Pirmas dalykas, ko pasigedau tik atvykus – tai Ricardito.
Nei vienoje milongoje jo nebuvo. Paklausus žmonių, sužinojau, kad sunkiai
susirgo. Šiandien pasakė, kad jau išėjo.
Liūdna. Man jis buvo kaip milongų talismanas, kaip būtinas
atributas. Ateidavo visuomet vienas pirmųjų ir būdavo kone visą milongą. Su
kostiumu, kaklaraiščiu, batai lyg veidrodis. Visos damos norėjo su juo šokti.
Kartą teko su juo pašokti, atsimenu tik viena, ką jis pasakė: „aš gyvas, kol
šoku“. Taip ir nutiko, liovęsis šokti, jis ir paliko šį pasaulį.
Ricardito įspūdį darė daug kam, pavyzdžiui, galima paskaityti ką parašė Evaldas,
iš ten yra ir nuoroda į Practimilonguero interviu su juo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą