Encuentro.
Man patinka atvykinėti į
BA daugmaž tuo pačiu metų laiku. Reguliarūs atvažiuotojai paprastai turi savąjį
nusistovėjusį ritmą, savas pamėgtas milongas, taip kad nenuostabu kaskart
atvykus rasti tuos pačius šokėjų veidus. Taigi, atvyksti „ne ant tuščio“, o jau
į susikrautą socialinį kapitalą.
Žinoma, tas kapitalas –
ne tik tie patys nuolatiniai užsieniečiai, bet pirmiausia ir vietiniai žmonės,
prie kurių jau esi pripratęs ir džiaugiesi vėl matydamas. Tiek seni draugai,
tiek nuolat matomi visokie spalvingi personažai, kaip kad pavyzdžiui tas pats
antikvarinis dėdė su taršyne.
Metams bėgant, su nuolat sutinkamais atvykėliais nejučia susipažįsti artimiau, atsiranda nedideli bendri pabuvimai, pamažu išeinant iš milongų ribų. Kuo ne mūsiškiai europinai encuentrai? Lyginu, ir taškai akivaizdžiai BA naudai. Man čia toks irgi encuentro, tik natūralus. Nereikia registruotis prieš nesvietiškai daug laiko, tiksliau, išvis nereikia registruotis, tiesiog atvyksti. Ir anaiptol ne trims dienoms, reiškia dingsta tikslas sušokti kažkokias ten 50 tandų per savaitgalį, kad tik kelionė neveltui būtų. Nesuki galvos eiti į milongą ar ne, tiesiog jei nori – eini ir eini kur nori. Nenori - neini, ir negrauži savęs, kad štai susimokėjau nemenką sumą už renginį, tai jau dabar reikia atsidirbti. Atvažiuoji ne dėl X valandų pašokimo Y -oje milongų. Atvažiuoji čia šiek tiek pagyventi, tame gyvenime, be kita ko, žinoma, tango užima svarbiausią dalį, bet čia kažkaip išnyksta sportinis interesas. Na, bent jau man.
Tiesa, ta visiška laisvė
atsigrežia kitu kampu: kad jau nėra kvotų kiek čia gali atvykti, tai pradeda milongų siūlės braškėti. O dar ir kai „gender“ balansas nėra niekaip reguliuojamas,
savaime suprantama, laimingi vyrai gali nuskęsti moterų jūroje. Na, bet užtai
viskas natūralu, jokių dirbtinių reguliavimų! Ai,
tiesa, be jokios abejonės, kokybės kartelės atvykimui į BA nėra. Durys atviros
visiems. Kai kas gal pasakytų, kad europiniai encuenro tuo klausimu geriau –
atvykdamas gali būti garantuotas, kad bus tik geri šokėjai, bet ar tai natūrali
aplinka?
Taigi, siūlės braška. Organizatoriai iš
paskutiniųjų sukasi, stengdamiesi sutalpinti visus norinčius, įspraudinėja
kėdes ten, kur jau net mintis nekiltų jų kišti, turi turėti neperdaug storą
užpakalį, kad įsisprausdus tarp kitų kaimynių dar galėtum ir kvėpuoti. Paskutinėse
Lujose tam, kad galėtų išeiti ar grįžti už manęs pasodintos moterys, turėdavau
atsistoti, išmontuoti savo kėdę, išleisti/įleisti kaimynes, vėl įmontuoti kėdę.
Turėtų būti pikta, bet kažkodėl nebuvo. Viskas priklauso nuo požiūrio juk. Juolab
kad visos kaimynės buvom prietelkos. Geriau tiesiog pasijuokti iš situacijos ir
ieškoti teigiamų pusių. Kaip ir geriau nesipiktinti pilnutėle šokių aikštele, tokia pilna, kad eismo incidentai neišvengiami.
Nuo piktumo ar dejavimo, kad sunku šokti, lengviau šokti nepasidarys. Užtai
kaip miela matyti tiek daug pažįstamų veidų ir šypsenų. O šokant sausakimšoje
aikštelėje užplūsta nepakartojamas bendrumo jausmas.
Tiesa, viskam yra ribos.
Tos didžiulės milongos Abasto viešbutyje šeštadieniais turbūt niekada
neįstengsiu pamilti. Užtenka nueiti vieną kartą, kad prisiminčiau, jog
šeštadienį geriau tiesiog pailsėti namuose ar šiaip kur nors kukliau nueiti.
