Balaganai

Su Cachirulo milonga mano santykis visada būdavo daugiau ar mažiau komplikuotas. Dar prieš pačią pirmą kelionę benaršydama radau, kad tai - konservatyvias tradicijas puoselėjanti milonga, kas man labai tiko ir todėl nedvejodama ėmiau joje lankytis. Įspūdis dviprasmiškas: tikrai geri šokėjai, beje vietiniai, ir, deja didžiulė konkurencija tarp moterų, kurios, kas įdomu, daugeliu atvejų, arba nevietinės, arbo tokios pusiau vietinės.  Na, bet aš tai šoku su vyrais, kurie vietiniai ir dar gerai šoka... Ilgainiui, lojaliai joje lankantis, ėmiau rasti savo vietą joje, alkana namo po milongos negrįždavau.

Kažkas pradėjo keistis nuo praėjusio vizito kovo mėnesį. Šeštadienis – kaip šeštadienis, bet antradieninė milonga pavirto į kažkokį balaganą. Moterys viena už kitą gražesnės, bet šokdinamos nebūtinai vienodai gerai, ir nebūtinai gražumas padeda, tos, kurios nešokdinamos, nusivylusios palieka milongą, organizatorius, kruopščiai besirūpinantis sėdimų vietų užpildymu ir kastingu, visą milongą moteris kaip šachmatų figūrėles kilnoja iš vietos į vietą...

Toks įspūdis niekur nedingo ir šį, paskutinį kartą šokant Cachrulyje. Negana to, ėmiau pasigesti kai kurių vyrų. Kadangi šiaip jau jie niekur nedingo, sutikdama juos kitose milongose ėmiausi klausinėti, kodėl gi jie nebevaikšto į Cahirulį. Atsakymai pernelyg nenustebino – juos taip įžeidė  organizatoriaus elgesys, kad į Cachirulį nebevaikšto. Ką gi, teko prisiminti seniai sau pasakytą frazę, kad viena tam tikra milonga nėra šventa karvė. Kažkada bandant ją pakeisti kuo kitu nepavyko. Bet šįkart padėtis pasikeitė. Lyg tyčia, antradienio milongoje balaganas nesiliovė, ir lyg tyčia, startavo nauja milonga antradieniais, organizuojama pažįstamo žmogaus, lyg tyčia, joje radau iš Cachirulo prapuolusius man vyrus, o dar ir muzika kur kas geresnė... Panašu, kad rasiu kuo pakeisti antradieninį Cachirulo :)  Linkiu sėkmės "La Calesita"‘i  :)

Ir dar apie vieną balaganą. Kad ir ką kalbėtų tango reklama apie „geriausią milongą Canning salone“, penktadieniais manęs ten varu nenuvarysi. Į Canning einu nebent trečiadieniais, nes tada ten puiki muzika ir balagano nėra, yra normali milonga. Bet šį kartą taip jau susidėliojo reikalai, kad lyg tyčia BsAs vizitą teko užbaigti būtent penktadieniniu Canning. Kitaip tariant, nemėgstamu balaganu. Kurį laiką salonas buvo uždarytas remontui, ir paskutinę mūsų buvimo BsAs savaitę jis buvo atidarytas. Smalsu buvo pamatyti atsinaujinusį, kaip ten bebūtų, garsų tango saloną. O ir labai teigiamų atsiliepimų teko išgirsti. Kad būtų smagiau, užsisakėme stalą savo nedidelei 5 asmenų mišriai kompanijai. Ko gero taip geriausia – eiti su sava  kompanija, nes tokioje didelėje salėje susirasti šokiui partnerius ne tai jau ir lengva, ne tik dėl salės didumo, bet ir dėl žmonių gausos bei įvairovės. Balaganas buvo kokio ir tikėjausi – minia turistų, šokančiųjų patirtis nuo menkiausių pradinukų iki visai gerų šokėjų (netgi pažįstamų). Krūva mokytojų, matyt medžiojančių klientus... O salė tikrai gerai atnaujinta, ypač grindys, kurios pasirodė tiesiog fantastiškos!   Gera kompanija ir mintis, kad atėjau ne pašokti, o praleisti laiko su savais draugais, leido gera nuotaika užbaigti 8-ąjį vizitą į BaAs. Iki pasimatymo, mano Mieste

Peña

Buenos Aires – ne tik tango, BsAs yra viso ko pilnas gyvasties katilas. Ir nors čia rašinėju tik tango temomis, nenoriu palikti neaprašyto kol kas vienintelio vakaro, kuomet nenuėjau į milongą.

Viena čia jau apsigyvenusi prancūzė pakvietė ateiti į peña, kur ji dainuos. Peña – tai toks visuomeninis susibūrimas meniniais tikslais. Kiek patyriau, čia labai populiarios folklorinės peños. Šioji, į kurią mes ėjome, buvo dainininkų. Tas reiškė, kad susiėję žmonės dainuos ir klausysis vieni kitų. Toks „naminis muzikavimas“.

Peña vyko bare “La Aurora tango”, kuriame nuolat vyksta kas nors kultūriško, tai baras ne tik valgymui/gėrimui. Tą byloja ir įrengta scena. Ant sienos – Gardelio ir Troilo portretai, kurie, kaip ir baro pavadinimas, byloja apie baro prielankumą tango kultūrai.

Kai atėjom, pirmiausia buvome paklausti, ar dainuosim. Hm... Teko nuliūdinti šeimininkę, kad ne. Tada ji džiugiai pasakė, kad jau yra užsirašę 8 dainuotojai (vakarėliui besibaiginėjant, man pasirodė, kad jų buvo kur kas daugiau). Išsiklausinėjo iš kur mes, papasakojo apie save, apie savo šeimą, ir t.t.  Tiesiog nuostabu, kaip čia lengvai žmonės eina į bendravimą net su visiškai nepažįstamais.

Vakarėlį pradėjo pati baro šeimininkė. Vėliau viens po kito į sceną lipo įvairiausi dainuotojai. Dainavo įvairiausių žanrų dainas. Net tango dainų nuskambėjo. Bet labiausiai man patiko ne tiek dainos, kurios, beje, atliekamos buvo su didžiausiu nuoširdumu, giliu jausmu ir kokybiškai, o dainas atliekantys personažai. Labai buenosarietiškas dėdė, dama kelnėmis su lampasais ir tinkline blizgančia palaidine, dama su švarku, kurio nugara nusėta „svarovskiais“ o guzikai raudoni... Labiausiai įsimintina buvo, kaip sužinojome, peñose labai populiari ir žinoma šeima – trijų kartų moterys, močiutė, mama ir dukra (anūkė).  Vidurinioji - na, visai įprasta moteriškė. Močiutė kaip mat mums krito į akį, kai dar net nežinojome, kad ji dainuos. Tokia senučiukė, o labai elegantiškai pasipuošusi, ryškus makiažas, ant kaklo karoliai – rožančius. Įspūdingiausia vis tik ko gero pasirodė jaunėlė. Matyt ji nusprendusi susitapatinti su lėle Barbe. Laiba blondinė, ant platforminių aukštakulnių batų, prisegtais plaukais, minimaliu sijonu. Užlipus jai ant scenos, mūsų žandikauliai nukrito. Bet kas nuostabiausia, dainavo ji puikiai! Kaip ir mama bei močiutė. Dainuojant mamai ir močiutei, jaunėlė su tėčiu šoko tango. Na, šito tai jau geriau nebūtume matę.

Giliausią įspūdį visoje toje gražioje įvairiaspalvėje kompanijoje bent jau man padarė ko gero gitaristas, akomponavęs visiems dainuotojams. Jis mokėjo visas dainas. Užlipi ant scenos dainuoti, pasakai jam ką dainuosi, ir jis jau groja. O jei dainuotojas pamiršta žodžius, gitaristas juos primena!!! Atrodo, toks paprastas žmogelis, o iš tiesų – aukščiausios klasės profas.

Viena dainininkė, berods dama kelnėmis su lampasais, dainavo latin popsą, ir išjudindama sėdinčius, išraukė visus šokti. Na, ir  šokom trypėm polkas su ragučiais. Diskoteka su visuotinės orgijos požymiais.

Kad ir kaip bebūtų linksma, ilgainiui tos dainos ėmė pabosti, nes norinčių padainuoti niekaip nemažėjo, tad, maloniai atsisveikinę su šeimininke, išgužėjome lauk, o išeinančius mus dailiai išmojavo įspūdingoji trijų kartų dainininkių šeimynėlė.

Sin Rumbo

Pirmosios savo kelionės metu, dar 2010-aisiais, turėjau progą apsilankyti vienoje seniausių ir tradiciškiausių Buenos Aires milongų – Sin Rumbo. Dabar progą pakartojau. Milonga – porų, vienam eiti ten prasmės nėra, jei nori pašokti, tad dabar, būnant čia su kompanija plius dar prisijungus bičiulių norvegų porai, aplankėme šią šaunią milongą.

Milonga toli nuo miesto centro, Villa Urquiza rajone. Kelionė autobusu trunka kone valandą, taip kad laiko sąnaudos nuvykti ten prilygsta kelionei pavyzdžiui iš Vilniaus į Kauną. Na, bet su šaunia kompanija – kad ir į pasaulio kraštą.

Milonga nedidelė, tiek salės dydžiu, tiek šokančiųjų skaičiumi. Neskaičiavau, bet manau nebuvo nė šimto žmonių. Publika pagyvenusi, plius viena kita jaunų profesionalių šokėjų, atėjusių savęs parodyti, pora. Nusiteikusi buvau ramiam vakarui, juk teks šokti tik savos kompanijos ribose, galvojome, iki milongos pabaigos neištversime. Bet didelei savo nuostabai teko konstatuoti, kad vakarėlis praūžė akimirksniu! Netgi teko su vienu kitu ne savo kompanijos kavalieraičiu pašokti. Vienas mudvi su Evelina šokdindamas dar ir pamokino savojo šiaurietiškojo šokimo dialekto. Nors dėdulė ir nelabai žibėjo savo paties įgūdžiais, visai nesupykom, atvirkščiai, buvo labai linksma.  O šiaip leidome laiką ne tik šokdami, bet ir stebėdami, kaip šoka „ne mūsų rajono“ žmonės, na, ir žinoma, gurkšnodami burbuliukus. O štai kas padarė įspūdį, tai vienos šokėjos pasirodymas, bet ne kaip šokėjos, o kaip dainininkės. Kai ji uždainavo, tai man žandikaulis taip ir atvipo. Bravo bravo bravo!  

A, tiesa, kas miela tokiose mažose milongose, tai personalinis šeimininkų dėmesys. Kai žmonių mažai, tai šeimininkai nepasibodi viešai pristatyti svečių – atvykėlių. Buvo pristatytas ir mūsų norvegiškai lietuviškas stalas.

Taigi, visai to nesitikėjus, laikas pralėkė su vėjeliu, jau atvykus mūsų paimti taksi dar sugalvojom sušokti tandą, nes užgrojo gražų D‘Arienzo, bet mūsų šokimą nutraukė šeimininkė, liepdma nešdintis į laukiančią mašiną, su pabarimu, ko taip per anksti išsikvietėm. Tai mes su Evelina, išplėštos iš glėbių, taip su tango bateliais iš išplasnojome į gatvę ir namo parvažiavom kaip tikros milongueros, neužsiminėdamos tokiais niekais kaip batų persiavimas.

Linkiu gavusiems progą aplankyti šią mielą milongą. Žinoma, lankytis nuolat, bent jau man, nebūtų čia ko, vis tik noriu šokti, o čia daug nepašoksi. Bet pažiūrėti, pabūti tarp tų žmonių tikrai miela.