Milongoje žmogaus žvilgsnis gali būti įvairus. Ramus, kai neketinama šokti, arba skvarbus, kai kviečiama. Gali būti ir nieko nematantis žvilgsnis... Tokį padarau, kai tikrai nenoriu šokti.
Prisimenu vieną personažą, kurį praminėme lakstūnu, su kuriuo per klaidą net du kartus pašokau, kuris lankosi stipriose milongose, bet su kuriuo moterys šoka matyt tik per klaidą. Jo žvilgsnis itin išlavintas, labai greitos reakcijos. Jis net nesėdi milongoje, visuomet stovi ir laido medžiojantį žvilgsnį, toks lyg sargybinis, nuolat skanuojantis aplinką ir griebiantis pirmą pasitaikiusią auką. Matyt, kad išgyventų, t.y. gautų pašokti, teko išvystyti žaibiškos reakcijos žvilgsnį. Norint nuo tokių apsisaugoti, tenka išmokti praslysti akimis nematančiu žvilgsniu, beje, reikalui esant, bematant praregint :) rašau lyg ir iš moteriškos pozicijos, tačiau manau, kad tai simetriška.
O kur dar specialūs žvilgsniai, kai nenori su žmogumi šokti, bet nori išsaugoti draugiškumą...
Dar žmonės čia jausmingi. Sveikinasi, bendrauja jausmingiau nei mes, tai matyti iš kūno kalbos. Vyrai taip pat. Vyrams čia įprasta sveikinantis apsikabinti ir pasiplekšnoti. Aplinkui daug šypsenų ir geros intencijos. Nejučia ir pats tokiu tampi.
Su jausmingumu matyt susijęs ir komunikabilumas. Šio bruožo pasekmėje teko patirti netikėtą malonią pažintį. Mielai priėmiau vieno milonguero pasiūlymą kartu nuvažiuoti į La Plata (tai yra BA provincijos sostinė,70 km į pietus nuo BA). Kelionė automobiliu neprailgo besišnekučiuojant tarpusavyje, o įvažiavus į La Plata prasidėjo linksmoji kelionės dalis, mane labai sužavėjusi. Turėjome tikslą aplankyti muziejų, bet nežinojome kur jis. Mūsuose tokiais atvejais žmonės prieš važiuojant susiranda tikslo adresą, pasinaudoja GPS arba bent jau popieriniu žemėlapiu pasirūpina. Tačiau čia kitokie papročiai. Mano kolega-vairuotojas kone kas 100 m ėmė sustojinėti ir klausinėti kelio. Žmonės, tiek praeiviai, tiek kitų automobilių vairuotojai, tame tarpe irpolicininkai, mielai aiškino, už tai jiems būdavo maloniai padėkojama (pvz "gracias amor"). Tokiu būdu nuvažiavome iki muziejaus be klaidos, greitai ir maloniai. Tas pats pasikartojo ir grįžtant namo, ieškant išvažiavimo į autostradą. Pačiame muziejuje atidžiai beapžiūrinėjant eksponatus, kolega užsimanė pasikalbėti su muziejaus darbuotoju, susistabdė tokį vyriškį ir pradėjo klausinėti įvairių dalykų apie muziejų. Aš mandagiai tylėjau, kartais palinkčiodama galvą. Tada mano kolega pristatė mane , pasakydamas jog aš užsienietė. Žmogus logiškai paklausė iš kur esu, atsakiau "Iš Lietuvos". Jis sako "No", aš "Si", jis - "Tikrai?". Lietuvis :) Čia gimęs, bet lietuviškai išmokęs iš senelių. Mane atvežęs milngueras gėrėjosi stebėdamas, kaip mes kalbamės lietuviškai. Vėliau pasakė, matai jei nebūčiau užkalbinęs to žmogaus, taip ir nebūtum susipažinus ir nežinotum , kad čia yra lietuvis. Kalbėtis reikia, visą laiką kalbėtis... Ir toks ne tik mane lydėjęs draugas, dažnai gatvėje, metro, autobuse yra klausinėjama kaip į kur nors nueiti, net man jau yra tekę paaiškinti, ir tuo didžiuojuosi :)
Muziejuje mano draugas labai rimtai domėjosi viskuo kas ten buvo, tiek eksponatais - dinozaurų griaučiais, gyvūnų iškamšomis ir t.t. - tiek įvairiais rimtais tekstais, kuriuos atidžiai skaitė. Čia pagalbojau, taigi, nenuostabu, kad dažnai, kai pasisakai esanti iš Lietuvos, šokių partneriai išpoškina seriją pagrindinių faktų apie Lietvuvą. Kad mokėsi to mokykloje, nėra pilnas paaiškinimas tokių puikių žinių, juolab kažin ar apie LT nepriklausomybę tie garbaus amžiaus žmonės mokėsi mokykloje. Žmonės čia labai žingeidūs, ir nuolat viskuo domisi. Iš vieno šokėjo jau sulaukiau klausimo, kada, kurį mėnesį geriau atvažiuoti į Lietuvą, mat jis pasiskaitė internete apie Lietuvą ir nusprendė, kad būtų galima atvažiuoti į mūsų kraštus pakeliauti.
Yra čia, kaip pati praminiau, čarterinių tango turistų iš JAV. Į milongas ateina grupe, kartu su lydinčiu argentiniečiu mokytoju. Tai moterų būrelis, ir tas mokytojas jas visas iš eilės šokdina. Joms net nereikia pačioms bilieto į milongą nusipirkti, viską sutvarko "gidas". Turbūt nusipirko kelionės paketą "viskas įskaičiuota". Fui.
Stebiuosi, kaip čia rimtai žiūrima į loteriją milongoje. Kartą mane vienos milongos organizatorius pristatė savo pažįstamam, sako, čia iš Lietuvos. O tas - žinau žinau, ji Plasa Bohemijoje išlošė šampaną. Ir stebi jie pasirodo tas loterijas :)
Apie drabužius. Nors mados įvairiose pasaulio dalyse skiriasi, vis tik bendra tendencija daug nesiskiria. Moterys puošiasi labiau nei vyrai. Amaudu, kad milongose pasitaiko vyrų netgi su džinsinio tipo kelnėmis ar maikutėmis, tačiau vis tik dauguma yra tvarkingi, kelnės plius marškiniai arba kostiumas. Kaklaraiščius ryši retas. Taip pat labai retai kada pamatysi prakaitu permirkusias nugaras (paprastai tai turistų požymis). Vyrai kvėpinasi, čia vyriškų kvepalų mados kitokios nei pas mus.
Kas dar? Į akis krenta pomėgis mėgautis savo mobiliaisiais telefonais. Ši technologija, matosi, čia įsitvirtino vėliau nei Europoje, žmonės negali atsidžiaugti savo žaisliukais ir nevengia demonstruoti jų milongose, kartais net peržiangent etiketo ribas. Yra toks vienas arogantiškas jaunuolis, kaip ir pridera "tikram milongueraui", šokantis nedaug, ir kol nešoka, knebinėja savo mobilų telefoną ar net filmuoja juo šokančiuosius. Fe.
Taip pat čia išmoko ir Facebook naudotis, nemažai milongų turi savo paskyras Facebook'e, vienos naudojamos aktyviau, kitos nelabai, bet tai, kad technologijos neišvengiamai skverbiasi į tango gyvenimą, nepaneigiama.
----------------------------
Prisiminiau dar vieną žmonių kategoriją, visai ne tango, bet labai būdingi BsAs. Metro taukiniuose vaikšto visokius niekus pardavinėjantys žmonės. Įlipa į vagoną ir labai oriu veidu pradeda sakyti savo prekę pristatančią kalbą. Negana kad veidas orus, bet koks balsas! Beveik galvoju, kad jie turi specialų vokalinį pasirengimą. Jie taip rimtai, oriai ir su įkvėpimu pristatinėja savo prekes, kad nepažiūrėjęs net nepagalvotum, jog siūloma prkti viso labo menkaverčiai plastmasiniai dėkliukai vizitinėms ir kt. kortelėms.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą