Milongoje niekas nepasikeitę. Gera kaip buvus. Vienok kol daug žmonių, cabeceo apsunkintas. Ar tik nereiktų praktikuoti vėlesnio atėjimo, nes pats smagumas, kaip žinia, visuomet pabaigoje.
Iš pradžių su liūdesiu konstatavau faktą, kad nėra Senelio, taip patikusio man pernai. Ir kaip nudžiugau, kai jis vis tik pasirodė! Tik šmikis jau mažiau patiko, nes ėmė "išsidirbinėti", matyt, su amžiumi kai kam atsiranda jėgų perteklius.
Dar vakar apturėjau šaunų mokymosi procesą, po kurio ženkliai paplonėjo piniginė, ir tuo pačiu peržiūrėjau savo poreikį pamokoms, išgrynindama požiūrį į senųjų milonguerų garbinimą.
Senieji milonguerai man nepatiko, tiksliau, jie patys laaabai patiko, tik nepatiko jų "mokymas ". Pamoka prasidėjo nuo susipažinimo su kaina. Iš pradžių kainą pasakė pesais, po to jie pavirto doleriais, paminint, kad tai už valandą, ir galų gale buvo užtvirtinta "kiekvienam" :))) Pamokos metu šokta buvo mažai, bet užtai daug makaronų pakabinta. Baigiantis antrai pamokos valandai, mokytojams vis jaukiau įsitaisant mūsų jaukiuose namuose ir berods neketinantiems niekur išeiti, jau pradėjau išsigasti, kad būsiu paprašyta susimokėti už nežinia kiek valandų, o kas ten žino, gal jau jie jie ir apsigyvens pas mus, ryžtingai ištraukiau savo banknotus, atskaičiavau sumą savo nuožiūra, rūpestingai aprengiau ir apaviau senąją milonguerą ir daviau suprasti, kad daugiau nebenoriu klausyti pamokymų kaip elgtis, kai milongoje damai kavalierius pasiūlo nueiti išgerti kavos.
Koks moralas? Paprastas. Turbūt nemažai autentiškų milonguerų ima spekuliuoti tuo savo senumu ar bent jau autentiškumu, imdami už tai pinigus ir nesusimastydami, ką iš tiesų duoda mainais.
Priėmiau šią linksmą pamoką/spektaklį kaip ženklą, kad gal jau užteks tų pamokų, laikas gyventi, t.y. šokti, savarankiškai :) Nes per didelis turistų dėmesys tuos senolius gali rimtai išpaikinti.
Etikos sumetimais neminėsiu čia tų garbiųjų milonguerų, jaukiai sėdėjusių pas mus ant sofos, vardų.
---------------------
Nuo pirmadieno pradėjom castellano pamokas. Moko mus ir vėl Laura, tik kita. Mokytis linksma ir idomu, tik va laiko trūkumas.... Ir vėl namų darbai ruošiami pusiau miegant jau/dar lovoje
-----------------------
Nors nusprendžiau, kad pamokų man nebereikia, pamoka su Pedro nesiskaito :))) Reikia juk kaip nors atstatyti tai, ko per metus netekau. Pasijutau smarkiai restauruota, taip , kad nebeliko jokio poreikio eiti į milongą. Bet kad paskui negraužčiau nagų dėl namuose pratupėto vakaro, į milongą, Cachirulio en El Beso, nuėjau, su aiškia nuostata, kad šokti šiandien jau nebenoriu, bo visi kiti vyrai po Pedro jau per prasti, na, suraganėjau :)
Ir kaip nustebome, kai milongoje už nugaros išgirdom pažįstamą balsą -Pedro! Toks gražus, su kaklaraiščiu. Ot išdykėlis:) Raganiškas nuostatas teko kiek pakoreguoti.
O jei rimčiau, tai džiaugiuosi paeiliui turėjusi labai skirtingas patirtis su senaisiais milonguerais. Gyvenime nėra vien tik juoda arba balta, reikia stengtis džiaugtis tuo, kas balta, o iš juodo pasisemti patirties.
Įsibėgėjusi praleidau El Beso. Klubas kurį laiką buvo uždarytas dėl techninių problemų, dabar vėl atidarytas, kuo džiaugiamės. Vis tik tai jauki vieta
http://www.elbesotangobar.com.ar/elbeso.html
Vienok negalėjome nepastebėti, kad žmonių buvo nedaug. Galima būtų spėti, kad kaltos kainos (įėjimas 35 pesai), bet El maipu taip pat 35, o salė pilnutėlė.
---------------
Lolo Gerard batai pabrango. Bet nepirkti negali, kai guli ant kojos kaip nulieti. Cachirulyje įvyko batelių premjera, jie šoko puikiai :)
----------------
Kažką gal ir praleidau, bet labai jau noriu miego. Labanktryt...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą