2019 m. lapkričio 17 d., sekmadienis

Šiek tiek apie tango anapus Rio de La Plata


Visi bent kiek besidomintys tango žino, kad tango lopšiu visiškai teisėtai gali vadintis ne tik Buenos Aires, bet ir Montevideo. Du miestai – uostai, padovanoję mums šią iki šol vis dar gyvą tango kultūrą. O žymioji La Cumparsita yra, beje, būtent urugvajietiškos kilmės.
Tai štai, tokie faktai, jog Montevideo yra nesunkiai pasiekiama kaimyninės šalies sostinė, turinti tango istorinę praeitį, paskatino mudu su  Evaldu galų gale apsilankyti šiame mieste.
Nuvykome neilgam poros dienų prasiblaškymui. Neturėjus jokių didelių lūkesčių, miestas, beje, maloniai nustebino savo nostalgišku jaukumu, ilga, visą miestą juosiančia, miestelėnų aktyviai naudojama pasivaiškščiojimams krantine (rambla). O sprendimas išsinuomoti dviračius pasirodė besąs absoliučiai teisingas – ir nušoktos kojos nepavargo, ir gan greitai, be streso apvažinėjome nemažą miesto dalį.
O kaipgi tango? Tam, kad galėtum autoritetingu rimtu veidu dėstyti savo išvadas, reiktų ten pagyventi kurį laiką. Po trumpos viešnagės drįstu pasidalinti tik keliomis kukliomis įžvalgomis.
Visų pirma, miestas pilnas tango. Net specialiai neieškant, aptinki tai gatvę tangišku pavadinimu, tai piešinius ant sienos, tai kokį paminklą. Beje, radom skulptūrą La Cumparsitai, visai „jauną“, modernią, vilnietiško „vamzdžio“ stiliaus. Be niekur nieko einant gatve, aptikome grupelę bešokančių  žmonių. Nesuprasi milonga ten buvo ar nelabai, bet jie šiaip ne taip šoko. Buvome užkalbinti, teko išsiduoti, kad šokti mokam, tai dar ir sušokau pora gabalų su užkalbinusiu dėdule. Nuostabu, atrodo, tūnai BA, kasdien šoki, to tango per akis, ne badas, bet va, gauni išgirsti tango melodiją kažin kur, ir dar pajudėti kiek, ir gera, lyg narkotiko dozę susileidus.
Nuėjom vakare į milongą. Gerai, kad lūkesčiai buvo saikingi. Nes su šokimu čia jau prasčiau. Pradžiuginti ką nors savo  žvilgsniu taip ir neatsirado noro. Bet užtai vieta patiko. Jei turi kokį nors romantinį įsivaizdavimą apie tango klubą iš praeities, tai šis (Joven Tango), galėtų būti tokiu. Tikrai negalima daryti išvados, kad gerai šokančių Montevideo nėra. Viena, į BA atvyksta žmonių iš Urugvajaus, galiu patvirtinti, kad bent jau vyrai, tie, su kuriais šoku BA, šoka gerai. Ir antra, kaip vėliau paaiškėjo dalinantis įspūdžiais su pažįstamu urugvajiečiu, sekmadienis, kuomet mes ir apsilankėme Montevideo milongoje, yra pati prasčiausia savaitės diena. Geriausiai pasišokti galima antradieniais. Na, antradienis mums neišpuolė, ką padarysi.






p.s. ko gero pirmą kartą esu BA tokį vėlyvą pavasarį. Akivaizdu, kodėl turistai mėgsta suplūsti į čia tokiu laiku. Oras – tobulas! Daug saulės, daug šviesos ir kūną bei sielą glostanti šiluma. Ir tai lapkritį, kuomet Lietuvoje ne kažką... Va tik antras lazdos galas – perpildytos milongos – nepatinka.




2019 m. lapkričio 1 d., penktadienis

Nagi, kam trūksta vasaros?


Daug kam žinoma vienos ponios sparnuota frazė „vaikeli, vasara baigiasi tik tiems, kas neturi pinigų“. Netaktiška, bet tiesa. Pinigų, atrodo, sukrapšto daug kas, kad pasimėgautų pietų pusrutulio vasara. Ypač moterys. Vyrai matyt biednesni... Arba jiems vasara nerūpi.
BA tango šokių aikšteles užplūdo tonos atvykėlių iš šaltesnių kraštų. Žinia, lapkritį  Lietuvoje orai nelepina, o dar ta tamsa... Tad ir aš čia mėgaujuosi saule, šiluma ir ilga diena. Milongos, šiaip jau įprastai būnančios negausios,  dabar išgyvena aukso amžių. Na ir gerai, nuo to Argentinos ekonomikai, o ir milongų organizatorių kišenėms ne blogiau.
El Beso siūlės braška. Šokti tenka petys į petį. Net tos milongos, kurios šokėjų gausa nei gražia sale nepasižymi, dabar pilnos.
Vakar Lo de Celia šalia manęs įkurdino turistų grupę. Nežinau, kas ten per turistinės kelionės programa, bet juos kuravo pora vietinių tango šokėjų, daug pasakojo, aiškino, galiausiai paeiliui visus juos „pašokdino“. Ne kažką jie ten sugebėjo pažingsniuoti, bet kaip žibėjo jų akys! Pagalvojau, ot kad taip man kadaise – šitokia pirmoji pažintis su tango, BA, tikrų tikriausioje autentiškoje milongoje.

Vyrų užsieniečių kad ir nedaug, bet yra. Grįžtu prie palyginimų, kuo gi jau skiriasi užsieniečių šokimas nuo buenosairiečių. Bandau „pagauti kampą“. Nes skiriasi tai tikrai. Žinoma – apsikabinimas. Jis neformalus, jis šiltas, žmogiškas, ir jei pas dėdulę su žingsneliais na gal ne viskas tvarkoj, tai tą kompensuoja globėjiškas meškino glėbys ir gražios kalbos, o jei dar ir į ausį padainuoja... Na, šitas jau seniai aišku. Dabar dar apie vieną skirtumą pamąstau, ir (prisipažinsiu, bjauriai elgiuosi) šokdama kartais paanalizuoju. Būna taip, kad sutinku čia kokį pažįstamą europietį, puikų šokėją, su kuriuo šiaip jau šokti viskas tvarkoj, puiku, bet čia pasimato, kad nelabai. Nėra netvarkoj, bet ir nėra visiško komforto. Negali užsimiršti ir plaukti muzikoje. Ir tai todėl, kad... nėra „trep-trep-treeep“. Nėra tango muzikoje įsiūto ritminio rakto atspindėjimo šokio ritmikoje. Kitaip tariant – gan didelė dalis ne buenosairiečių šoka be kadencijos. Vyrukai turi puikų žingsnį, puikią laikyseną, turi turtingą „žingsnelių“ arsenalą, bet kas iš to, jei visa tai įdėta į šokį be struktūros. Nežinau kaip to išmokyti. Gal tai turi būti dievo duota. Bet negi dievas apdalino tik BA gyventojus? Kad nebūtų pesimistiška, liepiu sau džiaugtis ir prisiminti, kad, tiesą pasakius, ir Vilniuje turime gerų pavyzdžių, nevykim dievo į medį J

.........
Ledų siūlytojas iškvietė tandai ir iškart apklausė, ar aš: vieniša, ištekėjusi, ar našlė. Pateikus realybę atitinkantį atsakymą, sunerimo – „o kur vyras, ar jis manęs neužmuš?"


2019 m. spalio 28 d., pirmadienis

Nuo politikos ir milongose nepasislėpsi


Vakar Argentinoje buvo prezidento rinkimai, kurių baigtis, sprendžiant iš pirmojo turo rezultatų bei tautos nuotaikų, jau buvo žinoma.
Tik atvažiavusi atsargiai užsimindavau žmonėms „va, tuoj rinkimai...“ ir mačiau, kad ta tema yra kone tabu, bent jau milongose. Tai daug ir nekamantinėjau.
Ir štai išaušo Ta diena. Nueinu į milongą, šoka visi sau, linksminansi, prezidentai lyg ir nė motais. Milonga man pasirodė lyg tortas be vyšnios, tai dar perėjau į sekančią milongą. Na, tiesą sakant sekmadieninį El Beso norėjau pasitikrinti dėl visa ko, nes pastaruoju metu, nors milonga ir gera, populiari gerų šokėjų tarpe, bet  ten būdavo ypač daug žmonių, kurių daugumą sudarė moterys, tai jau buvau pradėjusi nebegaišti ten laiko. Bet patikrinti kartais juk reikia. Tai štai. Nueinu vakar. Žmonių – mizeris. Staliukai papuošti Argentinos vėliavos fragmentais. Kabantis televizorius transliuoja laidą, kur rodomi ir komentuojami jau pradėję aiškėti rinkimų rezultatai, ir tas TV tikrai ne be dėmesio. Mažai žmonių – tai reiškia gerai pašokti, kas ir nutiko, ir kuo likau patenkinta. Pokalbiui palaikyti tarp šokių vis paklausinėju savo partnerių ką mano, kodėl taip mažai žmonių. Tai vienas labai aiškiai, nors ir juokelio forma pasakė – šiandien šoka tik „kairieji“. Ir pridūrė – jei esi „dešinioji“, tai vsio, aš išeinu.  Vidurnaktį rezultatai jau nebeleido abejoti kairiųjų pergale, ir šampanas ėmė lietis laisvai, žmonės sveikino vieni kitus lyg per Naujųjų metų sutikimą...Vėliau Feisbuke pamačiau, kad milongos anonsą organiztorė pavadino žinomo tango pavadinimu "La noche que te fuiste" ("naktis, kai išėjai"). Panašu, kad žmonės labiau čia ne "už kažką", o prieš Macri.

Ką gi, kirchneristai grįžo į valdžią. Pažiūrėsim, bus pagirios po tų džiūgavimų ar ne. O tuo tarpu peso kursas su trenksmu ritasi žemyn.
Miesto gatvėmis, kaip įprasta visuotinių džiaugsmų atvejais, zujo gausiai signalizuojantys automobiliai su per langus virstančiomis žmogystomis, vėliavos ir t.t.  Panašiai kaip kad kai laimi  Argentinos futbolo rinktinė, tik gerokai „skysčiau“, suprantama, dabar laimėjo ne visi, o tik kiek mažiau nei pusė.

.........
Yra plačiai žinoma, ką reiškia, kai vyras moterį milongoje pakviečia vakarienės. Arba kavos. Vakar gavau kvietimą... ledų!  Net sutrikau iš netikėtumo. Kad nebūtų neaiškumų, kavalierius dar paaiškino: „Moku aš!“
Na jau visiškas suvaikėjimas :) 


2019 m. spalio 23 d., trečiadienis

Nr.15. Grįžau į pietinę paralelę


Pagaliau! Ir vėl Mieste. Kur medžiai dangų remia, o autobusai skraido naktimis. Myliu šį Miestą, su visais jo džiaugsmais ir ašaromis.
Vis tiek man nesusieina tie du pasauliai, kuriuose gyvenu. Yra vieta, kur gimiau, gyvenu, gaunu algą, kur kalbu gimta kalba, kur mano šeima. Ir yra BA, kur periodiškai lyg niekur nieko atsiduriu, kur žmonės ir kalba yra kiti, kur didelę mano esybės dalį užima tago šokis, kur kvėpuoju kitokiu oru ir nuotaikomis. Du lygiagretūs mano pasauliai. Jie turėtų nesusieiti, bet kartais tai nutinka. Kartais į Pietinę paralelę įsiveržia šeimos nariai, kartais – draugės. Tas sukelia įtarimą, kad nėra dviejų pasaulių, bet tik trumpam.
Dabar kol kas esu viena, savo BA.
Pirmoji šokimo savaitė įpusėjo, spėjau prisišokti „iki žemės graibymo“, alkis apmalšintas, toliau bus galima gyventi oriai.
Kas naujo? Iš esmės – nieko. Išskyrus vieną kitą interjero korekciją. Lo de Celijoje maloniai nustebino pagerintas tualetas. Atrodo, kas čia ypatingo, negi verta minėti, bet turint omeny, kad šiame klube batelių keitimas prie staliukų dar minimalus, tualeto erdvės pakoregavimas patogumo naudai yra labai malonus.
„El Beso" padidino savo salę! Ta lenkta siena, kurią kadaise puošė nutapyta karvė, vėliau karvė uždažyta, dabar tapo nuimta visiškai, atsivėrė papildomi kvadratiniai metrai. Su naujais metrais atsirado ir kitoks staliukų išdėstymas, ir, nors vis dar liūdžiu tos karvės, pripažįstu, kad  dabar atrodo visai neblogai.
Važinėju į čia nuo 2010 metų, taigi, jau 9 metai. Cachirulyje šiandien žiūrėjau ir  galvojau – kaip smarkiai per tą laiką pasikeitė šios milongos žmonės. Smarkiai atjaunėjo, kas gerai, nes neleis milongai numirti, ir – milonga mutavo į stipriai orientuotą labai aukšto techninio šokimo lygio bendruomenę. Atėjo daug praktikuojantis, imlus jaunimas, o vyresnieji taip pat metai iš metų, nuolat šokdami milongose, „prasikalė“ iki nepriekaištingo šokimo. Tokia techninė pakraipa, sakyčiau, tik dar labiau sustiprino milongos uždarumą, kuomet šokama tik su draugais, t.y. „šokio draugais“. Tai pakėlė techninį šokimo lygį, bet tuo pačiu, deja, jei ne užmušė, tai nukišo kažkur į kamputį mieląją milongos dvasią.
Užtai niekur ta dvasia nedingo iš kitų mano lankomų „senoviškų“ milongų. Beje, maloniai stebina „Barajando“ Lo de Celijoje. Po Celia, klubo įkūrėjos, mirties klubas visai galėjo jei ne užgęsti, tai „nusivažiuoti“. Bet panašu, kad nieko tokio neįvyko! Ateinu tik į vieną čia vykstančią milogą, ir matau kad sekmadienis kaip buvo labia populiari diena čia tarp šokėjų, taip ir liko. Jony, Celia laikais buvęs milongos padavėju, dabar pats organizuoja milongą du kartus per savaitę, ir matosi, kad kartelės nenuleido! Ką galiu pasakyti? Ogi tai, kad 1) bent jau vyrų šokimo lygis čia gan aukštas, 2) Milongoje vyrauja labai miela atmosfera, 3) kiek beateičiau, koks DJ begrotų, muzika čia visuomet labai gera, 4) netgi šokėjų amžius vidutiniškai jau nebe tas kritiškai senyvo amžiaus.
Tiek tad pirmų dienų pastebėjimų. O man - labanaktis.

Tiesa, dar prieš sudedant bluostą prisimiau vieną aplankiusį pojūtį. Tuometu, kai Europoje kuotoliau, tuo labiau šoka "leaderiai" ir "followeriai", BA tradicinėse milongose šoka Vyrai ir Moterys. Prisipažinsiu, man tai patinka...


