Atsiverčiau paskutinį praėjusios kelionės įrašą. Paskutinė jo pastraipa, teigianti, kad BsAs - man kaip trijų minučių romanas - priminė ko aš čia važiuoju.
Kai važiuoji kaskart vis labiau nebe pirmą kartą, nebelieka pirminio kelionės, o juo labiau nežinomybės jaudulio. Bet atsiranda kiti gražūs dalykai. Vis labiau jaučiasi, kad grįžti. Viskas darosi vis labiau pažįstama jau nuo pirmos dienos, išsivaduojant nuo pirmų dienų nurašymo blaškymuisi ir susivokimui aplinkoje.
Tango prasme pati pirma milonga vakar man padėjo tašką apmastymams ko čia važiuoju. Milongoje taip gerai jaučiausi, taip įprastai ir komfortiškai, kad jei dar iki tol ir buvo klausimų ar reikia važiuoti, kad pamatytum ką jau matei, vos įžengus į salę tokių abejonių neliko nė kvapo. Net nežiūrint į tai, kad apsilankėme naujoje milongoje mums naujoje vietoje Obelisco. Na ir kas, kad milonga nauja, bet sutikome senų pažįstamų, su kuriais gera pašokti, čia teko įvertinti ankstesnių metų "įdirbį", suformavusį mėgstamų partnerių ratą, o kur dar nauji malonūs atradimai. Be abejo, čia yra ir nekokių šokėjų, bet kai juos jau žinai irgi iš ankstesnių metų, labai paprasta į juos tiesiog nežiūrėti :)
Vakar taip gerai praleidau vakarą, kad pagalvojau, jog tai buvo man kompensacija už visus nedašoktus europinius maratonus, na, tokia lyg triumfo valanda, įrodymas, jog nesu nematoma kokia dažnai kad būnu Europoje. Suprantama, bus dar visokių milongų, daugiau ir mažiau sėkmingų, bet vakarykštė atstatė man tango dvasios pusiausvyrą ir gerokai pataisė savivertę.
Truputį apie kelionės detales. Šį kartą skrydžiui buvo pasirinktas kitas skrydžio variantas nei anksčiau. Skrydžio "nepatogumas" buvo tik toks, kad buvo ilgas, praktiškai visos dienos, tarpas tarp skrydžių Paryžiuje. Bet kai tas tarpas pakankamai ilgas, o miestas nešpėtnas, buvo proga pasivaikščioti po Paryžių, kas tikrai nebuvo nemalonu, na, gal tik vidutiniškas oras nelabai patiko. Bet kai oras vidutiniškas, malonu užeiti išerti kavos su pyragaičiu.
Iš Paryžiau skridome su Air France avialinijomis, ir tenka pripažinti, kad prancūzų lėktuvas buvo patogesnis už Lufthansos. Kiek daugiau vietos kojoms, ir šiaip patogiau sėdėti. O gal padėjo ilgas pasivaikščiojimas prieš skrydį bei kojų pailsinimas prieš ilgą kelionę ant lyg tyčia tam pritaikytų oro uosto vežimėlių?
Prieš pat skrendant sužinojome, kad mūsų lėktuvas skrenda dar ir į Montevideo, laimei, pirmas sustojimas buvo BsAs, todėl mūsų nepalietė techninio sustojimo vargai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą