Kaip bandžiau išeiti iš komforto ir pakeisti rutiną

Metai iš metų bebūnant čia, susiformavo įpročiai kur eiti šokti, tuo pačiu ir šokėjų, su kuriais šoku ratas. Tas suteikia komforto jausmą. Bet tuo pačiu ilgainiui pradeda graužti nenuorama kirminėlis, kviesdamas paįvairinti nusistovėjusią rutiną. Plius dar ir matau, kad žmonės milongose taip pat kažkiek keičiasi, vadinasi, dingę mano pamėgti šokėjai galbūt jau šoka kur nors kitur. Arba nebešoka, taigi, reikia komplektuotis naujus.

Šiam kartui pasiįvairinau trimis punktais.

1. Lo de Celia. Lyg ir nieko naujo, bet po Celia mirties ten jau nevaikščiojau. Dalinai dėl to, kad nepaisant labai mielos atmosferos ir puikios muzikos, šokėjai, deja, ten labai nekokie, dalinai dėl pasklidusių po Celia mirties prastų atsiliepimų. Turbūt dėl amžiaus. „Senelių namai“ ten. Bet dabar sugrįžau. Sekmadieniais ten milongą organizuoti iš peties ėmėsi toks energingas jaunas vyrukas, anksčiau ten dirbęs padavėju, ir sužinojau, kad sekmadieniais milonga sausakimša. Na gerai, tikroji tiesa, kodėl nusprendžiau pavaikščioti į Lo de Celia, tai vienas šokėjas, dėl kurio eičiau užsimerkus bet kur. Taip, būna ir taip, kad eini kur nors kad ir dėl vienos tandos. Gaila, bet kaip buvo ten senelių namai, taip ir liko. Nieko prieš prieš senus žmones, iš tiesų man svarbu kad gerai šoktų, o senas ar jaunas, vietinis ar atvykęs jokio skirtumo, svarbu tik šokio kokybė. Bet, deja, su ta kokybe ten prastokai. Bet kad jau nueinu dėl to vieno savo mylimo šokėjo, tai atsargiai po truputį patyrinėju aplinką, neabejoju, kad tokioje gausioje milongoje yra ir gerų, tik reikia juos rasti, atkreipti jų dėmesį, na ir dar prisijaukinti. Tam reikia laiko, o iš kur jo paimsi, atvykęs nugriebtam mėnesiui.

O dabar, dėmesio – post scriptum. Kaip gerai, kad laiko šiems rašinėliams turiu nedaug, Kol štai tiek pradėto įspūdžio gulėjo pradėta ir palikta, nuėjau į Lo de Celia tris kartus, ir štai mano tonas keičiasi iš santūraus į džiugų. Pasijaukinau visai neblogų dėdžių. Žinoma, techninė šokimo dalis – ne aukščiausios klasės. Bet čia yra tai, ko nėra visokiuose cachiruliuose – čia yra širdis. Čia  yra tokių meškinų, kurie šoka gal ir paprastai, bet muzikaliai, o ir ant kojų laikosi padoriai, ir dar padainuoja į ausį. Jų glėbyje, akomponuojant tango garsams, tiesiog užsiliūliuoji. Paskutinį kartą atėjo dar ir tikrai gerų šokėjo, dar keletas pažįstamų užsieniečių, tad vakaras buvo toks geras, jog dūšia dainavo. Va tau ir senelių namai.  

2. Trečiadienis – BA nešokadienis, nėra gerų milongų, bet vieną, kaip gerą, man rekomendavo ne vienas, ir vyrai, ir moterys. Vadinasi „Rodriguez“. Tolokai važiuoti, į Caballito, bet galų gale susiruošiau. Planas buvo pabūti „milongos naujokės“ kailyje. Savotiškas adrenalinas. Pirmas dalykas, kas įvyko, tai dar gatvėje prie įėjimo į milongą sutikau seną tango bičiulį Juaną, kurį jau retai besutinku milongose, o gaila, nes geras šokėjas. Štai tau ir naujokės adrenalinas. Na gerai, Juano iš tiesų tai ir tikėjausi, nes žinojau, kad jis gyvena tame rajone. Bet atėjus į salę pamačiau visą gvardiją pažįstamų veidų, tame tarpe ir jau užmirštų personažų iš praeities. O labiausiai nudžiugino Robertukas, tas, kuriam jau 97. Ten, kur pastaruoju metu jį sutikdavau, jo jau nebebuvo, na ką, pamaniau, jau viskas, nebešoka, ar gal išvis jo nebėra. Ir še tau – sveikas gyvas, ir damas šokdina! Pašokom, nagi puikus šokėjėlis :)
Pati Rodriguez milonga kaip milonga. Šokėjų visokių, ir prastų, ir visai neblogų, viena kita žinomesnė persona, atmosfera šilta, žmonių daug (tiesa, buvo organizatorės gimtadienis, tai žmonių daugiau nei įprasta). Manau, į šią miongą smagiau eiti ne vienam, o su bent minimalia kompanija. Jei kam nors „autentika“ asocijuojasi su apsmurgusiomis patalpomis ir ne miesto centru, tai ši milonga labai autentiška. O jei be ironijos, tai ji išties normali, tradicinė, t.y. autentiška milonga. Ar dar eisiu? Nežinau. Gal.  Yra pakankamai milongų ir arčiau namų. Kasdien šokti nenoriu, todėl kol kas nematau motyvo. Norint prisijaukinti milongą, tapti jos dalimi, reikia lankytis joje nuolat. Todėl, nors ir įvertinau milongą gerai, bet tiesiog man trūksta vidinio resurso šokti daugiau nei norisi. Bet niekada neskyk „niekada“.

3. Netyčia nuėjau į naujos milongos „MANA BLANCA“ inauguraciją. Taip jau netikėtai gavosi, dėl kompanijos. Milonga laaaabai ankstyva, 13:00 – 19:30. Galvojau, ir kas gi gali lankytis tokiose ankstyvose milongose, turbūt tik pensininkai ir turistai, t.y. atvažiavę pašokti užsieniečiai. Kiek apsirikau taip manydama. Atėjus radau praktiškai tik vietinius senolius. Su Robertuku (tuo, kuriam 97,5) priešaky. Moterų žymiai daugiau. Bet kokios gražios damos! Dauguma išsipuošusios. Ne vietinės buvome matyt tik mudvi su Yukiko. Bet užtai kokios jaunos ir gražios buvom tame kontekste, o dar ir šokančios gerai, pasisekimas – neregėtas, buvome labai paklausios. Tarpuose, kai nešokom su savuoju Pedro, suteikėme džiaugsmo atsirinktiems geresniems šokėjams. Kaip ne keista, tokių buvo. Auksinė taisyklė – jei nori iš milongos gauti gėrio, pabūk joje, neatlėk ir neišlėk skubotai, pabūk, pagyvenk joje. Ir milonga tau gali atseikėti gerą dozę puikių emocijų. Netikėtai taip ir nutiko šį kartą. Atėjus tik dėl savos kompanijos, nieko daugiau gero nesitikint ir neplanuojant, netikėtai parsinešiau namo labai gerą jausmą. Būna, kad pašoki su daug techniškai gerų šokėjų, bet tuomet džiaugsmas na, toks labiau sportinis. O būna, kaip kad nutiko ir dabar, parsineši dūšioj šventę. O šventė, kaip mozaika, susidėliojo iš gabaliukų – savi draugai, su kuriais buvo gera kartu,  spalvingi šokių partneriai, mielos damos, asmeninis organizatorių dėmesys kiekvienam (nedidelių milongų privalumas). Beje, ir ši milonga buvo trečiadienį-nešokadienį

Tai užskaitau visas sau pasigamintas naujienas