Sin Rumbo

Pirmosios savo kelionės metu, dar 2010-aisiais, turėjau progą apsilankyti vienoje seniausių ir tradiciškiausių Buenos Aires milongų – Sin Rumbo. Dabar progą pakartojau. Milonga – porų, vienam eiti ten prasmės nėra, jei nori pašokti, tad dabar, būnant čia su kompanija plius dar prisijungus bičiulių norvegų porai, aplankėme šią šaunią milongą.

Milonga toli nuo miesto centro, Villa Urquiza rajone. Kelionė autobusu trunka kone valandą, taip kad laiko sąnaudos nuvykti ten prilygsta kelionei pavyzdžiui iš Vilniaus į Kauną. Na, bet su šaunia kompanija – kad ir į pasaulio kraštą.

Milonga nedidelė, tiek salės dydžiu, tiek šokančiųjų skaičiumi. Neskaičiavau, bet manau nebuvo nė šimto žmonių. Publika pagyvenusi, plius viena kita jaunų profesionalių šokėjų, atėjusių savęs parodyti, pora. Nusiteikusi buvau ramiam vakarui, juk teks šokti tik savos kompanijos ribose, galvojome, iki milongos pabaigos neištversime. Bet didelei savo nuostabai teko konstatuoti, kad vakarėlis praūžė akimirksniu! Netgi teko su vienu kitu ne savo kompanijos kavalieraičiu pašokti. Vienas mudvi su Evelina šokdindamas dar ir pamokino savojo šiaurietiškojo šokimo dialekto. Nors dėdulė ir nelabai žibėjo savo paties įgūdžiais, visai nesupykom, atvirkščiai, buvo labai linksma.  O šiaip leidome laiką ne tik šokdami, bet ir stebėdami, kaip šoka „ne mūsų rajono“ žmonės, na, ir žinoma, gurkšnodami burbuliukus. O štai kas padarė įspūdį, tai vienos šokėjos pasirodymas, bet ne kaip šokėjos, o kaip dainininkės. Kai ji uždainavo, tai man žandikaulis taip ir atvipo. Bravo bravo bravo!  

A, tiesa, kas miela tokiose mažose milongose, tai personalinis šeimininkų dėmesys. Kai žmonių mažai, tai šeimininkai nepasibodi viešai pristatyti svečių – atvykėlių. Buvo pristatytas ir mūsų norvegiškai lietuviškas stalas.

Taigi, visai to nesitikėjus, laikas pralėkė su vėjeliu, jau atvykus mūsų paimti taksi dar sugalvojom sušokti tandą, nes užgrojo gražų D‘Arienzo, bet mūsų šokimą nutraukė šeimininkė, liepdma nešdintis į laukiančią mašiną, su pabarimu, ko taip per anksti išsikvietėm. Tai mes su Evelina, išplėštos iš glėbių, taip su tango bateliais iš išplasnojome į gatvę ir namo parvažiavom kaip tikros milongueros, neužsiminėdamos tokiais niekais kaip batų persiavimas.

Linkiu gavusiems progą aplankyti šią mielą milongą. Žinoma, lankytis nuolat, bent jau man, nebūtų čia ko, vis tik noriu šokti, o čia daug nepašoksi. Bet pažiūrėti, pabūti tarp tų žmonių tikrai miela.