Peña

Buenos Aires – ne tik tango, BsAs yra viso ko pilnas gyvasties katilas. Ir nors čia rašinėju tik tango temomis, nenoriu palikti neaprašyto kol kas vienintelio vakaro, kuomet nenuėjau į milongą.

Viena čia jau apsigyvenusi prancūzė pakvietė ateiti į peña, kur ji dainuos. Peña – tai toks visuomeninis susibūrimas meniniais tikslais. Kiek patyriau, čia labai populiarios folklorinės peños. Šioji, į kurią mes ėjome, buvo dainininkų. Tas reiškė, kad susiėję žmonės dainuos ir klausysis vieni kitų. Toks „naminis muzikavimas“.

Peña vyko bare “La Aurora tango”, kuriame nuolat vyksta kas nors kultūriško, tai baras ne tik valgymui/gėrimui. Tą byloja ir įrengta scena. Ant sienos – Gardelio ir Troilo portretai, kurie, kaip ir baro pavadinimas, byloja apie baro prielankumą tango kultūrai.

Kai atėjom, pirmiausia buvome paklausti, ar dainuosim. Hm... Teko nuliūdinti šeimininkę, kad ne. Tada ji džiugiai pasakė, kad jau yra užsirašę 8 dainuotojai (vakarėliui besibaiginėjant, man pasirodė, kad jų buvo kur kas daugiau). Išsiklausinėjo iš kur mes, papasakojo apie save, apie savo šeimą, ir t.t.  Tiesiog nuostabu, kaip čia lengvai žmonės eina į bendravimą net su visiškai nepažįstamais.

Vakarėlį pradėjo pati baro šeimininkė. Vėliau viens po kito į sceną lipo įvairiausi dainuotojai. Dainavo įvairiausių žanrų dainas. Net tango dainų nuskambėjo. Bet labiausiai man patiko ne tiek dainos, kurios, beje, atliekamos buvo su didžiausiu nuoširdumu, giliu jausmu ir kokybiškai, o dainas atliekantys personažai. Labai buenosarietiškas dėdė, dama kelnėmis su lampasais ir tinkline blizgančia palaidine, dama su švarku, kurio nugara nusėta „svarovskiais“ o guzikai raudoni... Labiausiai įsimintina buvo, kaip sužinojome, peñose labai populiari ir žinoma šeima – trijų kartų moterys, močiutė, mama ir dukra (anūkė).  Vidurinioji - na, visai įprasta moteriškė. Močiutė kaip mat mums krito į akį, kai dar net nežinojome, kad ji dainuos. Tokia senučiukė, o labai elegantiškai pasipuošusi, ryškus makiažas, ant kaklo karoliai – rožančius. Įspūdingiausia vis tik ko gero pasirodė jaunėlė. Matyt ji nusprendusi susitapatinti su lėle Barbe. Laiba blondinė, ant platforminių aukštakulnių batų, prisegtais plaukais, minimaliu sijonu. Užlipus jai ant scenos, mūsų žandikauliai nukrito. Bet kas nuostabiausia, dainavo ji puikiai! Kaip ir mama bei močiutė. Dainuojant mamai ir močiutei, jaunėlė su tėčiu šoko tango. Na, šito tai jau geriau nebūtume matę.

Giliausią įspūdį visoje toje gražioje įvairiaspalvėje kompanijoje bent jau man padarė ko gero gitaristas, akomponavęs visiems dainuotojams. Jis mokėjo visas dainas. Užlipi ant scenos dainuoti, pasakai jam ką dainuosi, ir jis jau groja. O jei dainuotojas pamiršta žodžius, gitaristas juos primena!!! Atrodo, toks paprastas žmogelis, o iš tiesų – aukščiausios klasės profas.

Viena dainininkė, berods dama kelnėmis su lampasais, dainavo latin popsą, ir išjudindama sėdinčius, išraukė visus šokti. Na, ir  šokom trypėm polkas su ragučiais. Diskoteka su visuotinės orgijos požymiais.

Kad ir kaip bebūtų linksma, ilgainiui tos dainos ėmė pabosti, nes norinčių padainuoti niekaip nemažėjo, tad, maloniai atsisveikinę su šeimininke, išgužėjome lauk, o išeinančius mus dailiai išmojavo įspūdingoji trijų kartų dainininkių šeimynėlė.