Neišvengiama pabaiga

Beveik 4 ryto. Lėtai grįžau namo, kelias buvo toks trumpas, kaip niekada, supratau, prailgsta jis kai skubi, o dabar, kai ėjau mėgaudamasi gyvo Miesto pulsavimu, ta kelio atkarpa pasirodė negailestingai trumpa.

Bandau prisiminti kas šiandien įvyko.

Įvyko paskutinė ispanų pamoka. Geroji, nuostabioji Laura atėjo su mažytėmis saldžiomis dovanėlėmis mums. Ji buvo mūsu geroji fėja, padėjusi gyventi šio Miesto betoninėse džiunglėse.
Paskui apsilankiau (Architekto nurodymu) kavinėje "Las Violetas", eilinį sykį išgerdama kavos su medialunomis.
Dar paslankiojau Floridos gatve, bandydama nupirkti prasmingų suvenyrų, kur tau, manau, prasmingiausias suvenyras - širdyje.
Milongintis pradedame nuo ankstyvos milongos "El Maipu" Galicijos salėje San Jose gatvėje. Iš pradžių pasirodžius kad nebus su kuo šokti, paaiškėjo, kad vis tik klydom, su kuo šokti atsirado :) milongos pabaigos nelaukėm, šiltai atsisveikinę su organizatoriais Lucy y Dany, nuėjome į "Flor de Monserrat" toje mažytėje salėje, kurią norėčiau ant delno į Vilnių parvežti. Kilus įtarimui, kad nepakaks šokėjų tango goduliui patenkinti, perėjom į "Yira Yira". Hmm... Nepatiko man iš pirmo žvilgsnio, kantriai bandžiau priprasti, bet vis tiek nepavyko, jau ketinome griebtis plano D, bet Edita staiga rado savo kontingentą, o aš, kadangi nenorėjau Buenos Airių pabaigti pritemdytoje gimnastikos salėje, grįžau prie mano širdžiai mielo plano B - "Flor de Monserrat". Kaip gerai, kad grįžau, žmonės jau buvo susirinkę, taip kad nesunkiai ir aš radau savo kontingentą... Gerajam mūsų angelui sargui Eugenijui padovanojau šokolado plytelę. Buvo milongos šeimininkės gimtadienis, kurio proga visi buvom pavaišinti tortu.
Taip, milonga nedidelė, sušoktų tandų gal ir nedaug, bet galų gale pajutau, kad tango jausmas matuojamas ne žingsniamačiu.
"Señora... placer..." - to pakanka, kad daugiau šokti ir nebesiveržtum. Miela aplinka, preciziškai šokančios paskutinės likusios poros leidžia man pasijusti tikrai Buenos Airėse. La Cumparsita sukelia begalinį šviesų graudulį, su kuriuo ir parplaukiu namo.

Pagalvoju, kad Buenos Aires man kaip tas trijų minučių romanas - trumpam atvažiuoju, pamilstu Miestą visa širdimi ir vėl dingstu. Su begaliniu noru vėl sugrįžti, nes be jo jau negali.

Reserva Ecologica

Vakar, ketvirtadienį, važiavau į už Puerto Madero rajono esantį gamtos draustinį ("Reserva Ecologica").
Poros žodžių nusipelno ir pats Puerto Madero rajonas. Tai naujų statinių, daugiausia dangoraižių, rajonas. Arodo moderniai, be to, yra švarus. Kadangi yra prie vandens, laiveliai suteikia aplinkai ir romantiškumo.

Manau, tai nebloga vieta gyventi, nes yra kiek atokiau nuo triukšmingiausios miesto dalies, bet tuo pačiu yra visai šalia centro. Kitoje pusėje - rami gamtos oazė Reserva Ecologica. Tai parkas, ir kas man patiko, jis visai natūralus, be jokių kioskų, karuselių ir kitokių civilizacijos gėrybių. Viskas, kas jame padaryta, tai takeliai, kai kur suoliukai prisėdimui, na ir keletas šiukšliadėžių. Vieta tiesiog pasivaikščiojimui, ką ir padariau (lyg nepakankamai skaudėtų nušoktas kojas). Ramu, čiulba paukščiai, kvepia žole.

----------
Gricel klube vakar buvo ekstremaliai daug žmonių. Toks įspūdis, kad visos BsAs suėjo į šią milongą (La Cachila). Va čia tai tikrai pravertė pagarba Milongai. Šokama buvo petys į petį. Toks jausmas, kad šoki ne tik su savo partneriu, bet dar ir su aplinkinais :). Ir pabandyk, kad gudrus, šokti Disarlijų mažyčiais atsargiais žingsneliais :)

Tangoholizmas

Kai paskutinėms dienoms suskaičiuoti pakanka vienos rankos pirštų, išryškėja tangoholizmo simptomai. Nors akivaizdu, kad viso tango namo neparsiveši, norisi prisišokti iki savo fizinių galimybių ribos.

Dieną vis tik nešoku, o skiriu turistinei kultūrinei programai. Vakar, trečiadienį, apsilankiau Tortoni kavinėje, nes buvau gavusi lupti nuo Architekto, kad dar nebuvau ten. Tai sena, per 100 metų turinti kavinė, tikrai labai graži, daug medžio apdailoje, gražūs šviestuvai, papuošti padavėjai ir t.t. Išgėriau kavos su medialunomis ir pasidėjau pliusą lankytinų vietų sąraše.

Retai kada belieka laiko pasnausti prieš milongą, ypač jei einam į ankstyvąsias. Bet pastebėjome, kad jau adaptavomės ir 5 val. miego per parą jau užtenka, matyt todėl, kad veikla maloni :)

Pirmiausia nuėjau į Lo de Celia. Turėjau būgštavimų, nes pirmaisiais metais trečiadienį milonga buvo pustuštė. Bet ir Janis kvietė ateiti trečiadienį, o ir pati dar norėjau, taigi, atėjau, įkišau galvą pažiūrėti ar ne veltui bilietą perku, mikliai apsiforminau ir buvau pasodinta į "prezidentinę" vietą. Vieną žmogų pasodinti kur kas lengviau nei du ar tris. Teko pastebėti, kad trečiadienio publika didele dalimi buvo kita nei sekmadieniais, taigi, teko pasijaukinti iš naujo. Bet viskas buvo puiku, prisišokusi, padėkojusi Celiai už pastangas, nuvažiavau į Suenjo Portenjo.

Ne dėl milongos gerumo (ji vidutiniška), o dėl to, kad norėjosi aplankyti patį Boedo klubą su visomis jo tangiškomis sienomis. Na, gerai, prisipažinsiu, prisiminiau, kad taigi nemačiau dar savo tango Santechniko, o trečiadieniais jis šoka Boedo. Ir ką gi, užlipu laiptais, o prie įėjimo į salę stovi... Santechnikas :))) net ieškoti nereikėjo. Turbūt nereikia ir pasakoti, kad pasišokau gerai.

Namo galima sakyti kad paršliaužiau keturiomis

Tradicijų kaita

Antradienis buvo skirtas "sociologiniams tyrimams". Ne taip daug šokau, daugiau stebėjau ir galvojau, kurlink ridenasi tango tradicijos.
BsAs vis dar yra "tradicinėmis" vadinamos milongos. Ką tai reiškia, sunku ir apibrėžti, juk kiekviena milonga, kokia bebūtų, jei ji stabiliai vyksta ir yra vieno organizatoriaus rankose, nori nenori suformuoja SAVO tradiciją. Vis tik, kai sakoma "tradicinė milonga", turima omenyje bendri pagrindiniai bruožai, užgimę seniai ir nenunykę šiandien. Tuos pagrindinius bruožus galima būtų įvardinti kaip codigas.
Tas tradicines milongas skirstyčiau į dvi pagrindines grupes:
1. Milongos, į kurias renkamasi pagrinde tik pašokti. Tokiose milongose beveik nėra jokio alaso, ant staliukų paprastai vanduo, kartais pas vieną kitą - šampano taurė. Užgrojus naują tandą šokių aikštelė mikliai uzsipildo. Tokių milongų pavyzdžiai iš mano lankytų: Lo de Celia, A Puro tango (trečiadieniais Caning salone), Cachirulo, Lujos.
2. Milongos, į kurias renkamasi ne tik pašokti, bet ir pabendrauti, na, tiesiog gerai praleisti vakaro. Į tokias milongas dažnai einama su pora ar draugų kompanija, milongoje valgoma, daugiau ir geriama. Tokiose milongose dažniau būna pasirodymai. Pavyzdžiai: Sim Rumbo, Sunderland

Tai tik pastebėjimas, per daug ir nejaudinantis, visaip yra, visaip ir reikia.
Idomiau pasvarstyti, kiek gali išsilaikyti daugiametės tradicijos. Toks klausimas man iškilo apsilankius viena po kitos dvejose milongose, labai skirtingose, kritikuoti negaliu nei vienos, tačiau labai jau akivaizdus tarp jų skirtumas.
Surizikavau užlipti ant to paties grėblio trečiąkart, dar sykį nuvykdama į Sarazą, t.y. Sarazos g. vykstančią milongą La Mireya. Šįkart žmonių jau buvo daugiau, nors laisvų kėdžių buvo pakankamai daug. Atėjo daugiausia poros, visiems šventas reikalas užsisakyti ko nors pavalgyti, taigi, padavėjas suplukęs nešiojo lėkštes su patiekalais.  Žmonės vieni kitus pažįsta, todėl daug bendraujams. Šokis tokioje milongoje - sudėtinė vakaro dalis, labai svarbi, tačiau ne vienintelė. Pakankamai prisižiūrėjus, netgi gavusi pašokti šiek tiek,  išskubėjau į kitą milongą, naujoje, man patikuosioje vietoje, Rivadavia gatvėje, Flor de Milonga. O čia jau  kitas vaizdas. Publika dviejų rūšių - gerai šokantis "escenario" jaunimas ir ... užsieniečiai. Auksinis jaunimas aišku šoka tik tarpusavyje. Taigi, man beliko šokti su užsieniečiais. Kas kitaip, nei pirmoje milongoje? Kitoks vietinių šokimas. Jaunimas atrodė lyg per treniruotę, taip stengėsi pasirodyti kuo imantriau. Familiaresnis elgesys, nėra to orumo, kuris pastebimas pirmojoje milongoje, tai greičiausiai dėl amžiaus.  Vieną tašką skiriu ir jaunimo naudai - labai gražiai šoko chacarera, tikriai dailiai, su janatviška gaivališka energija. Tašką tradicijų išlikimo naudai skiriu ir dėl cabeceo - kas jau kas, o šitas galioja bet kuriuo atveju. Taigi, gal nereikia smarkiai baimintis ir bambėti, kol dar nenunyko pagrindiniai codigų elementai, galima užskaityti, kad tradicijos tęsiamos, o jau niuansai telieka niuansais - kaip kad kiekvienos damos spintoje savi mados vėjai.

Pabaigai gavau pašokti su DJ, beje, airiu, gyvenančiu čia jau 10 metų. Buvo gerai, užskaičiau kaip kompensaciją už nedašoktą dieną.

Paskutinė tango savaitė

Kepsniai kepsniais, bet tango tebėra, ir yra pirmame plane. Tiesiog tai jau taip įprasta, kad nelabai bėra ką pridurti.
Šeštadienį, grįžus iš Iguazu, operatyviai nukakome į Cachirulo Malcolme. Nauja nebent tai, kad pasijuto nauja extranjerų moterų banga. Pamainomis jos čia važiuoja, ar ką? Podiumas... Milonguerai, aišku, renkasi pagal pakuotės grožį, o kaipgi kitaip, jei šoka visos daugiau ar mažiau gerai. Mano pakuotė nelabai blizga, todėl Cachirulo vėl nelabai patinka, lieku kažkokia "nedavalgius", ir galvoju, kad velniai nematę to cachirulio, kaip pasakė vienas milongueras, yra BsAs vietų kur pasišokti, ne tik ši snobinė milonga.
Vakar, sekmadienį, Janis jau iš anksto perspėjo, kad milongose bus mažiau žmonių dėl Motinos dienos (ji čia būna trečią spalio sekmadienį). Ėjom į Lujos (plasa bohemia). Gera milonga, tačiau pastebėjusi, kad ir čia vyrai linkę rinktis pagal pakuotę, kiek pasišokusi, išvažiavau ten, kur tikrai nuoširdūs ir draugiški, be poteksčių, žmonės - Lo de Celia. Geras ženklas buvo jau tai, kad taksistas, nurodžius jam kryptį "Humberto y Entre Rios", tuoj pat perklausė "ar į milongą?", o išleisdamas palinkėjo gerai pasišokti. Nepaisant motinos dienos ir lietaus, milongoje žmonių buvo daug, nors jiems patiems taip neatrodė. Pasišokau, žinoma, gerai, ir ne tik tango, bet ir chacarera, pasodoblį, fokstrotą... Kažkoks gėris gyvena šioje milongoje, kaip gerai, kad atvažiavau.

Šiandien, pirmadienį, paskutinė El Maipu la nacionalyje. Be abejonių gerai. Kaip ir reikia pradėti atsisveikinimų virtinę, tą ir darom. Atsisveikinimo foto su Seneliu (iš tiesų tai Marcelo), kieviena personaliai, paskui abi su milongos organizatoriumi. Oi tas Senelis - tokio garbaus amžiaus, o siela kaip jaunuolio. Labai malonus žmogus.
Jau pradeda smelktis graudulys, nes suprantame, kad daug kas dabar yra "paskutinį kartą".

Pakeliui į namus, pro vieno restorano langą pamatom valgančius Junin g. gyventojus, mūsų pusiau bendrakeleivę kaliningradietę Leną ir amerikiečius Gregą, su kuriuo protarpiais vis šoku, ir japonišką amerikietę, kurios vardo dar neišmokau. Prisijungėm, vis tiek pavalgyti tai reikia. O ir pasėdėti kompanijoje malonu.
Sunku su tais vardais. Prisimenam nedidelę dalį. O antrą kartą klausti taigi nepatogu :) Blogiausia, kai duoda suprasti, kad jau šokom, o neprisimen ir viskas... Čia įprastas pasisveikinimo bučinukas atsistojus šokti, jei šokta buvo ir anksčiau. Ir štai, pakšt man į žandą, o neprisimenu na niekaip. Ne vienam žmogui esam prisegę pravardes. Paskutinė, pvz.: "Muzika", tokiam giedro veido žmogučiui, nepaprastai muzikaliai šokančiam, ypač ne tango tandas.

Mmmm... Tiesą pasakius, labai jau noriu miego, todėl be literatūrinių vingių baigiu, ryt laukia spalvinga diena

Odė argentinietiškam maistui

Nežinau, ar tai tik kūnui penas. Ne mažiau tai ir sielai šventė. Aš apie argentinietiškus kepsnius ir kitokį maistą. Pamačius po nosim padėtą lėkštę su sultingu kepsniu, kažkodėl pirmiausia puolame jį fotografuoti, po to dar akimirką tiesiog gėrimės, uostome vyną, na, ir... mmm...
Apie tobulą kepsnį Lo de Rosendo jau rašiau. Po to Iguazu antrą vakarą pasidarėme "romantišką vakarienę dviems" viešbučio restorane, valgėme ne kepsnį, tačiau neblogiau - subtilias "tostadas" bei paelja, visko buvo taip daug ir skanu, o ir gražiai pateikta, kad su apgailestavimu net nepajėgėm suvalgyti, tuo nuliūdindamos uolų padavėją.
Sekantis įsimintinas valgymas - Iguazu nedideliame restoranėlyje "LA VACA ENAMORADA". Restoraniukas toks paprastas, bet maistas - tikrai išskirtinis, ne mažiau išskirtinis ir restorano šeimininkas, pagalvojom, galėtų būti tikras milongueras, taip gražiai mums suokė, tuo primindamas gražius pokalbius tarp šokių, kad dar nepradėjusios valgyti jau nušvitome, nekalbant apie palaimingą būseną paėmus pirmą kasnį į burną ir paskaninus jį pirmuoju puikaus vyno gurkšniu. Viskas buvo taip nuostabu, kad iškilo grėsmė pamiršti lėktuvą į BsAs. O valgėme, žinoma, jautienos kepsnį su daržovėmis, vynas Benjamin, nieto senetiner, Malbec, 2012, iš Mendozos.
Paskutinė gastronominė patirtis - pietūs su vietinių milonguerų šeima mažyčiame turistams nežinomame restoraniuke San Telme. Su vienu senu milongueru, pagal profesiją architektu, o prie to dar ir pamišusiu dėl senienų, pasivaikščiojome po "blusų turgų" San Telme, tą, beje, jis daro sąžiningai kiekvieną sekmadienį. Po blusaturgio prie kompanijos prisijungė Ricardo žmona, bet nubyrėjo Edita, išskubėjusi į tango pamoką. Nauju kompanijos sąstatu patraukėme į kassekmadieninį šeimos ritualą - pietus restoranėlyje, kuris nors ir yra San Telme, tačiau ne pagrindinėje, Defenso gatvėje, o kokius 300 m atokiau nuo jos, ir yra toks paprastas, kad net pavadinimo neturi. Valgėme tą, ką jiedu valgo visuomet- pradžiai po empanadą, po to kepsnį. Užgėrėme gan egzotiškai - prie raudono vyno butelio buvo paimta dar sifonas su "burbuliukais", ir vyną skiedėme tuo gazuotu vandeniu iš sifono. Hmm... Na, skonio reikalas, gavosi toks raudonas alia šampanas. Svarbu juk tai, kad papietavau autentiškai :) Pabaigai - tradicinis saldėsis, saldumymas iš batatos su sūriu. Visa tai, pietūs, buvo paprasta, skanu, nuoširdu ir gan nebrangu.

Poryt dar laukia paskutinė gastronominė patirtis - asado namuose. Jei planai nepasikeis, papildysiu šį postą vėliau įspūdžiu iš naminio asado kepimo.

-----------------

Taigi, asado namuose. Planai nepasikeitė, todėl su džiaugsmu priėmėm Pedro kvietimą išsikepti asado pas jį namuose. Ruošėmės pasiraitoti rankoves ir kartu pjaustyti, kepti ir t.t., tačiau atvykus į namus jau radome gražiai padengtą stalą, o patį Pedro linksmai zujantį apie kepsninę. Kepsninė - tai ne šiaip portatyvinis niekalas, o visa krosnis! BsAs namų arcitektūra gal ir nepasižymi dideliu grožiu, tačiau tose eklektiškose namų dėžutėse pasitaiko ir visai patrauklių dalykų, kaip kad pavyzdžiui terasos, kuriose gali pasidaryti ką tik nori. Pas Pedro tokioje terasoje stovi sumūrytas židinys-kepsninė, auga daug augalų vazonuose.
Apsilankius namuose, pamatėme dar vieną Pedro talentą - jis dar ir puikus kulinaras :) Buvo labai skanu paragauti Pedro paruoštų daržovių, o jau mėsa... liežuvį praryti galima! Užgėrėme, be abejo, vynu.
Buvo labai malonu susipažinti ir su Pedro Senjora - Camila. Tikrai labai miela linksma itališka šeima. Sakė, kiekvieną sekmadienį pas juos susirenka visa šeima pietų, tuomet namai būna pilni žmonių ir dėl to būna labai linksma. O šįkart buvo tik tango pietūs. Valgėm, gėrėm, daug juokėmės ir, aišku, šokom. O išeinant, kaip kokie vaikai stdentai, išlydėti iš namų, gavom lauknešėlį su gražiu kepsnio gabalu ir paties Pedro paruoštų alyvuogių stiklainiuką. Kitais metais, sutarta, kad valgydime žuvį, nes Pedro dar ir aistringas žvejys :)

Kriokliai

Šiandien antra diena prie krioklių. Grįžom visiškai nusikalusios po pasivaikščiojimų parke. Ne tik pasivaikščiojimų, bet ir pasiplaukiojimų valtimi tiesiog po tais kriokliais.
Leo, vietinės agentūros darbuotojas, budintis viešbutyje, sudarė mums maršrutą, kaip optimaliai apžiūrėti parką, ir reikia pripažinti, tai mums padėjo, sudaryto maršruto pakako per akis. Nelengva, oi nelengva slampinėti tropiniame karštyje. Parkas tikrai labai gražus, tiek žalumos! Augalai tokie, kokių pas mus Kulionių miškuose ir mintyse nerasi, čia natūraliai auga tai, ką mes kambariuose vazonuose auginam, laksto iguanos, driežiukai, bezdžionės, net krokodilas vienas buvo, o jau drugeliai! Kartais apspinta drugeliai spiečiais, tokie gražūs gražūs, labai spalvoti, jautiesi kaip pasakoj :)
Daugiausiai adrenalino gavom plaukimo valtimi po kriokliais pramogoje. Priplukdė taip arti krioklių, kad matyti jau nieko nebegalėjom, akys užpiltos vandeniu, aplink visi tik žviegia, labai linksma, gerai, kad vanduo šiltas. Aišku, po to to anei vieno sauso siūlo neliko :)
Nuėjom parko takais nežinia kiek kilometrų. Turbūt per abi dienas nemažai, nes skauda kojas, gerai dar, kad kitaip nei nuo šokimo.
Grįžusios į viešbutį relaksuojamės mėdaudamosi viešbučio jaukumu. Ilsiuosi lovoje, o lova - prie didelio lango, pro kurį matau džiungles. Atostogos :)))
Netrukus eisime vakarieniauti. Ta proga apsirengėme suknelėmis.

Rytoj, jei oras leis, turėsime dar vieną nuotykį, o po to jau "namo", į BsAs.

