Bienvenida a casa

Paprastai kiekvienam savo rašinukui suteikiu pavadinimą, kaip ir pridera. Pradėjus rašyti šį, pavadinimo galvoje nebuvo. Jis atėjo pats, vienam seniai pažįstamam pakvietus mane tandai ir pasisveikinus  „Bienvenida a casa“ (sveika atvykus namo).

Po paskutinio pabuvimo Buenos Aires, kai iš nebežinojimo kokį čia dar lankytiną objektą aplankius, aplankiau religinį parką su dideliu plastmasiniu Jėzumi, pradėjau rimtai galvoti, kad reikia kažką keisti, nes akivaizdžiai šlubuoja dieninis užimtumas. Ir štai aš vėl jau čia, ir dienomis jau turiu ką veikti, pagaliau kaip ir visi normalūs žmonės dirbu, ačiū darbdaviams, nuotoliniu būdu, kas leidžia dieną užsiimti darbu, o vakare – tango malonumais.

Su laiku tolimas skrydis darosi vis lengvesnis, tokia rutina, kurios metu galiu sočiai išsimiegoti, nesvarbu kad sėdomis. Adaptacija laike ir kitoje erdvėje irgi trumpėja. Taip kad atsidurti BsAs darosi vis lengviau.

Apsigyvenusi ir išsikrovusi lagaminą, konstatavau faktą, kad pakankamai atsivežiau drapanų milongoms, bet kuo apsirengti ne šokių metu, pagalvoti beveik pamiršau. Na nieko, išgyvensime, patirtis sako, kad daiktų žmogui reikia kur kas mažiau nei jų turi.

Argentinoje nieko naujo. Tokie pat padėtimi šalyje nepatenkinti žmonės – infliacija, korupcija...   Keista man atrodo tai, kad oficialiame šalies dienraštyje skelbiamas peso ir USD kursas pateikiamas dviem variantais, nacionalinio banko ir „mėlynasis“, t.y. gatvės kursas. Skiriasi jie kone du kartus. Nors ir nepatinka, žinodama tokį skirtumą, vežuosi pluoštą grynųjų, kuriuos į pesus keičiu, aišku, palankesniuoju kursu.

Nepaisant ekonominių sunkumų, miestas gyvena. Kas man čia patinka – tai gausybė mažų parduotuvėlių, daug neieškojus gali užeiti nusipirkti ir plaktuką, ir lygintuvą, knygų, ir visokiausių dalykų, nekalbant jau apie maistą. Ech, maistas...  Į El Beso vaikštau savąja Junin gatve, tai žiū, praktiškai kiekviename bloke yra po mažesnį ar didesnį restoranėlį. Įsisavinau vieną visai netoli namų, tokį paprastutį, šeimyninį, itališką. Kai šiandien užėjau antra diena iš eilės, šeimininkas visas tik nušvito!  Šiandien vyno jau buvau pagalvojusi neimti, na bet kai šeimininkas, priėmęs užsakymą staiga sugrįžo pasitikslinti ar vyno – balto (vakar gėriau baltą), liežuvis neapsivertė sakyti, kad vyno nereikia. Atnešęs suokalbiškai pakuždėjo, kad vynas labai skanus. Iš tiesų patiko.  Tokie pietūs, nemenkas patiekalas iš dienos meniu plius vyno taurė perskaičiavus į eurus gaunasi apie 4-5 EUR. Tiek sumoku pietaudama Vilniuje, tik be vyno. O vyno, beje, čia įpila ohoho! Per kraštus liejasi.   Pirmą dieną valgiau kiek prašmatnesnius dienos pietus, į kurių sudėtį įėjo patiekalas, gėrimas ir kava arba saldumynas. Viso apie 7-8 EUR, sakyčiau irgi neblogai.

Atvykau čia rugsėjį, kuomet mano įsivaizdavimu turėtų būti tango turistams ne sezonas ir milongos turėtų būti pustuštės. Kol kas nieko panašaus. Antradienį Cachirulo (El Beso) buvo sausakimša, negana to, vyravo kažkoks chaosas, buvau pasodinta moterų jūroje, pažįstamų mažai, sakyčiau, ištisa nelaimė, bet šiaip ne taip radau su kuo šokti, o galų gale teisybė triumfavo atėjus į  milongą  vienam mano gerbėjų, puikiam šokėjui. Iš to noro šokti pasidaviau savo įžūlumui ir „pasirašiau“ su juo, ne tik tango, bet ir roko virtuozui,  roko tandai, kas galų gale išvirto į kone pasirodymą, su plojimais, švilpimais ir nusilenkinėjimais girtuoklių milonguerų stalui. Vat taip. Tai paišdykavimai. O štai ketvirtadienio Lujos – tikra tango puota!  Tas pats El Beso, taip pat daug žmonių, bet kažkodėl jau jokio chaoso ir Cachirulo būdingos agresijos. Ir, kas svarbiausia, daugybė pažįstamų. Prisišokau taip puikiai, kad į pabaigą jau tik sėdėjau kaip sotus smauglys ir mėgavausi muzika nebenorėdama nuo kėdės pakilti. Dievuliau, kaip gera...

Linksma istorija: pakvietė šokti toks prietelius ir papasakojo štai ką. Sako, „žinok, tango pasaulis yra labai mažytis. Buvo čia kažkada vienas lietuvis, greta sėdėjo, tai aš jam ir papasakojau, kad pažįstu vieną lietuvę, irgi šoka. Tas lietuvis klausia, koks jos vardas, tai ir sakau – Ramona. Ji mano žmona – lietuvis atpyškino! Ojoj išsigandau... sakau - bet ji man tik amiga” Na, čia jau tegu Evaldas tegu papasakoja ar labai išgąsdino  J

Kur dar buvau? Buvau dar pirmadieninės El Maipu milongos naujai atsiradusioje trečiadieninėje versijoje. Tiesiog tingėjau važiuoti į Palermo, kaip kad anksčiau trečiadieniais darydavau ir nuėjau į trečiadieninę El Maipu. Štai ji tai buvo pustuštė. Bet nepaisant to, prisišokau kuo puikiausiai. O kas labiausiai man ten patiko, tai milongos aura. Sakyčiau, gerą aurą sunku turėti didelei milongai. Kuomet milonga nedidelė ir visi vienas kitą pažįsta ir mėgsta, atmosfera tampa šilta ir jauki. Taip ir buvo El Maipu.

Dar buvau zambos pamokoje. Partnerį man davė kažkokį lyg tarp kitko po ranka pasipainiojusį vaikinuką, kuris net striukės nenusirengęs taip ir mokėsi šokio, irgi, kaip ir aš, pirmą kartą. Čia turiu išreikšti susižavėjimą šios šalies vyrais. Jam, visai jaunikliui, su kedais ir apsmukusiais drabužiais, neatrodė žema mokytis šokti, jis labai greitai pagavo melodiją ir ritmą ir neužilgo jau bandė paprastą žingsnį jau ir apipinti ritminiais patrepsėjimais,  jo kūnas ir ausys gaudė kadenciją, o akyse žibėjo ugnelė. Jis nesimuistė ir nesižvalgė aplinkui, ar kas nemato kad jis mokosi ŠOKTI. Čia, šioje šalyje vyrams nėra gėda apsikabinti pasisveikinant, nėra gėda šokti. Kol tai yra, viliuosi, ir tango čia gyvuos.