2019 m. liepos 29 d., pirmadienis

Apie tango Japonijoje


Tango yra puikus pretekstas kelionėms. Jo dėka gali išsiruošti ten, kur regis visą laiką galvoji, kad reiktų nuvažiuoti, bet niekaip neprisiruoši.
Taip mums nutiko su Japonija, kuri nors ir tūnojo lankytinų šalių sąraše, bet  pozicija sąraše niekaip nejudėjo iš vietos. Bet štai užteko aktyviau pabendrauti su draugais  japonais, socialaus buenosairietiško tango entuziaistais, organizuojančiais savo kuklų tango encuentro, ir štai mes jau Japonijoje.
Kaip bebūtų, pagrindinis kelionės tikslas vis tik buvo pamatyti Japoniją, tango tame užėmė nedidelę dalį, atitinkamai ir čia tik kukliai apžvelgsiu ką teko pastebėti.
Japonija – labai draugiška turistui šalis. Nei kalbos nemokėjimas, nei kultūriniai skirtumai nesukėlė jokio diskomforto, labiau, sakyčiau, suteikė nuotykio prieskonį. Už greitą pripratimą tokioje skirtingoje mums šalyje nemaža dalini esame dėkingi ir tango žmonėms, su kuriais praleidome ištisas 5 dienas plius dar kartą epizodiškai milongoje Tokijuje .
Taigi, pirma pažintis su japonišku tango - vienoje milongoje Tokijuje. Aplankyta milonga nebuvo atsitiktinė, ten mus “nuvairavo” mūsų draugai, pažįstami iš Buenos Aires. Apie tango Japonijoje iš pokalbių su žmonėmis sužinoti teko tiek: tango Japonijoje yra daug, bet vyrauja sceninis šokimas, brangūs maestro iš Argentinos, nemaži pinigai, cirkuliuojantys tango rinkoje ir t.t. Tokio tango, koks vyrauja BA milongose, ir, beje, kokį mes šokame Vilniuje, Japonijoje visiška mažuma, o jį puoselėjančius žmones reiktų pripažinti didvyriais. Tokio pabūdžio milongoje ir teko apsilankyti. Su saviškiais draugais ir dar viena pora iš Šveicarijos. Priimti buvome – tiek mudu su Evaldu, tiek pora iš Šveicarijos bei draugai japonai (jie ne tokijiečiai) -  kaip kokie įžymybės. Teko net “pasirodymą” pašokti, idant parodytume, kaip šokama Buenos Aires, nes visas mūsų šešetukas buvome prisiekę BA “gyventojai” J  Bet, reikia pripažinti, nors milongos šokėjų “lygis” ir nebuvo pavydėtinas, bet galioja tas nuostabus dalykas – kur benuvažiuotum, tango kalba visur yra ta pati, ir tai suteikia komforto jausmą. Na, cabeceo pas juos negaliojo, bet juk ir Europoje pilna milongų, kur kvietimas šokiui supaprastintas iki plintuso. Tas betarpiško kvietimo šokiui faktas labiau mane sudomino kitu aspektu. Japonų kultūra labai savita, visi labai mandagūs, subtilūs, atrodo, musės nenuskriaus. Ypač švelnios ir mandagos moterys. Bet! Matyt tango moka daryti stebuklus, nes moterys, atrodo pagal japoniškus kanonus turinčios  būti drovios ir nuolankios, kone už rankos tempė Evaldą į šokių  aikštelę! Nepaisant tokių mums neįprastų manierų, vis tik buvo labai smagu, žmonės labai draugiški ir smalsūs, o japoniško kolorito į visa tai įnešė keletas žmonių, šokusių su kaukėmis ant veido, kad neuž(si)krėstų, o viena dama buvo apsirengusi kimono!
Ir dar tie nusilenkinėjimai... Nusilenkimo veiksmas išties Japonijoje yra dažnas ir labai įprastas. Iš pradžių kėlęs nuostabą, su laiku tapo toks įprastas ir suprantamas, kad ir pati ėmiau linkčioti. Tai - maždaug kaip mums emocinę "šypsenėlę" rašomame tekste įterpti. Bet prie nusilenkimų milongoje nespėjau priprasti. Daugiausia tai buvo vos vos, formalūs linktelėjimai, nors teko matyti, kaip abudu tandos pradžioje viens kitam žemai nusilenkė. Kartą ir man kavalierius išėjus į aikštelę nusilenkė žemai, tai nežinojau ką ir daryti... 
Artimo apsikabinimo nepopuliarumą Japonijoje kiek paaiškino japonai šokėjai. Moterys ten nelinkusos “prisileisti” vyrų arti. Kodėl? Pasilieku tai išsiaiškinti kitam kartui moterų ratelyje J Sako, buvę atvejų, kuomet moterys į milongą iškvietė policiją už “per artimą apsikabinimą”... Labai juokėmės iš vienos mums papasakotos kurioziškos istorijos, kuomet vienas vyriškis nuvyko į BA ir pamokose mokytoją apkabinęs laikė japoniškai pagarbiu atstumu, kol mokytoje neapsikentusi leptelėjo: “tau ką, mano papai nepatinka???”