Atvykstame į Iguazu

Argentina - ne vien tik tango, todėl ir šiemet su Edita "paaukojome" tris dienas išvykai iš BsAs, šįkart pasižiūrėti gražiųjų Iguazu krioklių.
Man patinka Argentinos avialinijos - lėktuvai viduje patogūs, stiuardesės dailios, gražiai susitvarkiusios, maisto paketėliai simpatiški. Lėktuvas pilnas amerikonų, todėl praktiškai visus stiuardesės kalbina angliškai, bet į mane kreipiasi "senjora", ir tai man patinka :)
Atskridusios iš oro uosto pasiimame taksi, brangu, bet užtai greitai, apsigyvenom, apartamentas - fantastiškas, didelis kambarys su virtuve, kurios mums ir nereikia, terasa, baldai, erdvė labai privati, už lango džiunglės, kieme baseinas. Tikras rojaus kampelis.
Na, bet mėgavomąsi tuo rojumi palikome vakarui ir išvažiavome į Braziliją apžiūrėti krioklių iš tos pusės, tam pakanka kaip sako poros valandų, todėl Brazilijai ir pasirinkome pirmą dieną. Nors mus visaip viliojo samdyti taksi tam reikalui, nepasidavėme ir važiavome viešu transportu, autobusu. Žymiai pigiau gavosi, o ir visai patogu, kultūringa ir gerai organizuota: kertant valstybės sieną vairuotojas pats visus mus nuvedė užsidėti pasuose štampukų, uch, pasas dabar pilnas argentinietiškų spaudų :) Autobusas patogus, kondicioniojamas ir laikosi grafiko.
Na, o kriokliai tikrai įspūdingi! Ir šiaip visa gamta graži, daug vešlios augmenijos, ištrūkus iš didmiesčio akys džiaugiasi žalia spalva ir daug daug vandens. Paganiusos akis įspūdinguose vaizduose, kadangi dar buvo laiko iki autobuso, o pilvai jau gurgė, papietavome parko restorane, stalas ten buvo "švediškas", tai prisivalgėme įvairiausių skanėstų, taip, kad atgal parvažiavome visai knapsėdamos. Knapsulį nuvaikėme viešbučio baseine.
Kas gali būti geriau, šiuo metu mėgaujamės tinginyse, o rytoj laukia nauji krioklių vaizdai ir vandeniniai nuotykiai

La Milonguita

Anuos du metus labai mėgau La Milonguita. Dabar ši milonga vyksta jau du kartus per savaitę, papildomai atsirado trečiadienį, naujoje vietoje Armenijos gatvėje, armėnų rūmuose, kaip milongai, labai gražioje salėje. Jau po pirmo apsilankymo man ten kažkas nepatiko. Vakar vėl ten nuėjom, na, taip jau gavosi.
Ir vėl kažkas man ten ne itin. Nors prisišokau ir pakankamai, ir pakankamai gerai, sugadinta buvo tik viena tanda, buvo tikrai puikių akimirkų, o va dūšia nesidžiaugia taip, kaip turėtų džiaugtis Buenos Airėse. Galvoju, kad tai dėl to, kad tą džiaugsmą dūšiai suteikia ne tik šokio viražai, bet ir aplinka, kurioje praleidi tą laiką. O aplinka man per didelė ir triukšminga (milongoje ne mažiau 200 žmonių), garsas aidi, matyt, per mažai tekstilės, dalis žmonių nuolat migruoja. Ir dar - daug užsieniečių moterų, tai jau man primena "podiumą", europietiškus festivalius, tai, nuo ko bėgu čionai, į Buenos Aires. Taip, partnerius renkantis atidžiai, bent jau moterims čia galima pasišokti gerai, tik nežinau, oi, nežinau, kokias tikslais vedini renkasi čia vietiniai vyrai ;/

Kas gali sužlugdyti tango BsAs

Pasirodo, tango BsAs yra labai trapus ir pažeidžiamas.
Abi šianakt grįžome nepasišokusios. Kaltininkai - futbolas ir lietus. Kaip paprasta...
Su jauduliu ir viltimi nuvažiavau į savo mėgiamą Sarazą, ir ką gi, vėl pataikiau į pustuštę milongą. Pamėginau atsipalaiduoti ir pajusti malonumą stebėdama nuostabiai preciziškai šokančias poras, tuo pačiu suprasdama, kad man iki tų moterų dar augti ir augti. Pašokusi su dviem vyrais, vienas kurių pasirodė superinis, išsiaiškinusi, kad žmonių nėra dėl lietaus ir futbolo Argentina - Čilė, grįžau namo ilsėtis. Et, pagalvojau, tai ženklas, reikia kada nors ir pamiegoti, užuot knapsėjus kiekviename žingsnyje. Numigus posmelį, girdžiu, grįžo Edita. Pikta kaip širšė. Neprisišokusi. Dėl futbolo. Taigi, visose miesto milongose tas pats. 1:0 futbolo naudai. Atsivertėm futbolo puslapį, ačiū dievui, Argentina bent jau laimėjo prieš Čilę, ir rytoj varžybų nėra.

Tango kasdienybė. Eksursijos

Spaudoje antraštes straipsniams stengiamasi suteikti tokias, kad knietėtų paskaityti apie sensacijas. Žodis "kasdienybė" čia niekaip netinka. Bet būtent kasdienybė man čia labiausiai ir patinka. Ateiti į milongą, kurioje jau buvau ir žinau ko tikėtis. Pamatyti tuos pačius žmones, sveikintis su jais. Deja, trumpas viešnagės laikas neleidžia įsilieti į ramią vyksmo tėkmę, juo labiau tapti jo dalimi. Kaip begerbtume čionykščius papročius ir žmones, vis tiek esame extranjeros. Vienok kartais nutinka pasijusti vietinių pusėje. Sekmadienį Lo de Celijoje buvo turistų grupelė, net nežinau, ar jie iš viso šokantys, nes niekas iš jų nešoko. Bet užtai filmavo. Milongai einant į pabaigą, kai jau buvo visai mažai žmonių, šokau nuostabią tandą, ir man tikrai anaiptol nebuvo malonu jausti kaip tave sekioja fotoaparatai. Lyg kažkas stebėtų per rakto skylutę mano privatų gyvenimą.
--------------------
El Maipu milongoje pirmadienį (vakar) pasirodžiau gan anksti, sąmoningai, nes norėjau iš pat pradžių stebėti žmones ir susirūšiuoti palaipsniui su kuo noriu šokti ir su kuo ne. Vietas (sau ir vėliau prisijungusiai Editai) gavau kaip ir reikėjo tikėtis, blogas, pailgos salės gale, 4-oje eilėje, tik pirmą kartą šioje milongoje baro pusėje, o tai jau pokytis, nes akiratyje jau kiti vyrai, beje, sakyčiau, šioje pusėje geresni... Kurį laiką oriai stebėjau besirenkančius žmones ir kaip jie šoka, mintyse sudarydama du vyrų sąrašus... Tai tikrai į naudą :) blogų tandų praktiškai nebuvo. Vieno vyro ausyse buvo kamštukai, turbūt, kad muzika netrukdytų ;/ Aišku, jis buvo sąraše tų, su kuriais nenorėjau šokti. Pastebėjau vieną šio salės galo minusą - jis yra už kolonėlių įtakos sferos ribos, todėl kai daug žmonių, tarp šokių, kai žmonės kalbasi, per visuotinį alasą muzika sunkiai girdisi, ir jei tenka atsistoti šokiui, tame ermidelyje sunku iš karto įsikirsti į muziką. Tuo metu, kai milongoje žmonių pats tirštumas, iš mūsų pozicijos susicabeceinti gan nepaprasta, bet tikrai imanoma:) Be to, mes jau ramios, ir žinome, kad pats šokimo smagumas būna milongai linkstant į pabaigą. O kol ta pabaiga dar nesišviečia, vystome dar pernai įvaldytą šampano dailaus gurkšnojimo meną. Pasibaigus šampanui ir milongai persiritus į antrąją, gerąją pusę, pradedame mėgautis tandomis iš esmės. Taip, kad vakaras nebūtų nuėjęs veltui:)
-------------------
Šiandien aplankėme garsųjį Colon teatrą. Deja, ne spektaklį, o tik pastatą apžiūrėjome. Čia rengiamos ekskursijos, kurių metu aprodomas teatras. Nemenka 110 pesų suma, paklota už ekskursiją, pasirodė tikrai to verta, žandikaulis man atvipo nuo to neišpasakyto grožio, čia tai bent! Labai gražus ir prabangus interjeras. Dabar norėsiu ir į spektaklį nueiti, operą paklausyti tokiame teatre būtų tikrai įspūdinga.
---------------
Prasideda vakaras, mudviejų keliai ir vėl išsiskiria, ką gi, nuo to įspūdžių tik daugiau...

Kitoks miestas

Dar vakar, važiuodama į Tigre, stebėjau, kaip keičiasi miestas su kiekvienu kilometru toldamas nuo centro. Centre mes pripratę prie šiukšlių ir betono, tokias Buenos Aires ir įsivaizduoju, nes kaskart gyvenu centre, ant betono ir šiukšlių. Ir štai vakar, toldama nuo centro, pamačiau, kaip atsiranda vis daugiau žalumos ir gražiai sutvarkytos aplinkos.
O šiandien turėjom progos ne pro traukinio langą pamatyti, o betarpiškai apsilankyti ne centriniame Buenos Aires rajone. Proga - rinkimai Lietuvoje, atlikti pilietinės pareigos nuvykome į Lietuvos ambasadą, kuri, beje, greitai bus panaikinta. Ambasada - Mendozos gatvėje, gražiame ramiame rajone, daug žalumos, žiedų, tvarkinga, visai kitoks miestas mei centre. Balsuotojos ambasadoje buvom ne vienos, prieš mus balsavo 90-metė išeivė iš Lietuvos su anūke, jau nebekalbančia lietuviškai. Po mūsų taip pat atėjo žmonių, taip kad lietuvių bei jų palikuonių Argentinoje yra.
Ambasados darbuotojas maloniai, tarp kitko, padėjo mums iškeisdamas banknotus į monetas kelionei autobusu, paaiškino kaip geriausia nukakti ten kur mums reikia. Tikrai malonus personalas.

Vakare, kaip negerai, dvi dominančios milongos tuo pačiu metu, Lujos ir Lo de Celia. Lujos ko gero šiuo metu geriausia milonga Buenos Airėse, mano supratimu. Bet dėl labai subjektyvių priežasčių patraukiau į Lo de Celia. Subjektyvi priežastis neapvylė, plius naujai rasti perliukai, plius ta jauki milongos aplinka, o kur dar puiki muzika, tikrai nevaranti namo, taip kad vakarą turėjau nuostabų. Murkiu iš pasitenkinimo :)

Tigre

Na tiek to jau, Cachirulo Malcolme šį kartą užskaitau, neatsiimdama kritikos pačiai vietai. Gal dėl to, kad pasodino šį kartą į parterį, kas žino, kaip bebūtų, kur kas maloniau sėdėti ne už nugarų. Hmm, reikės dabar lankyti, ar ką, jei jau vietos pagerėjo.
Nesu tikra dėl vieno pastebėjimo, reikės dar pasekti, ar iš tiesų, ar tik pasirodė, kad po loterijos Hector visuomet pasako, kad dabar gros Troilo, ir visuomet paleidžiama ta pati Troilo tanda.
Vienam nematytam berniukui sakau nemačiau dar tamstos čia, tai jis sako o taip, Cachirulyje aš pirmą kartą. O vietinis, iš priemiesčio. Keistas jausmas, kai tenka pasakyti "sveikas atvykęs" vietiniam žmogui.
Prieš tai dar buvom Los Consagrados, bet šiemet jau taip nebepatiko. Kažkaip nusibodo žmonių jūroje ieškoti šokėjų, su kuriais šokti išties labai norisi. Gerai, kad buvo keletas pažįstamų iš kitų milongų, nes visi kiti - daugeliu atvejų buvo loterija, ir nebūtinai su laimėjimu.

O pagrindinė šios dienos (šeštadienio) atrakcija man buvo išvyka į gamtą.
Galų gale prisiruošiau paplaukioti delta.
Gaila, kad Edita dėl mokslų neprisijungė, na, ką darysi, mokslai -dalykas šventas.
Važiavau nuo Retiro stoties traukiniu iki miestuko Tigre. Traukinio bilietas į abi puses juokingai mažas - 4 pesai. Tigrėje šurmuliuoja suvenyrų prekyba, bet ties jais nesustojau, mano tikslas nuvo paplaukioti delta, todėl susiradau kataramaną, kuris mane paplukdė po deltą besigrožint gražiais pakrančiuų vaizdais

Feraris

Kaip norėčiau parnešti ją į Vilnių, Aires tangueros klubo salytę... Nusižiūrėjau ją dar per Cacho seminarą, kaip idealiai tinkamą mums, vilniečiams. O šiandien, t.y. penktadienio milongoje galutinai įsitikinau, kaip gerai ji mums tiktų, ech...
Na, čia lyrinis nukrypimas. O iš tiesų tai noriu pasakyti apie šios kelionės atradimą - Flor de Monserrat milongą šiame klube. Milonga visiškai mano skonio: nedidelė, buvo apie 40 žmonių, salė nedidukė, garsas puikus, ir kas svarbiausia, puikūs šokėjai, "nešokamus" vyrus suskaičiavom tik du. Stebėjau ir moteris - jos šoko labai dailiai ir kultūringai. Minusas tik vienas- kažkodėl pritemdytos šviesos ir, kas itin nuostabu, pirmą kartą BsAs pamatytos žvakelės ant staliukų, bet jos buvo tokios mažytės ir nereikšmingos, kad kažkaip ištirpo erdvėje ir buvo nepastebimos.
Pernai tam tikrą topinių milonguerų, šokančių itin rafinuotu sudėtingu stiliumi, grupę, praminiau mersedesais. Tai va šiandien šokant su vienu tokiu mersedesu, kai pasakė piropą, tai išvirtau iš koto, o komplimentas tai buvo toks: "tu mano feraris, o aš - šumacheris" :)))
Šiandien buvo geras sotumo jausmas. Sėdėjau milongoje kone murkdama iš pasitenkinimo, lėtai norėdama kartas nuo karto pašokti, suprasdama, kad gera tiesiog klausytis.

Per savaitę visą kūną atrodo persmelkė tango muzika, ji skamba visą laiką, ir nuo to tik gera.

Šiandien buvom pas Monica Paz, buvo imamas interviu, kiek neeilinis interviu, nes interviuojamas asmuo buvo ne kuris nors senolis, o jaunas tango šokėjas Matías Alberto Trípodi. Iš pradžių, kai buvo paskelbtas interviu, kiek nusivyliau, kad ne su kokiu nors senoliu, ketinome neiti, tačiau Monicai pakvietis asmeniškai, nebebuvo kur dingti, ir nuėjome, o nuėjusios nesigailėjome, interviu buvo idomus, klausytojos mudvi su Edita buvome vienintelės, po to kartu valgėm empanadas, truputį pašokom. Pagalvojau, kad Monica teisingai elgiasi, pakviesdama ir jaunesnių žmonių, juk, kai pagalvoji, neužtenka gerbti senolius, reiktų ir į ateitį pažiūrėti.

Dieną užskaitau

Lujos, La Cachila

Ketvirtadienį mūsų dėmesį dalinasi dvi milongos: Lujos El Beso klube ir La Cachila Gricel klube.
Pirmenybę atidavėm Lujos. Tai ankstyva milonga, kurioje renkasi "top" lygio šokėjai. Ir vėl tenka pastebėti, kad žmonių mažoka. Ar tai El Beso bruožas? Moterų pusėse užpildytos tik pirmos eilės, o už jų pilna laisvų vietų.
Šokėjai geri ir puikūs. Paprastai atėjus į milongą tenka skanuoti aplinką ir nusistatyti su kuo galima arba negalima šokti. Šioje milongoje lengviau susiskaičiuoti su kuo nereikia :). Tokių buvo vos keletas. Sušokome tandų, viena už kitą puikesnių, iš esmės jau galvojau, kad po tokios puotos reikia grįžti namo ir žmoniškai išsimiegoti, bet kur tau, žmonės ėmė masiškai skirstytis apie 11 val., sukirbėjo noras patikrinti ir La cachila, todėl, kai jau nebeliko su kuo šokti, maloniai atsisveikinus su šeimininku bei su Monica pasitikslinus dėl rytdienos practimilonguero interviu, vis tik pervažiavome į Gricel (čia toks godumas - kad tik ko nepraleistume).

Gricel patekome į visai kitokią milongą. Lujos buvo ekskliuzyvinė, La Cachila -masinė barrio milonga. Šokėjų gausybė, įvairiausio plauko, būti pašokdintai jokių problemų, bet GERAI pašokti tai jau užduotis. Čia jau geriau toje didelėje žmonių košėje ieškoti su kuo galima šokti, nes su didesne dalimi geriau ne... Bet gerų šokėjų yra, tik atėjus ne nuo pradžių, kai didžioji žmonių dalis nepažįstama, sunku atsiminti kas yra kas. Gerai, kad buvo Senelis, jau mokantis lietuviškai pasakyti ačiū :)

---------
Buvo netinkamu metu sutrikęs metro , dėl ko kelionė į batų šventovę pavirto į žygį pėsčiomis perpildytomis gatvėmis.
Ryte apie 8 val. Gatvėje baisus pypsenimas, jaučiasi, kad gyvenam tikrame didmiestyje.
--------------------

Čia, Buenos Aires, gyvena kažkoks kirminas. Jis valgo laiką ir pinigus. Dideliais kiekiais ir greitai.

Violončelė

Namuose jau baigiam šaknį įleisti: aš beveik iššveičiau prisvilusį puodą, pradėjome pirkti ir gaminti sudėtingesnį maistą. Edita rado, kad stalviršio apšvietimas vis tik yra.

----------------------
Man vakar, trečiadienį, dvi milongos (Editai viena, nes ji dar ir mokosi).

1) A Puro Tango, Caning salone. Teisinga milonga. Pernai ji patiko, todėl be dvejonių norėjau ateiti į ją dar. Ši milonga galėtų būti klasikinės milongos chrestomatiniu pavyzdžiu. Žmonės čia susirinkę labai aiškiu tikslu - pašokti, ir daro tai. Prasidėjus tandai šokių aikštelė mikliai užsipildo, sėdinčių lieka labai mažai, nors šokančių tiršta, visi šoka labai korektiškai, ir bent jau man neteko patirti jokio spyrio anei pasistumdymo. Šoka neblogai, vieni geriau, kiti blogiau, bet visi kultūringai. Nebuvo čia jokių "prezidentų" išpuikėlių, šoko aktyviai visi. Milonga ankstyva, baigiasi 23 val., todėl labai tinkama žmonėms, kuriems kitą dieną reikia į darbą. Arba tiesiog nori normaliai išsimiegoti.
Muzika buvo tokia graži, kad norėjosi verkti ir prasklendė panikos, jog reikės iš čia išvažiuoti, šešėlis.
Milongoje pastebėjau senolį su lazdele iš lo de celios. Ir dar vienas su lazdele buvo! Gal nesuklysiu teigdama, kad tango veikia reabilituojančiai :) O kai atsistojau vienasyk pašokti valso, žiūriu, kad mano partneris ne tik kad man tik iki nosies, bet dar ir su drebančia kaire ranka. Pasijutau kaip kokia violončelė. Bet koks puikus valsas buvo su juo! Taip kad niekada nereikia baimintis, niekada negali žinoti kur laukia tavęs tavo geriausia tanda. Bet geriausia tanda laukė su pižonišku portenjo ... juodai baltais batais :))) Sušokus perfektišką milongą traspie, supratau, kad tuo galiu ir užbaigti ir traukti į sekančią milongą, kur radau jau ir Editą.

2) La milonguita. Tų pačių mums labai patikusios sekmadieninės La milonguitos organizatorių milonga, tik kita vieta. Žodžiu, La Milonguita dukart per savaitę skirtingose vietose. Ir žmonių mačiau nemažai tų pačių kaip sekmadieninėje pernai. Bet, skirtingai nei sekmadieninė, ši smarkiai manęs nesužavėjo. O ėjome į ją pagal rekomendacijas pasižiūrėti gražios salės, be to, tai yra vos pora blokų nuo Caning salono, patogu buvo pereiti iš pirmosios milongos. Vieta nauja, labai graži, dar nenudrengta salė, puikios grindys, prabangios kėdės. Bet žmonių daug, sėdėjome prie praėjimo, tai pastoviai prieš nosį migravo žmonės, kas mane nervina. Sėdėtų sau arba šoktų, tai ne, vaikšto ir vaikšto. Na, suprantama, kas į WC, kas parūkyti, o kas galbūt pasidairyti partnerių ne iš savo rajono.
Ko tai pasitaikė čia man perdėtai aistringi partneriai, kas irgi nepatiko, atėjus iš milongos, kur žmonės aiškiai susirinkę pasišokti, patekau į tokią, kur galbūt dar ir nuotykių ieško. Na, bet galų gale vis tik pasišokau ne taip jau blogai, pašokau liuksusiniai disarliju su pižonu juodai balatais batais iš pirmos milongos, ir šiaip dar visokių neblogų. Bet bendrai paėmus milongos neįrašau į favoričių sąrašą. Jau vien už gautą spyrį į koją.


Pakeliui iš metro į caning saloną ant vieno kampo stovi paminklas Pugliesijui, nufotografavau, foto - žemiau

El Maipu, Cachirulio, pamokos, raganėjimas

Vakar buvo pirmadienis, klausimų nekilo kur eiti - El Maipu La Nacionalyje. Pernai ši milonga mums buvo viena geriausių, todėl nekilo jokių pagundų elgtis kitaip.
Milongoje niekas nepasikeitę. Gera kaip buvus. Vienok kol daug žmonių, cabeceo apsunkintas. Ar tik nereiktų praktikuoti vėlesnio atėjimo, nes pats smagumas, kaip žinia, visuomet pabaigoje.
Iš pradžių su liūdesiu konstatavau faktą, kad nėra Senelio, taip patikusio man pernai. Ir kaip nudžiugau, kai jis vis tik pasirodė! Tik šmikis jau mažiau patiko, nes ėmė "išsidirbinėti", matyt, su amžiumi kai kam atsiranda jėgų perteklius.

Dar vakar apturėjau šaunų mokymosi procesą, po kurio ženkliai paplonėjo piniginė, ir tuo pačiu peržiūrėjau savo poreikį pamokoms, išgrynindama požiūrį į senųjų milonguerų garbinimą.
Senieji milonguerai man nepatiko, tiksliau, jie patys laaabai patiko, tik nepatiko jų "mokymas ". Pamoka prasidėjo nuo susipažinimo su kaina. Iš pradžių kainą pasakė pesais, po to jie pavirto doleriais, paminint, kad tai už valandą, ir galų gale buvo užtvirtinta "kiekvienam" :))) Pamokos metu šokta buvo mažai, bet užtai daug makaronų pakabinta. Baigiantis antrai pamokos valandai, mokytojams vis jaukiau įsitaisant mūsų jaukiuose namuose ir berods neketinantiems niekur išeiti, jau pradėjau išsigasti, kad būsiu paprašyta susimokėti už nežinia kiek valandų, o kas ten žino, gal jau jie jie ir apsigyvens pas mus, ryžtingai ištraukiau savo banknotus, atskaičiavau sumą savo nuožiūra, rūpestingai aprengiau ir apaviau senąją milonguerą ir daviau suprasti, kad daugiau nebenoriu klausyti pamokymų kaip elgtis, kai milongoje damai kavalierius pasiūlo nueiti išgerti kavos.
Koks moralas? Paprastas. Turbūt nemažai autentiškų milonguerų ima spekuliuoti tuo savo senumu ar bent jau autentiškumu, imdami už tai pinigus ir nesusimastydami, ką iš tiesų duoda mainais.
Priėmiau šią linksmą pamoką/spektaklį kaip ženklą, kad gal jau užteks tų pamokų, laikas gyventi, t.y. šokti, savarankiškai :) Nes per didelis turistų dėmesys tuos senolius gali rimtai išpaikinti.
Etikos sumetimais neminėsiu čia tų garbiųjų milonguerų, jaukiai sėdėjusių pas mus ant sofos, vardų.

---------------------
Nuo pirmadieno pradėjom castellano pamokas. Moko mus ir vėl Laura, tik kita. Mokytis linksma ir idomu, tik va laiko trūkumas.... Ir vėl namų darbai ruošiami pusiau miegant jau/dar lovoje

-----------------------
Nors nusprendžiau, kad pamokų man nebereikia, pamoka su Pedro nesiskaito :))) Reikia juk kaip nors atstatyti tai, ko per metus netekau. Pasijutau smarkiai restauruota, taip , kad nebeliko jokio poreikio eiti į milongą. Bet kad paskui negraužčiau nagų dėl namuose pratupėto vakaro, į milongą, Cachirulio en El Beso, nuėjau, su aiškia nuostata, kad šokti šiandien jau nebenoriu, bo visi kiti vyrai po Pedro jau per prasti, na, suraganėjau :)
Ir kaip nustebome, kai milongoje už nugaros išgirdom pažįstamą balsą -Pedro! Toks gražus, su kaklaraiščiu. Ot išdykėlis:) Raganiškas nuostatas teko kiek pakoreguoti.
O jei rimčiau, tai džiaugiuosi paeiliui turėjusi labai skirtingas patirtis su senaisiais milonguerais. Gyvenime nėra vien tik juoda arba balta, reikia stengtis džiaugtis tuo, kas balta, o iš juodo pasisemti patirties.

Įsibėgėjusi praleidau El Beso. Klubas kurį laiką buvo uždarytas dėl techninių problemų, dabar vėl atidarytas, kuo džiaugiamės. Vis tik tai jauki vieta
http://www.elbesotangobar.com.ar/elbeso.html
Vienok negalėjome nepastebėti, kad žmonių buvo nedaug. Galima būtų spėti, kad kaltos kainos (įėjimas 35 pesai), bet El maipu taip pat 35, o salė pilnutėlė.

---------------
Lolo Gerard batai pabrango. Bet nepirkti negali, kai guli ant kojos kaip nulieti. Cachirulyje įvyko batelių premjera, jie šoko puikiai :)
----------------

Kažką gal ir praleidau, bet labai jau noriu miego. Labanktryt...

Tikras sekmadienis

Sekmadienis. Diena, kai jau tikrai pajutau atostogas.
Kadangi lynojo, pasirinkome pramogą ne lauke - pietus restorane. Dar pirmoje kelionėje pagal rekomendacijas aptikau puikų kepsnių restoranėlį Boedo rajone. Tuomet prie puikių pietų man trūko tik vieno - kompanijos. Ir štai vyno taurę prie puikaus kepsnio galėjau pakelti jau ne viena.
Info apie restoranėlį: "Lo de Rosendo", ant Venesuelos ir Castro Baros gatvių kampo. Valgėm Bife de lomo, vynas San huberto 2012m. Šventė skrandžiui, gomuriui ir sielai.

Vakare - Lo de Celia. Nenoriu smarkiai kartotis, patikrinta seniai žinoma tiesa - sekmadienį čia gerai. Cha, prisiminiau, praeitą sykį Pedro ketino padaryti mums paslaugą šioje milongoje, pademonstruodamas mus, baigėsi tuo, kad pats turėjo prie mūsų eilėje stovėti. Dabar Janis parodė rūpestį, ir ką gi, po pirmųjų tandų ji sako "o, taigi jums visai nereikia mano pagalbos" :)))
Prisišokom į valias. Jei kas nepatiko, tai tik šioks toks šviesos trūkumas, sunku buvo per salės įstrižainę cabeceintis. Muzika- nuostabi. Skirtingai nuo kitų milongų daug ne tango tandų. Ir ko tik nebuvo- ir tropikalinių, ir fokstrotėlių, rokenrolo, pasadoblis, ir chacarera. Editai tai nelabai prie širdies, o man tai labai... Todėl Edita dar nepasibaigus milongai nuvyko susipažinti su Portenjo y bailaryn, o aš likau linksmintis anot Editos "senelių namuose". Epitetas be ironijos, greičiau su grauduliu. Graudu dėl to, kad o kas gi pakeis tuos šokančius senolius. Moterų amžiaus įvairovė dar yra, bet štai vyrai daugiausia garbaus amžiaus. Beje, sužavėjo vienas žilagalvis vyriškis, visą milongą aktyviai šokęs ... su lazdele. Hm... Neatsisakysi juk tango dėl tokio mažmožio kaip skaudanti koja. Ir graudu, ir gera.
Celia dėkojo už apsilankymą. Iš tiesų tai jai ačiū už nuostabią šiltą atmosferą.

Įsivažiuojam

Hm... Sakiau, kad neisiu į Cachirulio Malcolme, o nuėjau. Nes pasirašiau ant Cacho Dantės seminaro, kuris vėlai, dėl ko nebūčiau spėjus į planuotą ankstyvą Los Consagrados. Ir kodėl jie taip mėgsta daryti vėlyvas pamokas, lyg žmonės neturėtų planų eiti į milongas? Kaip ne keista, seminare dominavo vietiniai žmonės. Ech... Momentais mudvi su Edita pasijuntame tikromis karvėmis, tokių mažyčių žmonių esama, kad ir tie patys mokytojai (žr. Foto)

Buenos Aires yra visai nedidelis miestas, tikrai. Pavyzdžiui, pamačiau gatve žingsniuojantį senjorą Angelį, su kuriuo pernai išsidirbinėjau Zarasoje. Atvipus žandikauliui, nepastvėriau už skverno paklausti kaip milonga, ar gyvuoja.
Mažiau netikėtas, bet vis tiek įrodantis tango pasaulio mažumą susitikimas įvyko seminare. Prie mūsų priėjo tokia moteriškutė, rikiuojanti seminaro reikalus, sulaukusi atsakymo į standartinį užsieniečiams klausimą "iš kur?", staiga visa susileido "o, Saulius.....". Tai buvo Janis :)

Cachirulio - kaip ir reikėjo tikėtis. Šokta ne taip daug, kaip norėtųsi, bet užtai - tik kokybiškai. Na, išskyrus vieną vaikėzą. Knisa sėdėjimas ketvirtoje eilėje moterų minioje. Dievaži, labai komplikuota padėtis, vos užgrojus tandą, vyrų vaizdą užstoja pirmos trys moterų eilės, o kai jos pamažu prasisklaido, sėdinčių vyrų eilę užstoja jau šokantys. Jau nekalbu apie tai, kad svarbiu momentu būtinai kas nors atsistoja atsibučiuoti/pasibučiuoti prieš tą svarbų panoraminį vaizdą, dar labiau komplikuojant situaciją. Prie šitokių sąlygų kiekviena išplėšta tanda - kaip žygdarbis.
Kas malonu - jau kai kas prisimena, nebereikia iš naujo prisistatinėti. Vienas draugelis (toks visuomet su megzta liemene, Eugenijus, Goda, turėtum prisiminti) išgirdęs, kad sekmadienį žadam eiti į Lo de Celia, baisingai susiraukė - "fe...". Ar tik nebūsim kritusios jo akyse. Bet į Lo de Celia vis tiek eisim.

Čia visai pavasaris, dieną nereikia jokio palto.

Apšilimas

Vakar, penktadienį, pirma milonga: La Milonga de Elsita.
Įėjimas 25 pesai, vanduo - vadinu tai plėšikavimu - 12 pesų. Pernai vanduo kainavo vidutiniškai 7.
Į mėgstamiausių milongų sąrašą neįsirašėm. Antra vertus, turėčiau sau priminti, kad atvažiavau čia ne tik "nusišokti negyvai ir dar kokybiškai". Tango - ne tik šokis. Prisiminus tai, paprasčiau žiūrisi į prastesnes tandas. Geriau prisiminsiu tas, kurios buvo geros :)
Norint pamatyti įprastą, tradicinę, šeimyninę (dar pasakyčiau - "bendruomeninę") milongą, visai galima čia eiti. Tik reikia suprasti, kad šokėjai bus įvairiausi, nebūtinai dieviškai šokantys.
Muzika patiko, bet audiosistema nelabai.
Publika - visiškai vietinė.
Pagalvojau, kad salė primena Caning saloną savo kvadratine forma ir chaotišku žmonių susodinimu, kas man nepatinka.
Netrukus prisiminiau seną savo atradimą - vyrai čia labai skirtingi. Ir dėl to šokti čia sunkiau, čia nebegali vadovautis išmoktomis klišėmis, moteriai čia, jei nori pasimėgauti šokiu, reikia atsipalaiduoti, įsiklausyti į partnerį ir labai labai į muziką. Vyrai čia irgi, kaip ir moterys, tango išmoko matyt ne pamokose :). O man patinka tas skirtingumas. Taip tango meniu žymiai įvairesnis. Europoje pilna tobulai treniruotų tango šokėjų. Pašoki su serija tokių, lyg ir labai gera, bet... Jausmas, kaip 20 kartų be klaidų nusileidus ta pačia slidžių trasa. Aš už tai, kad savajį šokimo stilių kiekvienas rastų pats.

Cabeceo čia laikomasi griežtai. Tai ir komfortas, ir šiokie tokie keblumai. Pavyzdžiui, per klaidą pašokus antrą tandą su ne itin vykusiu kavalierium, jis blokavo man dalį galimai neblogų partnerių, į kuriuos man pabandžius žvilgtelėti, kailiu pajusdavau laukiantį nepageidaujamo gerbėjo žvilgsnį, užstojantį man intereso lauką.
Beje, apie tą nevykėlį: žmogui metų iš pažiūros link 80, o šoka, pasakė... du metai! Įvertinant tai, jis tikrai neblogas ir perspektyvus, tik reikia dar palaukti, na kokius 20 metelių ;/ sakyčiau, jis buvo žymiai geresnis nei tas, kuris išsijuosęs gyrėsi kad šoka jau 40 metų. Fe, te nemano, kad kiekviena gringa alpsta nuo vietinių stažo.

Per loteriją, kad plojimai būtų labiau užtikrinti, DJ dar užleisdavo ir įrašytų plojimų :)
Buvo gimtadienis, buvo valsas, tik be "partnerio konvejerio".

Pagaliau rytas, išaušo, lietuvišku įpročiu pabudau tamsoje, nežinia kada ir nei tai norisi miego, nei tai ne. Girdžiu kaip krebžda Edita, tai gal jau ir eisiu blynelių pusryčiams kepti

Sugrįžtuvės

Pamenu, pirmą kartą Buenos Aires pasitiko mane nakties tamsa, nesusipratimais beieškant vairuotojo, antrą kartą pasitiko lietumi ir 2 valandų bagažo laukimu. Šįkart laukė saulė ir pavasariniai žiedai, nekalbant jau, kad visas startas praėjo kaip sviestu patepta.
Čia vis kas nors naujo. Oro uostas modernizuojasi, lėktuve nebedalijo reikalingų užpildyti deklaracijų, užtai pasų kontrolėje reikėjo parodyti savo veidą kažkokiam burbului bei palikti nykščio antspaudą.
Atsirado banko skyrius dar neišėjus į išorę, tai džiaugsmas norintiems išsikeisti valiutos. Bet bankomato dar nepadarė, todėl man džiaugsmo dar teiks palaukti iki matyt kito karto (aš pesų prašau bankomato).
Suderėtas vairuotojas jau laukė mūsų, pakeliui beveždamas dar supažindino su naudingais vietiniais valiutos keitimo ypatumais. Na, manęs tai neliečia, beveik praleidau pro ausis.

Mūsų butas -jėga! Du miegamieji, salionėlis (su medinėmis grindimis!), virtuvė-valgomasis, skalbykla su visais reikalingais pričindalais. Savininkė, labai guvi moteriškė, labai gražiai viską paaiškino ir paliko mus savarankiškam gyvenimui.

Galvoju, pirma kelionė į BsAs bent jau man emociškai buvo stipriausia, vis tik pirmas prisilietimas prie tango mekos, pirma kelionė į išsvajotą šalį. Gal dar ir dėl to, kad važiavau viena. Visiems linkiu to gražaus jausmo. Dabar gi žiūriu į šią kelionę ne tiek kaip į kelionę, o kaip į sugrįžimą. Tai ne blogiau, tai tiesiog kitaip. Maždaug kaip skirtumas tarp šviežiai suliepsnojusios meilės ir laiko patikrintų patikimų santykių:)

Su pasimėgavimu laukiu pirmos milongos. Jau greitai :)