Tai danguje, tai skaistykloje

Vakar („vakar“ jau sąlyginai, nes teoriškai tai užvakar, kadangi dabar jau beveik paryčiai, vadinasi, jau kita diena, bet kadangi dar neguliau, tai tebūnie „vakar“), ketvirtadienį, Lujos buvo taip puiku, kad pasakiau, jog po tokios milongos galima jau važiuoti namo. Kadangi nedarbo dienos, El Beso buvo pilnutėlis, ir dar su šiokiu tokiu pratęsimu. Šokėjai puikūs, buvo tik vienas netašytas, bet greitai moterų buvo identifikuotas ir tiesiog išnyko iš milongos. Sakyčiau, buvo tangiškas rojus, šokau viena už kitą geresnes tandas, sunkiau buvo likti pailsėti negu išeiti į šokių aikštelę. Šį ketvirtadienį priėmiau kaip didelę dovaną.

Ir likau su mintimi, kaip dabar po to gyventi, nes likusias man čia dienas to jau tikrai nebebus.

Bet neiti į milongas negaliu, vadinasi, teks vienaip ar kitaip prisitaikyti prie aplinkybių, galbūt nuleidžiant kartelę, arba sumažinant apimtis.

Šiandien (pagal valandas jau vakar, bet tebūnie „šiandien“), penktadienį, diena šiaip sau, bet kažkur šokti vis tiek reikia. Penktadienius dalinu Elsitai, nes prie namų, ir Obelisco, nes lyg ir daugiau gerų šokėjų, daugiau pažįstamų. Šį kartą buvo Obelisco eilė. Ko tai vis opesnis darosi šokimo lygio klausimas. Arba BsAs mažėja gerai šokančių vyrų, arba aš jau nebežinau ko noriu. Po Lujos tango prabangos šiandien į milongą ėjau praktiškai panepašokti, nusprendusi patausoti ne tik savo kojas, bet ir sielą. Gelbėjo pora pažįstamų, su kuriais šokau. Atidaviau draugiškumo duoklę kai kuriems truputį pažįstamiems. Vienas gerokai subjaurojo nuotaiką, po ko nusprendžiau visai nebežiūrėti į vyrų pusę. Tas nebuvo sunku, nes mūsų stalas išlošė šampaną, todėl turėjau ką veikti, gurgšnojau burbuliukus ir spoksojau į priešingame salės gale esantį vardinių milonguerų stalą. Jie vis tiek šokdina tik savąsias portenas, su retomis išimtimis, taigi, galėjau ramiai sau leisti laiką klausydama muzikos su burbuliukais. Tiesa, subjaurotą nuotaiką vis tik pataisė vienas žmogus, asmeniškai paprašęs, ar galėčiau su juo pašokti, kadangi jau seniai buvau jį pastebėjusi kaip gerą šokėją,   proga pasinaudojau.

Sėdejau prie vieno staliuko su dviem labai elegantiškomis damomis iš La Platos. Vienos jų, gan garbaus amžiaus, beveik niekas nešokdino. Net ir "nešokdama" šioje milongoje, šokau už ją žymiai daugiau, ir pajutau kone kaltę. Privažiuoja čia mat visokių užsieniečių, dėl kurių vietinės moterys nebegauna su kuo šokti. Tos kaltės vedama, pasipasakojau, kad mano vyras irgi šoka, irgi atvažiuoja į BsAs, suprask, nevisai "parazitė" esu :) Damos pagyvėjo, atsisveikinant klausė, kada vyras atvažiuos.  Keista, išeinant viena čia gyvenanti anglė staiga gyvai ėmė man tarškėti, kad juk matė mano vyrą, kai jis čia buvo. Nesupratau, kodėl čia taip staiga atsibudo, ar šiandiens staiga buvo prisiminti visi potencialūs ar buvę šokėjai, ar galų gale žmonės ima susieti mudu su Evaldu kaip gimines.

Tango nėra sausas dalykas, aistros mažytį elementą ir šįvakar man įnešė tai, kad vieną iš „vardinių“ esu įrašiusi į juodą sąrašą. Kadaise yra ant kelių prieš mane vidury šokių aikštelės atsiklaupęs, o dabar nešokdina nors tu ką, todėl atsidūrė juodam sąraše. Bet ko tik nepadaro kantrybė (arba ilgai geriami laimėti burbuliukai). Į milongos pabaigą, kai aikštelė jau buvo pustuštė, žiūriu, tas mano dievaitis mojuoja man iš tolo. Na tiek to, laikinai iš sąrašo išbraukiau ir pamojavau jam atgal. Pašokom. Be abejo, nuostabiai. Bet tai dar ne viskas. Sekanti tanda buvo paskelbta paskutinė, o išbrauktasis iš sąrašo, žiūriu, vėl mojuoja ir gestais rodo – ar pašoksiu su šalia jo sėdinčiu El Flaco Dany.  Sąvadauja, išdykėlis. Na tikrai neatsisakiau tos garbės. Sušokau su Dany paskutinę tandą su visa cumparsita. Kai baigėm, Dany privedė mane prie „sąvadautojo“, išsikvietė jį į aikštelę, ir abudu širdingai man padėkavojo. Tai va, pagalvojau, čia man atpildas už visą penktadieninės milongos skaistyklą.

Kad nepamirščiau, noriu pasižymėti, kaip galėčiau įvardyti „senojo ešalono“ šokimą.

Palyginimui prisimenu vieną labai gerą, jaunesnės kartos šokėją, su kuriuo šokau ketvirtadienį Lujos

Pirmiausia  - tai, kas bendra abiems, ir jaunimui, ir senimui. Tai labai gera ašis. Ir pagarba partnerės (-io) ašiai. Žodžiu, ašis, ašis, ir dar kartą ašis.

Skirtumai:

Apranga. Jaunuolis (na ne visai jis žalias jaunuolis, kokių 40)  - marškiniai. Vyresnieji „vardiniai“ – kostiumas, kaklaraištis.

Šokis. Su jaunuoliu teko sušokti pora virtuoziškų tandų, kurių metu tik ir galvojau ar neišgriūsiu. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šokėjas buvo aukštos klasės ir puikiai valdė situaciją neišeidamas iš mano galimybių ribų. Ir savo, aišku. Senimo šokis buvo orus. Saloninė elegancija, prasmingos pauzės ir puikus muzikos pajautimas. Ir pagarba partnerei.

Manau, reikia ir to ir to. Nors šiai dienai, jei reikėtų rinktis tarp tų dviejų stilių, renkuosi orią eleganciją.

Ką gi, pažiūrėsiu kokių dar skaistyklų ir dangaus prošvaisčių man atneš paskutinės dienos. Svarbu tik kad pragaro nebūtų