Vėliau sudalyvavome mūsų draugų organizuojamame encuentro. Europiečiams, išpaikintiems gausių ir kokybškų europinių encuentrų, gal tai ir sukeltų nuostabą – dalyvių skaičius buvo berods 43, juokingai mažas skaičius, bet organizatoriai didžiavosi, kad tai jau daug… Ir, kaip jau ne kartą buvau pastebėjusi, mažai žmonių nereiškia mažai šokimo. Nušokau kojeles kaip didelė. Mūsų bičiuliai labai stengiasi auklėti žmones dėl kvietimo šokiui žvilgsniu, todėl šiame renginyje códigos jau veikė visai neblogai. Dėl puikios ir nuoširdžios organizacijos, dėl fakto, kad kelias dienas pagyvenome tarp japonų, kurie labai nuoširdžiai mus šefavo japoniško gyvenimo subtilybėse, toks kelios dienos turėjo neįkainojamos vertės. Į klausimą ar verta važiuoti į tokį encuentro, atsakyčiau, kad jei tik dėl šokimo, tai gal ne, bet jei dėl betarpiško susitikimo su žmonėmis, galimybės pagyventi tradicinio viešbutuko sąlygomis kartu su labai draugiškais šokėjais, be jokios abejonės – TAIP!

Tai štai toks tas tango Japonijoje. Tokia to tango mažytė dalelė, kurią pamatėm mes.

2019 m. balandžio 13 d., šeštadienis

Milongeando


Dieve dieve, toptelėjo mintis bešokant paskutinėje man milongoje, kaip gerai šokčiau, jei pabūčiau čia ilgiau, arba nuolat čia būčiau. Kūnas lyg pūkas sklendžia muzikos garsuose, ką ten kūnas, jo jau nebėra, liko gryna nata, BA tango magija galutinai įtraukė į savo malonų liūną, o gal rojų, jei jau kūnas nebe kūnas. Įpratau gyventi nuo vieno vakaro iki kito, kasdien pasinerti į tai, kas suteikia be galo gerą emociją. Na ir, žinoma, staiga – lept, ir tenka atsibusti iš sapno (ar realybės) ir krautis lagaminą į Lietuvą.
Labai svarbu viešnagę užbaigti gera milonga. Taip šį kartą ir padariau. Kas gi daugiau, jei ne Lujos! Negana ir taip jau gero prisišokimo, dar nusprendžiau laimėti loterijoje šampano butelį, ką ir padariau. Laimėtu šampanu apdalinau draugus ir aplinkines chicas, o matyt kadangi dar viešai buvo pranešta, kad išvykstu, tas faktas paskatino vieną taip vadinamą “grand milonguerą” galų gale prisiruošti pašokdinti mane. Puiki milonga, šampanas ir galiausiai nuostabi valso tanda su fantastišku šokėju. Tobula pabaiga. Po kurios pradedu laukti naujos pradžios – ne pradžios, o tiesiog sugrįžimo.

Noriu prisiminti kaip milonginausi šį kartą.
Iš esmės – nieko naujo. Eilinį kartą planai apsiriboti kokiais penkiais kartais per savaitę, savaime suprantama, nuėjo šuniui ant uodegos. Na ir gerai, išsimiegosiu Lietuvoje.
Galutinai įsisavinau Barajando (Lo de Celia). Milonga trečiadieniais ir sekmadieniais. Anksčiau čia ateidavau gal kokius pora trejetą kartų, dabar gi visus sekmadienius  sąžiningai atidaviau šiai milongai, ir dar pora trečiadienių nepatingėjau nueiti, nors trečiadieniais milonga pustuštė. Bet, kaip žinia, pustuštė milonga nereiškia, kad pašoksi mažiau nei perpildytoje. Dažnai net atvirkščiai. Atėjus į Barajando, pirma mintis gali kilti “jetau, ir ką aš čia veikiu”, bet galiausiai nutinka tas pats, kas su akimis tamsoje - pamažu apsipranti ir pradedi matyti.  Paaiškėja, kad visai gerų šokėjų čia esama, o amžius geram šokėjui netrukdo :)  
O štai sekmadieninį El Beso praktiškai “palaidojau”. Nepaisant šeimininkės prielankumo man, įvertinau, kad neapsimoka gaišti laiko moterų minioje, ir dar kažin kur prapuolus ankstesniems mane šokdinusiems vyrams. Nuėjau tik kartą trumpam, paklausyti gyvos muzikos.
Suplyšus vienos mylimiausios mano milongų “El Maipu” organizatorių  sąjungai, pirmadieninė milonga Obeliske ir vardą pakeitė, ir iš organizatorių beliko viena Lucy, o tuo pačiu ir milonga nusmurgo, tuo paskatindama mane ieškoti alternatyvų. Alternatyva tapo pirmadieninė praktika El Beso. Praktika – žanras jau visai kitas, jokių formalumų, atsisėdi pats kur nori, vyrai susimaišę su moterimis, žodžiu, visai kaip pas mus Europoj. Visi pilnam relakse. Kas idomu, tai net tandos – po tris gabalus, kaip mūsiškėje MU! Va tik skaičų jie didesnį turi, ateinantį pirmadienį švęs 600-ąją praktiką, kai mūsiškė MU kol kas artėja tik link 400. Praktikoje randu vieną kitą pažįstamą, pamažu randasi nauji, tad visai neblogai, o dar kaip tyčia po Obelisko (į Obeliską iš inercijos vis dar einu, vis tik yra draugų ratelis) ne aš viena čia ateinu, tai kartu ir susėdam kompanija.

Arba BA suaktyvėjo tango orkestrėlių veikla, arba taip jau užtaikiau – net kelis kartus teko klausytis gyvai atliekamos muzikos. Na gerai, vieną kartą specialiai to nuėjau į “La Academia Tango Club”, dar kartą nuėjau į oficialų renginį, kur vyko tango veikėjų apdovanojimai ir grojo orkestrėlis, bet pasitaikė ir poroje mano nuolat lankomų milongų, kur iki šiol nė karto man esant orkestrai negrojo. Gražu, aišku. Net, sakyčiau, grojo visai “šokabiliai”. Dauguma dabartinių orkestrų (dėl muzikantų kiekio aš juos verčiau vadinčiau kapelomis)  pozicionuoja save į kurį nors senųjų garsiųjų orkestrų. Pavyzdžiui, pirmadienio praktikoje grojo De Angelio tipo orkestras. Jis buvo dar ganėtinai gausus – trys bandonijos, trys smuikai, pianinas ir net du dainininkai!

Lyg ir viskas. Šokta daug ir gerai. Dabar – pusmetis pusbadžiu ir atgal...

  

2019 m. balandžio 6 d., šeštadienis

Rekomendacija nešokadieniui




Būna ir taip, kad norisi padaryti pertrauką milongoms. Ar subjektyvia nuomone nėra gerų milongų kurią dieną. Bet ir namie tūnoti vakare nesinori. Aišku, BA naktinis gyvenimas kunkuliuote kunkuliuoja, galima tango net į šoną atidėti kuriam laikui, bet jei su tango skirtis negali, turiu vieną rekomendaciją.
Yra tokia „La Academia Tango Club“. Įsikūrę Palerme. Vykdo gražų projektą, buriantį po savo stogu įvairius tango orkestrus ir orkestrėlius. Tango grojančios muzikantų grupės yra kviečiamos į klubą vakarais pagroti taip vadinamoje milongoje. Įėjimas nemokamas, bet, savaime suprantama, šeimininkai tikisi, kad atėjusieji gers ir valgys. Yra kukli virtuvė. Na, o jei nesinori valgyti, tai nereikėtų pagailėti įmesti vieną kitą banknotą į  po koncerto nežiojamą kraitelę. Galima ir pašokti, ką žmonės ir daro. Tik...  geriau jau atsivesti ką nors, su kuo smagu šokti. Kas gros konkrečią dieną, skelbiama iš anksto klubo FB paskyroje.