Šiaurė,II

Kelionė iš Saltos prasidėjo grupės susirinkimu. Mūsų paimti atvažiavo gidas-vairuotojas, kurio vardą iškart pamiršau. Be mudviejų grupėje dar buvo jukių merginų porelė iš Olandijos. Tiek tos grupės, telpančios į lengvąjį automobilį.
Visuomet labai baidausi tokių ant padėkliuko padėtų kelionių, bet tenka pripažinti, kad mūsų atveju, kai laiko nedaug ir esame fiziškai kiek "paplaukusios" po naktinio BsAs gyvenimo, nepaisant kai kurių man nepatikusių elementų, gido su automobiliu nusisamdymas ko gero sprendimas protingas. Jei ažiuotume be galo savarankiškai autobusais, tektų taikytis prie tvarkaraščių, neišvengiamai aplankytume tik tas vietas, kur veža autobusai, o dabar gidas mus apvežiojo daugiau, stabčiojant gražiose vietose "nusifotografuoti". Tiesa, dažniausiai ten, kur mes sustodavom, sustodavo ir kitų turistų, jautiesi esantis ant konvejerio. Na, bet ko norėti, regionas gražus, jei nori važiuoti ten, kur nėra turistų, vietas reikia rinktis neaprašytas turistų giduose. Kaip kad jei nori milongos BsAs be turistų, nėra ko eiti į riebiu šriftu reklaminiuose prospektuose įrašytas.
Tiek jau to, tų turistų. Jujui provincija - išties gražus kraštas, vaizdai grieko verti. Andai - kitaip atrodantys kalnai nei esu mačiusi iki šiol. Spalvos, formos, kaktusų giraitės... Aukščiausias mūsų pasiektas taškas buvo 4170m. Akį kutena spalvos. Vietomis priklausomai nuo uolienos sudėties kalno fragmentai nušvinta raudonai, oranžiniai, geltonai, žaliai. Fantastika. Ganosi lamos. Išlipus nufotografupti vieno lamų būrelio, atbėgo piktas piemuo ir uždraudė fotografuoti. Tiek, to, rasim kitų. Vienoje plokštikalnėje buvo daug besiganančių gyvūnų, ir prisižiūrėjome iki soties, ir prifotografavome.
Ispūdinga vieta - Salinas Grandes. Tai didžiulis išdžiuvęs ežeras, iš kurio liko tik druska :). Lipant iš automobilio kažkodėl nedrąsiai koją stačiau - jausmas, lyg liptum ant ledo. Gaila, nenuėmiau laiko, per kiek pervažiavome ežerą skersai, bet važiavome ilgai, toks jis didelis.
Leidžiantis serpantinu nuo 4000 kalno, gidas pavaišina visas kokos lapais. Jėga, kaip laužiau galvą, kur čia jų įsigijus. Prikimštais kokos žandais linksmai nuriedame nuo kalno žemyn. Lieku nesupratusi, kam ta koka, man nuo jos nei šilta nei šalta.
Nakčiai apsistojome Purmamarcoje. Gražus kaimas, apsuptas labai spalvotų kalnų. Kaimo aikštėje - didžiulis turgus, daugiausia vilnos dirbinių. Šį tą nusiperku.
-------------
Purmamarcoje milongų nėra, todėl miegoti nuėjome 9 val. Turint omeny Editos nepergeriausią sveikatą tiek nuo peršalimo, tiek matyt nuo kalnų aukščio, daugiau pamiegoti neprošal. Ryte gerai išmiegojusi anksti išsiropščiau iš lovos ir išlindau lauk saulės ir kalnų pasveikinti. Sako, gražiausiai Purmamarcoje kalnų spalvos matosi per saulėtekį ir saulėlydį. Pradėjus dairytis iš kur čia geriau dairytis į kalnus, pastebėjau statmeną objektą ant simpatiško raudono kalniūkščio. Fotoobjektyvu prisitraukus įsitikinau kad tai žmogus, o ne kaktusas, ryžtingai patraukiau link to kalno ir mikliai šturmavau viršūnę. Vaje vaje vaje! Grožis neišpasakytas! Paskui ir Editą nesunkiai įkalbėjau užsilipti ten.
..... Ir t.t. Bandau publikuoti tiek įspudžių, nes šiuo momentu turiu šiokį tokį internetą, kuo bandau pasinaudoti