Apie kūno rengybą sielos palaimai

Kartais nedidelę patirtį turintys vyrai šokant atsiprašinėja dėl nedidelio žingsnelių arsenalo. Lyg jaustųsi kalti, negalėdami suteikti džiaugsmo partnerei savo negausiu "kombinacijų" rinkinuku. Visuomet raminu, kad ne tai man svarbiausia, bet jie, jaučiu, netiki. O žudo mane visai ne nemokšiškai atliktas "sumuštinis". Žudo "sumuštinis" ne vietoje.

Kadaise, kai dažnai tekdavo klausytis talentingų vaikų koncertų, pamenu, smuikavo kartą viena pradinių klasių mergytė "Meilės kančias". Kūrinio pavadinimo ir atlikėjos amžiaus derinys klausytojų tarpe, be abejo, sukėlė linksmą šurmulį. Ir ką? Talentingoji smuikininkė gražiai sugrojo visas natas. Nei vienos nepraleido. Viską kaip parašyta. Bet...   negirdėjau, nei meilės, nei kančių :)

Bet nepaneigsi, kad be instrumento techninio įvaldymo nesugrosi ir jausmo. Taigi, gal ne taip blogai elgiasi tango šokėjai, stengdamiesi išmokti įvairiausų šokio fokusų. Įmantrybėmis išlavintas kūnas atėjus laikui sugebės imtis ir subtilesnių reikalų nei sudėtingi viražai. Kaip kad, tikiu, atėjus laikui sugroti tas meilės kančias iš esmės, tai iš mergaitės išaugusiai merginai nebetrukdys nelankstūs pirštai.

Tango šokis man prasideda nuo muzikos. Po to seka žvilgsnis. Po to - apsikabinimas. Bendras, dviejų žmonių glėbys turėtų būti skirtas, tarkim, tokiai traput traputėlei brangenybei, kurią esame įpareigoti KARTU nešti muzios ritmu tas dvi su puse minutės. Jei nėra glėbio, kur ta brangenybė galėtų įsikurti, tai šokio nebus. Jei glėbys bešokant išskys, brangenybė išsprūs ir suduš. O jei raitysim nesibaigiančias aštuoniukes, tas mūsų bendras nešuliukas tiesiog išnyks, pasimirš, pabėgs, palikęs mus džiaugtis savo asmeniniais sugebėjimais. Taip, džiaugtis ir tuo galima, ir visai nesakau, kad tai blogai, manau, gražų pasididžiavimo savimi jausmą sukelia ir gerai atliktas sportinis šokis, ir puikiai atliktas dailiojo čuožimo numeris, ir, galų gale, baleto numeris. Net jei nebuvo žiūrovų, juk ne visi sutverti didžiajai scenai ar sporto arenai, vidinį pasitenkinimą sukelia jausmas, kad "aš tą padariau, sugebėjau ir man tiesiog gera".

Tango, tas, kur ne ant scenos, kur tik sau dviese, jausmus pakutena, kai įvyksta nuostabus dalykas pajusti tą bendrumą muzikos ritme, pabūti kartu muzikoje taip, kad net nekiltų minčių apie žingsnelius, taip, lyg nuo pirmos iki paskutinės natos praplauki "vienu įkvėpimu".
Štai šito linkiu visiems. Atrasti, patirti ir puoselėti. Tas ateina su laiku. Besimokant giros ir sacadų. O kai laikas ateis, tai nei giros, nei sacadų taip smarkiai ir nebereikės :)