Žmonių - apie 400. Nors ir su gerais
norais, bet sunkiai valdomas procesas. Ne. Atleidžiu save nuo šitos milongos
dažno lankymo.
Milonguero
Ilgą laiką, visoje
Europoje bujojant visokiems keistiems tango pavidalams, išdidžiai čia visiems
girdavausi, kad štai va Lietuvoje tai mes – milonguero, mes šokam kaip Buenos
Aires!
Pasidairiusi toliau savo
MU nosies, nusileidau ant žemės. Na gerai, turime brandžių šokėjų, turime istoriškai
susiklosčiusių, atkaklios edukacijos dėka, gražių tradicinei milongai būdingų manierų. Bet iš
europiečio juk neišmuši noro „atrodyti“, „pasirodyti“, būti kokių nors maestrų svitoje,
tas turbūt jau įkoduota, ir visokie teatrai, „nuevo saviraiškos“, čempionatai
turėjo ir turės sau vietos mūsų platumose/ilgumose. Deja, ir Vilniuje pas mus čia liūdnų vaizdelių apstu. Ech, kažin, tie žmonės,
kurie milongose atlikinėja savuosius gančo, sumuštinius ir visokiausius
įtupstus, ar matė kada nors save iš šalies taip judančius? Gal, sakau, jei
pamatytų, praeitų noras atrodyti apgailėtinai. Naivu. Nepraeis. Tai ir tebūnie,
kiekviena gyvybės forma turi teisę būti ant šios žemės.
Užtai džiaugiuosi atvažiavus čia randanti
ne kokius nors trupinius ar drovius klasikinių milongų bandymus, o normalų,
gausų ir turtingą tradicinių milongų pasaulį. Taip, paieškojus ir BA galima
rasti visko, bet būtent – “paieškojus”. Ieškoti čia tektų nukrypimų nuo klasikos,
atvirkščiai nei Europje – tradicinių milongų (kalbant apie reguliarias
milongas). Gal dėl to Europoje tradicinių vertybių mylėtojai ir ėmė būriuotis į
encuentrus.
Kai manęs paklausia, koks mano mylimiausias encuentro, net nemirktelėjus atsakau - Buenos Aires!
--------
Ir
šiek tiek ne į temą - medicininiai tyrinėjimai
Taip jau nutiko, kad šįkart atvykau su
įsiskaudėjusiu kelio sąnariu. Prieš kelionę tuo užsiimti jau buvo per vėlu, tad
ėjau vabank, atkeliavau su pašlijusia koja, nežinioje, ar galėsiu šokti.
Atsakymas – šokti be vieno amortizatoriaus
visai galima. Netgi skatintina. Pilno šokimo džiaugsmo nėra (vis tik kaip tai
undinėlei, gavusiai kojas – kiekvienas žingsnis kančia), bet svarbu, kad
atsisakyti milongų nereikėjo.
1. Skausmą mažina tango šokimas. Nežinia
kaip būtų su kitais šokiais, bet tango puikiai pramankština sąnarį. Tikiu, kad
ir emocija suvaidina teigiamą rolę, bet faktas, kad geriau jau šokių aikštelė
nei lova. Buvo milongų, kur pašokus itin daug ir gerai, jau manydavau sekančią
dieną mano kojai būsiančios “šakės”, pasirodydavo, kad anaiptol.
2. Skausmą mažina alkoholis. Turbūt
nepopuliaru tai minėti, bet faktas. Vynas kombinacijoje su geru pašokimu duoda
itin gerą skausmą malšinatį poveikį.
3. Skausmą mažina vieno kito tango
drabužėlio nusipirkimas. Šitoj vietoj tekstą kiekvienas galėtų įsirašyti pagal
savo sugedimo laipsnį. Bet tiesa ta, kad gera emocija gydo.
Visa tai rimti medikai turėtų įrašyti į medicinos vadovėlius. Tango + vynas + suknelės nėra pilna panacėja nuo kelio sąnario negandų (prisipažinsiu, buvo momentas, kai ištisas 4 dienas dėl didelio skausmo praleidau be milongų), bet kaip pirmoji pagalba visai tinka. Įsidėmėkite tai, gerbiami daktarai!
Tiek iš mano šios 23-iosios kelionės į encuentro milonguero. Jau laukiu sekančios.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą