Kaip gydžiausi nuo priklausomybės

Pirmas mano šeštadienio pasišokimas Cachirulyje sukėlė minčių apie tai, kad reikia kažką keisti, nes Cachirulis nėra juk šventa karvė.

Taigi, atėjus sekančiam šeštadieniui, ėmiau ir pakeičiau. Nelengva tai buvo, oi nelengva. Kelis metus iš eilės šeštadieniais ėjus būtinai į Cachirulį imti ir nenueiti. Baisu. Turėtų pasaulis sugriūti, o aš patirti baisią netektį.  Bet tvirtai suėmiau save į rankas, įtempiau visas valios pastangas ir padariau tai!

Tam padėjo faktas, kad vienos apynaujės šeštadienio milongos, daromos La Nacional patalpose, šeimininkas, pašokdinęs mane, pakvietė asmeniškai. Dar toks faktas, kad milongoje groja gyva muzika, kas man gal pernelyg ir neimponuoja, bet, pamaniau, smalsu paklausyti kaip grojamas tango dabar.

Et, ir dar slapčiau pamaniau, kad jei labai jau nepatiks, po poros valandų perbėgsiu į Cachirulį.

Slaptą perbėgimo planą iškart teko išbraukti iš slaptų minčių skyrelio, nes kaip paaiškėjo atėjus, gyva muzika – tik nuo 01:30 val. Suplojus 100 pesų už milongą labai jau neekonomiška būtų dingti iš jos dar net neįsivažiavus procesui. Et, kadangi po penktadienio persišokimo buvau dar neišalkusi, nusprendžiau ramiai patūnoti stebėtojo pozicijoje.

Milonga Mi Refugio, į kurią atėjau, na, milonga kaip milonga, nei labai gera, nei labai bloga. Kadangi buvau be rezervacijos, šeimininkas baisingai jaudinosi nerasdamas man vietos priekinėse pozicijose, bet nuraminau jį, sakydama, kad man labai gerai ir prie sienos. Iš tiesų tai tingėjau šokti ir ketinau praleisti vakarą ramiai stebėdama.

Kas nustebino šioje milongoje, tai DJ nebuvimas. Tą ir pasakiau vėliau organizatoriui, bet jis sako, kaip nėra, taigi aš DJ! Jis paruošia playlistą, įjungia kompą, paleidžia ir šokit sau :)   Turiu pripažinti, kad playlistas man patiko, gražus popsas. O kas juokinga, tai tas playlistas dargi atspausdintam pavidale  ant kiekvieno staliuko padėtas.  

Apie vidurnaktį pasirodė muzikantai, šį kartą „Sexteto milonguero“. Susidėliojo savo instrumentus, susitvarkė scenos ūkį,  nesidrovėdami šokančiųjų susiderino stygas ir dumples. Paskui, aišku,  pagrojo. Patiko, išskyrus dainininką, net ne patį dainininką, nes balsas gražus, bet jo įgarsinimą, kuris buvo klaikus.

Taigi, šiek tiek pašokusi, šiek tiek paklausiusi muzikos, visa tai su degtukais akyse, išdidžiai pasijutau išsigydžiusi nuo priklausomybės Cachiruliui ir kitą šeštadienį galėsiu jau su pagydyta siela eiti į ... Cachirulį.