Dar ne, bet greitai jau prieš sakant reikės pagalvoti,
kelintą kartą aš čia, Buenos Aires. Aštuntą, dabar – aštuntą kartą, užsirašau,
nors gal tai ir nėra labai jau įdomu.
Po ilgesnės pertraukos ir vėl atvykau su kompanija, trise.
Ir ne šiaip sau, pirmą kartą – su nuosavu vyru. Iš pradžių tas atrodė gan
keista, bet apsipratau ir dabar jau atrodo visai natūralu.
Spalis – man įprastas laikas čia. Oras tokiu metu puikus,
kuomet Lietuvą vis dažniau aplanko šaltukas, čia visu gražumu skleidžiasi
pavasaris. Šilta. Už lango, o gyvename 9-ame aukšte, medžiuose dažnai visu
pajėgumu tarška papūgos. Tiesa, apsigyventa buvo Recoleta, kas irgi nauja.
Spalis – ne tangoturistinis laikas, milongos anaiptol
neperpildytos, ramu. Bet po kovo mėnesio ermidelio šis štilis man jau kiek per
ramus, o vietomis ir nerimą keliantis. Pasigendu žmonių, kuriuos įprastai
matydavau ir be kurių milonogos man dabar atrodo pavytusios. Jei tai tik atsitiktinumas,
tuomet nieko tokio. Bet jei žmonės liaujasi šokę arba numigruoja į kitas
milongas, tai jau prasčiau.
Lujos. Mano viena mylimiausių milongų, o jau dukart
sudalyvavus apima jausmas, kad milonga nukraujavusi. Ne todėl, kad neprisišokčiau,
šoku, bet kažko trūksta. Trūksta žmonių, kuriems esant milonga būna gyva. Na,
matysiu, kas čia bus toliau.
O El Maipu užtai netuštėja, atvirkščiai, auga. Kaip miela,
senukas Roberto vis dar čia šoka ir nesiliauja šmaikštavęs. Kai jis yra, negali
jo nepastebėti. Vieną kartą į jį šokantį atsitrenkė kita pora. Roberto ėmė
bartis (nepiktai, „dėl vaizdo“), abi poros įsijautė į suvaidintą ginčą, ir tada
Roberto tik šast – iš švarko kišenės ištraukė raudoną kortelę ir atkišęs parodė
ją tam į jį stuktelėjusiam vyrui. Koks juokas griaudėjo nuo juos stebėjusių
stalų!
Penktadienį
Obeliske mano galva žmonių sočiai, o vietiniai šokėjai bamba, kad mažai. Kaip
tai, sakau, juk pilna salė šokančių, bet sako, eee, daug - tai kai jau
netelpam, o dabar dar laisvai galima judėti. Na gerai, kaip jau pasakysit :)
Neperprantu aš šios milongos. Negaliu jos apibūdinti. Tik faktas toks,
jog nors čia pilna prastų šokėjų, paprastai man čia viskas baigiasi gerai. Štai ir dabar, pastarąjį
penktadienį, iš to kelių šimtų žmonių jovalo atsirinkau kelis sau priimtinus
partnerius ir kuo puikiausiai prisišokau ir namo parplaukiau dainuojančia siela.
Atsargumas renkantis partnerius, puiki muzika – štai ir vakaro sėkmė.
O sekmadieninis El Beso nuvylė, taip čia puikiai prisišokdavau, o dabar milonga
visiškai apspangus. Žmonių mažai, nuotaikos nėra. Sekantį sekmadienį reiks ką
nors keisti.
Esu optimistė. Kad ir kiek tas tango keičiasi,
bet yra gyvas. Tikiuosi, milongoms ištuštėti dar ne metas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą