Vėl esu Buenos Aires.
Eilinį kartą aplanko jausmas, kad atvykau į dvasinę
sanatoriją ir mintu vitaminu T.
Atėjo laikas, kuomet pradedu nebe visai žinoti, kelintą
kartą aš čia, Buenos Aires. Pradedu skaičiuoti.
Pirmą kartą atvažiavau į praktiškai dar vasarą. Įsivaizdavau,
kad kovą jau prasideda ruduo, tačiau ruduo, kaip man paaiškino, prasidės kovo
21. Kaip kirviu nukirsta. O kol kas – vasara, ir ji tobula, ne per karšta ir ne
per šalta, po Lietuvos žvarbumos čia dabar labai labai gera.
Gyvenamas būstas – vėl naujas. Turiu butuką, labai mielą ir
patogų, man, kaip vienai, net per gerai, bet prie gero juk nesunkiai
priprantama. Butukas priklauso čia dažnai atvykstančių tanguerų porai, laisvu
laiku yra nuomojamas. Net stebiuosi, kad nieko mano poreikiams patenkinti čia
netrūksta, kas dažnai nutinka apsigyvenus nuomojamuose apartamentuose. Galbūt
tai todėl, kad rakandais butas aprūpintas žmonių, kurie įsirengė ir paruošė butą
gyvenimui sau.
Vienas dalykas tik gali būti ne itin geras šiame bute, tai –
rajonas. Jau ne vienas mane baugino, kad neičiau namo naktį pėsčia. Bandau
naktį grįždama bijoti, bet ne visai išeina. Tiesa, kol kas klausau patarimų
grįžti taksi. Grįžus apsidairau, bandydama pastebėti, ko turiu saugotis ir
vengti, kam norėčiau būti nematoma. Kažkaip nieko nepastebiu, gatvė kaip gatvė,
dieną net labiau nemaloni atrodo. O naktį ramu. Štai praeitą naktį sutikau
auksaspalvį retriverį vedžiojantį vyriškį. Bandžiau išsigąsti, bet nepavyko.
Tai štai kaip su tuo mano nekokiu rajonu.
Kad viskas brangsta, tai net nepasakosiu, Argentinoje taip
jau yra. Tik vieno dalyko vis dar nedidelės kainos džiugina – tai visuomeninio transporto
bilietai. Su Subte kortele nuvažiuoju į milongą už niekingus 3 pesus. Didesnė
naujiena yra ta, kad praktiškai susivienodino oficialus ir „gatvinis“ valiutos
kursai. O tai reiškia, kad galima kaip baltam žmogui išsiimti pesų iš
bankomato. Galima tai galima, tik ko tai nesvetingai mane priėmė šį kartą
čionykščiai bankomatai. Pastebėjimas ateičiai: čia vis dar karaliauja
atsiskaitymai grynaisiais, todėl bankomatams tenka aktyviai judinti savo
vidurius, ko pasekmėje banknotai dažnai baigiasi. Ypač savaitgaliais, ką man ir
teko patirti, nes atvykau šeštadienį. Praėjus dar porai dienų ir pabandžius vėl
pašnekinti bankomatus, staiga prisiminiau svarbų ir mano pamirštą dalyką: dalis
LT bankų taiko ribojimus aptarnaujant korteles tam tikrose šalyse. Argentina
irgi yra tam tikra šalis, ir prieš važiuojant pamiršau parašyti prašymą nuimti
mano kortelės ribojimą. Tačiau tegyvuoja mano apdairumas bent jau kažkur –
nerimta būtų turėti tik vieną kortelę J
Atvažiavau, aišku, ne tik gyventi čia sau. Atvažiavau,
aišku, pasišokti. Kad esu teisingoje vietoje, rodo ir besivaidenantis tango
tiesiog ant picerijų. Žr, nuotrauką žemiau.
Jei sakau, kad oras dabar labai tinkamas atvykimui į BsAs,
tai tango turizmo prasme mano požiūriu šis laikas nėra labai geras. Arba gal
tik dabar čia LABAI DAUG TURISTŲ. Šiaip aš nieko prieš žmones, kurie atvyksta
čia su tuo pačiu, kaip ir mano, šventu noru pašokti. Sutikau
ne vieną iš europinių encuentrų pažįstamą žmogų, ir ką, labai smagu susitikti,
be to, jie irgi gerai šoka. Bet kai atvažiavusių daug, dar ir nebūtinai geri šokėjai,
vietiniai žmonės pradeda sudaryti mažumą milongose. Ne vienas vietinis šokėjas
man dejavo, kad užsieniečių labai daug. Keista, seniau džiaugdavosi, o dabar
dejuoja. Gal jau čia kaip kam – tie, kas gauna iš atvykėlių pinigus,
džiaugiasi, o norintys ramiai sau gyventi savo milonginį gyvenimą, nuo tam
tikros ribos pradeda susierzinti. Ko gero suprantu. Žmonės turi savo lankomą
milongą, su nusistovėjusia atmosfera, kol svečių kiekis nedidelis, atmosferai
pavojaus nėra ir atvykėliai vietinius džiugina. Peržengus tam tikrą ribą,
nusistovėjęs mikroklimatas išsibalansuoja. Toks jausmas galėtų būti, jei į tavo
namus suplūstų minią nepažįstamų žmonių
ir imtų juose karaliauti.
Pavieniai turistai -
nedidelė bėda. Nuostabą kelia jų grupės. Tiek ekskursijų dar nebuvau mačius.
Savotiškai atrodo, kai įvedama didelė žmonių grupė, iškart užimanti ženklią
teritorijos dalį. Tokie žmonės nelabai ir gali su kuo nors daugiau, nei
tarpusavyje, šokti. Pavieniai užsieniečiai kažkaip ištirpstame bendroje
milongos bendruomenės minioje, infiltruojamės. Bet grupė – kas kita, tai jau
kaip į zoologijos sodą atėjusi ekskursija.
Na, ką darysi. Nelabai ir trukdo.
Po paskutinio mano vizito nepraėjo nė 5 mėnesiai, ir tas
labai jaučiasi, nebereikia „dirbti“ kaupiant šokdintojų kontingentą. Tiesiog
atvykau ir iškart mėgaujuosi. Labai geras jausmas.
Šiai pabaigai paskirsiu keletą sakinių apie... šokio malonumą ir kaip
jis padaromas. Šokau su vienu iš seniau pažįstamu žmogumi, šokti su juo labai
gerai, šokis yra itin spalvingas ir įvairus. Tik vėliau, jau pašokus,
pagalvojau, kad jo „žingsnelių“ arsenalas labai kuklus, vienos rankos pirštų
pakaktų per akis. Kame paslaptis? Manau, tame, kad jis yra profesionalus džiazo
muzikantas, kas reiškia puikų muzikos pajautimą. Muzikoje ta pati nata gali
skambėti labai įvairiai, priklausomai nuo to, kaip ją išgaus grojantis
muzikantas. Taigi, šis žmogus šokdamas nenufalšyvina nei vienos natos, pas jį
nėra nei vieno beprasmio kojos padėjimo. Savo šokiu jis groją skambančią
muziką, ir faktas, kad jo kojos apsiriboja keliais primityviais ėjimais, jo
šokio aneikiek nenuskurdina! Ir tuo pačiu nesukuria moteriai bereikalingos
įtampos besistengiant „atlikti“ sudėtingus vyro užmanymus.
Tiek šiam kartui. Labanakt.
Jo, pamačius užrašą "Podesta" mums vaidenasi tango. Nors žodis "Podesta" turi ne vieną prasmę ir visai nesusijusią su tango. Pvz.: https://en.wikipedia.org/wiki/Podest%C3%A0
AtsakytiPanaikintiApie žingsnelių gausą ... sutinku su pasakymu: "Mažiau yra daugiau"