Geriausia dienos tanda

Kai milonga būna labai gera, galvos nesuku, kada baigti. Kai nelabai gera ar visai bloga, laukiu padorios tandos, po kurios galėčiau patenkinta išeiti.

Šandien tos „gerosios“ tandos sulaukiau tik už milongos ribų.

Kad nesijausčiau kažką praleidusi, šiandien vis tik nusprendžiau patikrinti praktikuotą trečiadieninį duetą Caning + La Milonguita. Iš karto galiu pasakyti, kad galų gale širdyje teko pripažinti, jog savo identitetą BsAs ir priklausomybę konkrečiai bendruomenei jau turiu, ir kartu kiek paaipgailestauti, kad nenuėjau šiandien į sau įprastą vietą, Na, bet jei nebūčiau prasiblaškiusi, irgi ko gero būčiau galvojusi, kad liko nesutvarkytas reikalas.

Caning salone, ankstyvoje milongoje nustebino mažas žmonių kiekis. Paklausiau žmonių, kodėl taip, sako, pastaruoju metu – taip, sumažėjo žmonių. Kiek nejauku, kai tokia didelė salė yra pustuštė. Vienok pasišokau kiek tokiomis sąlygomis įmanoma, gerai. Išskyrus cumbia tandą, kur partneris šoko visai ne į muziką ir dėl to man teko laukti nesulaukti kada ta tanda baigsis. Paskui jis dar sako, ko tokia rimta šokai? Kodėl kodėl, todėl kad kankinausi. Galų gale sutikau savo ko gero seniausią (stažo prasme) gerbėją Santechniką. Žodžiu Caninge visai neblogai, tik mažai.

Punktas nr.2: La Milonguita. Šią milongą tekdavo vertinti plačiausioje skalės amplitudėje. Šiandien, deja,   apatinė skalės riba, ir gal dar žemiau nuleista. Čia vis tik prisimenu, kuo gerai eiti į milongą vienai – vienam žmogui visuomet randa atsisėdimui plyšiuką kur nors geroje vietoje, taip man būdavo visuomet kai ateidavau viena. Gal dėl to ir gerai pasišokdavau, ir milonga buvo gera. Šįkart atėjome trise, kas iškart sukomplikavo situaciją ir stalą gavom pasieniui, į kur sėdintys orūs vyrai nesižvalgo, ir šokti tenka su visokiais pro šalį migruojančiais. Varge vargeli, tandos buvo viena už kitą blogesnės. Gerų šokėjų gal ir buvo, bet juos surasti toje košėje per vieną vakarą beviltiška. Kad nuotaika nesubiurtų, galvojau apie tai, kad vis tik kaip gerai didelė tango bendruomenė. Aš čia be ironijos. Apie La Milonguita sukasi didžiulė tango bendruomenė. Kad ji nenumirtų, ji turi būti didelė, ir nėra čia ko verkšlenti, kad nėra su kuo pašokti. Sveikoje bendruomenėje visuomet yra gerų, patyrusių šokėjų, yra žalių naujokų, turi būti ir čiudakų. Šeimoje vietos visiems turi būti. Milongos organizatoriai, matosi, įdeda didelę dūšią už šios šeimos palaikymą. Aš milongoje buvau tik viešnia, todėl negaliu turėti didelių pretenzijų, kad taip užklydus vat ėmiau ir nepatyriau tango ekstazės.  Kas buvo gražaus ir jaudinančio – tai dauno sindromu sergančių jaunuolių grupė, „tango būrelis“. Jie gražiai sėdėjo už vieno stalo, ir milongai įpusėjus buvo jų pasirodymas. Šoko kaip sugebėjo, bet labai nuoširdžiai ir su entuziazmu. Atitinkamai ir publikos buvo sutikti, su daug audringų plojimų ir „bisų“. Sujaudino iki ašarų.

Mano kompanionės nelaukdamos milongos pabaigos paliko mane, išvažiavo namo, o aš likau puoselėti savo metodo – sulaukti normalios tandos, po kokios negaila būtų eiti namo. Pabandžiau, gavosi Troilo distanciniu būdu. Velniai griebtų. Supratusi, kad nieko nebus, išėjau.

Įsėdau į taksi, paaiškinau kur mane vežti, o taksistas ir klausia – ar kalbi rusiškai? Sako, taip ir jaučiu, kad turi kalbėti rusiškai. Armėnas. 16 metų kaip emigravęs į Argentiną, kur ir dirba taksistu. Blogai, sako, Armėnijoje, liūdna, greitai ten bus karas. Kelias, kurį jis mane turėjo nuvežti iš Palermo iki Congreso, pasirodė per trumpas, tad skubėjome greitai pasikalbėti. Daug visko manęs klausinėjo, ir apie lietuvių kalbą, ir ar patinka man BsAs, ir ar mano vyras nepavydi, kad aš čia šoku...  Privežęs prie namų, kaip ir dera buenosairietiškam taksistui, palaukė kol aš saugiai užsirakinsiu laiptinėje iš vidaus, ir tik tada pamojavęs nuvažiavo.

Šita kelionė namo buvo geriausia dienos tanda.