Dvyliktasis pagyvenimas BA prasidėjo nedideliu kelioniniu
nuotykiu. Po daugiau kaip 13 val.
skrydžio besileidžiant Ezeizos oro uoste, kai jau visi buvo morališkai
pasiruošę tuoj tuoj palikti lėktuvą, tas lėktuvas staiga pradėjo kilti, o ekranuose
netikėtai vietoj paskirties taško Buenos Aires pasirodė Asuncion. Čia turiu
nusistebėti ir pasigėrėti keleivių ramumu ir tolerancija. Panikos, klausimų
įgulai – nė ženklo. Ir tik kai pakilom į
tinkamą skrydžiui aukštį, pilotas paaiškino, jog dėl didelio rūko nepajėgė nutupdyti lėktuvo, nesiėmė rizikuoti
leisdamasis belenkaip, ir dabar skrendam į Asuncion, kur palauksime geresnio
oro BA. Na, Paragvajus tai Paragvajus, ten dar nebuvau, būčiau netgi labai
patenkinta tokiu nukrypimu, bet kas iš to, kad nuskridus net iš lėktuvo neišleido, gerą valandą
pratupėjome uždaryti lėktuve, beje, su įgulos prašymais tupėti savo sėdynėse ir
nekelti lėktuve fiestų, tai tiek to ir nuotykio su skrydžiu į Paragvajų jo
nepamatant, o rezultatas toks, kad skrydis prailgo dar geromis 4 val., kas manęs
žvalesne anaiptol nepadarė. Prisipažinsiu – šį kartą nusileidus ir aš plojau,
ir dėl to nė kiek negėda, įvertinant sunkų įgulos darbą.
Prieš išskrendant iš LT sakiau, kad vykstu namo. Nemelavau.
Aš čia tikrai namie. Lietuvoje irgi namai. Nesutiksiu su tais, kas sako, kad
namai gali būti tik vieni.
...
Vieną naktį atėjusi į autobuso stotelę radau įsimylėjelių porelę.
Netrukus jie baigė savo įsimylėjimo reikalus ir kreipėsi į mane su pagalbos
prašymu pagelbėti vaikinui atsiskaitant manąja SUBE kortele, nes jo tuščia, o
naktį juk nepasipildysi. Kaip jau įprasta Argentinoje, kol laukėm autobuso,
pasišnekėjom, bešnekant išsirutuliojom, kad turėjau pasiaiškinti ko čia būnu
Argentinoje. Nemelavau. Čia mergina suplojo katučių „aha, taip ir maniau! Kai tik pamačiau jus
ateinančią, tai ir pagalvojau, kad tango šokėja“. Ji irgi šoka tango. Tai jau
ir nesistebiu, mes gi užuodžiam vienas kitą. Įdomesnė buvo tolimesnė pokalbio
eiga. Pradėjome dalintis informacija, kokiose milongose mėgstame lankytis, ir
čia jau – jokių sąlyčio taškų, išskyrus tą vienintelį bendrą vardiklį - šokimą
milongose. Nėra ko stebėtis, kai kasdien mieste milongų ne mažiau 10, bet man
atmintyje nusėdo jos reakcija į mano pavardintas milongas. Kai pasakiau kur
vaikštau, ji lyg ir sutriko, lyg ir nustebo, sako – a, bet taigi čia
senamadiškos milongos. Ne „tradicinės“, „klasikinės“, kaip mes sakom, o
senamadiškos... Et, sakau, mergaite, betgi mes esame skirtingo
amžiaus.
Išties, Argentinos išorėje mes svaigstame dėl Aukso amžiaus
įvaizdžio, bet čia, BA, tango gyvenimas eina savo tėkme, keisdamasis, kaip kad
keičiasi su laiku drabužių, šukuosenų mada, o ir technologijos skverbiasi į
mūsų elgseną. Galiu jausti didžiausią susižavėjimą Viktorijos laikų suknelėmis,
bet rengiuosi tai dabartinio laikmečio padiktuotos mados drabužiais. Su milongų
madomis kiek kitaip, seno kirpimo milongos vis dar egzistuoja, bent jau tol,
kol yra mėgstančių jas tokias. Bet lygiagrečiai randasi laisvesnių, formalių
elgesio kodų nevaržomų milongų, kur ir šokio stilius jau naujesnių vėjų
įtakojamas.
Yra kaip yra, esu senamadiška ir tuo džiaugiuosi, taip pat
džiaugiuosi, kad turiu progą mėgautis milongomis „iš tų senųjų“ laikų. Bet ir
išprotauju, kad ką gi, gerai, kad randasi naujos formos, tinkančios jaunimui.
Tai suteikia prielaidą tango kultūrai nenumirti.
Šiek tiek į temą prisiminiau pokalbį su pagyvenusių vietinių
šokėjų pora, kuomet bepietaujant kartu, manęs jie paklausė, kokius pokyčius
milongose pastebiu, esą jie tai čia būna nuolat ir gali nepastebėti to, kas
pastebimą kartas nuo karto atvykstančių. Susimasčiau, sunkoka pasakyti. Ir
pagalvojau bei pasakiau štai ką: be kita ko, vizualiai man labiausiai
pastebimas drabužių pokytis. Čia teko pasitikslinti, kad pokyčius matau labiau
vyrų aprangoje. Pašnekovė moteris pritarė, sako, ji eilę metų šokti eina
praktiškai su tokiais pat drabužiais. Pritariau. Mano garderobas irgi žanro
prasme nesikeičia – bet kuriuo atveju puošiuosi. O štai vyrai... Čia tenka prisiminti ir paskutinį savo
rašinėlį „Mes pačios“. Ar vyrai nebeturi dėl ko kovoti, ko siekti, kad
nebesipuošia? Nuo 2010-ųjų, kuomet pradėjau savo keliones į BA, vyrų apranga
pastebimai pasikeitė, kostiumuotų beliko vienetai, na ir... turistai, ypač
„pirmakarčiai“. Prisiskaičius apie gražiais vyrais žymią tango kultūrą,
atvažiavę vyrai ateina į milongas tokia gražūs, su kostiumais, kaklaraiščiais
ir... tuo save išduodantys, kad yra turistai. Kaklaraištis dar nieko, gražu.
Kartą vienas buvo su varlyte, kas jau visai mane išvertė iš koto. Vyrai,
mielieji, kaklaraištis – elegancija, deranti milongai, bet varlytė - tai jau atleiskit, juokina... Su
tuo „varlyte“ jokia save gerbianti dama nešoko (t.y. niekas nešoko, negalėjau
net vizualiai pasitikrinti ar galima būtų priimti kvietimą). Ai, bet nukrypau, aš čia ne apie tai. O
norėjau tik pasakyti, kad net į seno kirpimo milongas pūsteli nauji vėjai.
...
Ką gi. Patogiai įsitaisiau ir gyvenu sau pasimilongindama.
...
p.s. o vaikinukas, kuriam pagelbėjau su transporto kortele,
tai buvo iš Indijos, šokių mokytojas, bandantis čia gauti šokių mokytojo darbą.
O jo šokiai - bolivudo
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą