Apie tobulą kepsnį Lo de Rosendo jau rašiau. Po to Iguazu antrą vakarą pasidarėme "romantišką vakarienę dviems" viešbučio restorane, valgėme ne kepsnį, tačiau neblogiau - subtilias "tostadas" bei paelja, visko buvo taip daug ir skanu, o ir gražiai pateikta, kad su apgailestavimu net nepajėgėm suvalgyti, tuo nuliūdindamos uolų padavėją.
Sekantis įsimintinas valgymas - Iguazu nedideliame restoranėlyje "LA VACA ENAMORADA". Restoraniukas toks paprastas, bet maistas - tikrai išskirtinis, ne mažiau išskirtinis ir restorano šeimininkas, pagalvojom, galėtų būti tikras milongueras, taip gražiai mums suokė, tuo primindamas gražius pokalbius tarp šokių, kad dar nepradėjusios valgyti jau nušvitome, nekalbant apie palaimingą būseną paėmus pirmą kasnį į burną ir paskaninus jį pirmuoju puikaus vyno gurkšniu. Viskas buvo taip nuostabu, kad iškilo grėsmė pamiršti lėktuvą į BsAs. O valgėme, žinoma, jautienos kepsnį su daržovėmis, vynas Benjamin, nieto senetiner, Malbec, 2012, iš Mendozos.
Paskutinė gastronominė patirtis - pietūs su vietinių milonguerų šeima mažyčiame turistams nežinomame restoraniuke San Telme. Su vienu senu milongueru, pagal profesiją architektu, o prie to dar ir pamišusiu dėl senienų, pasivaikščiojome po "blusų turgų" San Telme, tą, beje, jis daro sąžiningai kiekvieną sekmadienį. Po blusaturgio prie kompanijos prisijungė Ricardo žmona, bet nubyrėjo Edita, išskubėjusi į tango pamoką. Nauju kompanijos sąstatu patraukėme į kassekmadieninį šeimos ritualą - pietus restoranėlyje, kuris nors ir yra San Telme, tačiau ne pagrindinėje, Defenso gatvėje, o kokius 300 m atokiau nuo jos, ir yra toks paprastas, kad net pavadinimo neturi. Valgėme tą, ką jiedu valgo visuomet- pradžiai po empanadą, po to kepsnį. Užgėrėme gan egzotiškai - prie raudono vyno butelio buvo paimta dar sifonas su "burbuliukais", ir vyną skiedėme tuo gazuotu vandeniu iš sifono. Hmm... Na, skonio reikalas, gavosi toks raudonas alia šampanas. Svarbu juk tai, kad papietavau autentiškai :) Pabaigai - tradicinis saldėsis, saldumymas iš batatos su sūriu. Visa tai, pietūs, buvo paprasta, skanu, nuoširdu ir gan nebrangu.
Poryt dar laukia paskutinė gastronominė patirtis - asado namuose. Jei planai nepasikeis, papildysiu šį postą vėliau įspūdžiu iš naminio asado kepimo.
-----------------
Taigi, asado namuose. Planai nepasikeitė, todėl su džiaugsmu priėmėm Pedro kvietimą išsikepti asado pas jį namuose. Ruošėmės pasiraitoti rankoves ir kartu pjaustyti, kepti ir t.t., tačiau atvykus į namus jau radome gražiai padengtą stalą, o patį Pedro linksmai zujantį apie kepsninę. Kepsninė - tai ne šiaip portatyvinis niekalas, o visa krosnis! BsAs namų arcitektūra gal ir nepasižymi dideliu grožiu, tačiau tose eklektiškose namų dėžutėse pasitaiko ir visai patrauklių dalykų, kaip kad pavyzdžiui terasos, kuriose gali pasidaryti ką tik nori. Pas Pedro tokioje terasoje stovi sumūrytas židinys-kepsninė, auga daug augalų vazonuose.
Apsilankius namuose, pamatėme dar vieną Pedro talentą - jis dar ir puikus kulinaras :) Buvo labai skanu paragauti Pedro paruoštų daržovių, o jau mėsa... liežuvį praryti galima! Užgėrėme, be abejo, vynu.
Buvo labai malonu susipažinti ir su Pedro Senjora - Camila. Tikrai labai miela linksma itališka šeima. Sakė, kiekvieną sekmadienį pas juos susirenka visa šeima pietų, tuomet namai būna pilni žmonių ir dėl to būna labai linksma. O šįkart buvo tik tango pietūs. Valgėm, gėrėm, daug juokėmės ir, aišku, šokom. O išeinant, kaip kokie vaikai stdentai, išlydėti iš namų, gavom lauknešėlį su gražiu kepsnio gabalu ir paties Pedro paruoštų alyvuogių stiklainiuką. Kitais metais, sutarta, kad valgydime žuvį, nes Pedro dar ir aistringas žvejys :)
Senovės graikai sakydavo, kad neskiestą vyną geria tik barbarai
AtsakytiPanaikinti