelių, įsivaizduoju, kad
jie turi svarbesnių užsiėmimų – pažiūrėti futbolo rungtynes, paglostyti šunį, o
gal susitikti su seniai nematytais draugais. Ar kyla klausimas kas svarbiau?
Štai tokiame visuotiniame atsipūtimo fone stebiuosi, kad milongų
tvarkaraštis tiksi kaip laikrodukas.
Uždarė El Beso klubą. Tas reiškia, kad ten vykstančios
milongos turi arba irgi užsidaryti, arba susirasti vietą kur nors kitur. Kodėl
uždarė, niekas, ko klausiau, nežino. Tik klajojantys gandai – lygtai dėl
sanitarinių sąlygų (tuo nesunkiai patikėčiau, tualetas ten baisus), lygtai dėl
laiptų, paskutinė išgirsta versija – kad nėra avarinio išėjimo, patalpoje turi
būti dvejos durys. Nebūtų to blogo, kuris neišeitų į naudą. Milongos iš El Beso
tam laikui, kol klubas susitvarkys savo reikalus, išpuškavo kas kur. Proga
išbandyti kitas vietas. Laimė, visos trys mano lankomos El Beso klube milongos
laikiną pastogę susirado.
Sekmadienio milonga persikėlė į La Nacional. Tiesą sakant,
apsidžiaugiau. Jaučiau nostalgiją šiai vietai, kurioje daugybę kartų šokau El
Maipu milongoje, kol šioji nepersikėlė į Obelisco. Kažkaip keistai viskas buvo,
ne aš viena taip pagalvojau, kiti šokėjai irgi panašiai sakė: milonga lyg ir ta
pati, bet jau nebe ta. Visi kokie tai sutrikę, pasimetę. Vis tik negali sakyti,
kad svarbu turinys, o ne forma. Aišku, jei ilgiau šiai milongai teks čia
užsibūti, ilgainiui visi apsipras ir bus gerai.
Antradienio Cachirulo ir Lujos persikėlė į Lo de Celia.
Ketinau antradienį niekur neiti, pailsėti, bet kad jau Lo de Celia, tai
nusprendžiau bent neilgam nueiti. Irgi buvau pasiilgusi šio klubo, kuriame po
Celia mirties daugiau nėjau. Simboliška – Cahirulo milonga kadaise startavo
šiame klube. Ir štai grįžo į savo gimtą vietą. Panašiai ir Lujos – grįžo į Lo
de Celia po 14 metų pertraukos. Tiems, kas čia šoko anuomet, turėjo būti
jaudinantis momentas. O man buvo tiesiog gerai. Pats klubas man visuomet
patiko, bet buvo viena gan rimta bėda – milongų kontingentas itin garbaus
amžiaus. O su Cachirulo ir Lujos į klubą plūstelėjo nauja gyvybės banga. Per
daugelį gyvavimo metų klubo sienos matyt jau persigėrė tango kvapu.
Neįsivaizduoju kad čia galėtų būti kas kito, ne tango. Gyvuok, Lo de Celia!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą