Beveik 4 ryto. Lėtai grįžau namo, kelias buvo toks trumpas, kaip niekada, supratau, prailgsta jis kai skubi, o dabar, kai ėjau mėgaudamasi gyvo Miesto pulsavimu, ta kelio atkarpa pasirodė negailestingai trumpa.
Bandau prisiminti kas šiandien įvyko.
Įvyko paskutinė ispanų pamoka. Geroji, nuostabioji Laura atėjo su mažytėmis saldžiomis dovanėlėmis mums. Ji buvo mūsu geroji fėja, padėjusi gyventi šio Miesto betoninėse džiunglėse.
Paskui apsilankiau (Architekto nurodymu) kavinėje "Las Violetas", eilinį sykį išgerdama kavos su medialunomis.
Dar paslankiojau Floridos gatve, bandydama nupirkti prasmingų suvenyrų, kur tau, manau, prasmingiausias suvenyras - širdyje.
Milongintis pradedame nuo ankstyvos milongos "El Maipu" Galicijos salėje San Jose gatvėje. Iš pradžių pasirodžius kad nebus su kuo šokti, paaiškėjo, kad vis tik klydom, su kuo šokti atsirado :) milongos pabaigos nelaukėm, šiltai atsisveikinę su organizatoriais Lucy y Dany, nuėjome į "Flor de Monserrat" toje mažytėje salėje, kurią norėčiau ant delno į Vilnių parvežti. Kilus įtarimui, kad nepakaks šokėjų tango goduliui patenkinti, perėjom į "Yira Yira". Hmm... Nepatiko man iš pirmo žvilgsnio, kantriai bandžiau priprasti, bet vis tiek nepavyko, jau ketinome griebtis plano D, bet Edita staiga rado savo kontingentą, o aš, kadangi nenorėjau Buenos Airių pabaigti pritemdytoje gimnastikos salėje, grįžau prie mano širdžiai mielo plano B - "Flor de Monserrat". Kaip gerai, kad grįžau, žmonės jau buvo susirinkę, taip kad nesunkiai ir aš radau savo kontingentą... Gerajam mūsų angelui sargui Eugenijui padovanojau šokolado plytelę. Buvo milongos šeimininkės gimtadienis, kurio proga visi buvom pavaišinti tortu.
Taip, milonga nedidelė, sušoktų tandų gal ir nedaug, bet galų gale pajutau, kad tango jausmas matuojamas ne žingsniamačiu.
"Señora... placer..." - to pakanka, kad daugiau šokti ir nebesiveržtum. Miela aplinka, preciziškai šokančios paskutinės likusios poros leidžia man pasijusti tikrai Buenos Airėse. La Cumparsita sukelia begalinį šviesų graudulį, su kuriuo ir parplaukiu namo.
Pagalvoju, kad Buenos Aires man kaip tas trijų minučių romanas - trumpam atvažiuoju, pamilstu Miestą visa širdimi ir vėl dingstu. Su begaliniu noru vėl sugrįžti, nes be jo jau negali.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą