Buenos Aires, spalio 22-23. Keliam kartelę

Pusė keturių ryto. Jau lovoje, po milongos. Nesinori užmigti, nes negaliu sau garantuoti tango sapnų, pavyzdžiui, praeitą naktį sapnavau, kad slidinėju. Čia norėčiau ir miegodama nesiskirti su tango.
Neidomių dienų nėra, net jei milonga nenusisekusi, priimu tai irgi kaip patirtį, nuo ko darausi kaskart turtingesnė :)
Kol neužmigau, pabandysiu užrašyti pastarųjų dviejų dienų nutikimus, nes rytojus tikiuosi atneš vėl ką nors naujo.
Vakar visą dieną grįžinėjome iš kalnų. Pirmiausia iš Tilcaros, kur nakvojome, nusigavome autobusu iki Jujuy. Ten turėjome valandą laiko miesto apžiūrėjimui, ir tos valandos pilnai pakako. Karštis, triukšmas, daug žmonių. Greičiau namo, t.y. Į BsAs!
Išties, parsiradusios į savo Junin gatvę pasijutom kaip namo sugrįžusios. Dar ne naktis buvo, todėl mikliai pasikedenusios plunksnas išskubėjom pasišokti, jei jau grįžom dar ne visai naktį, negalim praleisti milongos :)
Kruopščiai nesirinkom, vis tik po kelionės, pavargusios, iš vietinių nespėjusios susirinkti informacijos apie milongas, nusprendėm nueiti ten, kur Edita dar nebuvus, pliusiuko padėjimui lankytinų tango klubų planuose.
Nuėjom į Gricel. Ir tik jau susimokėjusios ir sodinamos į vietą susivokėme, kad patekome į porų milongą. Ne, tokios mums nereikia. Atsiėmėm pinigus ir nuėjome į arčiausiai esančią Boedo Tango. Viskas, ką galiu pasakyto gero, tai sena tango salė. O apie šokėjus turbūt reikia mandagiai patylėti... matyt, pasitaikė pradedančiųjų arba nevykėlių rinkinys.
Ką gi, nereikia skrajoti padebesiais, ir BsAs visko yra. Bėda tik ta, kad po kone kiekvienos sušoktos tandos vis mažesnis plotas likdavo mano akių ganykloms, tiesą sakant, nebežinojau kur dėti akis. Tai mes ir išėjom, ir visai nepiktos, pažintinė susipažinimo su klubais misija buvo įvykdyta.
Namie dienos įvykius aptariau su iš gimtadienio grįžusia Goda. Atrodo, jai vakaras kur kas labiau nusisekė.
Sekmadienis - diena kur kas turiningesnė, jau sugrįžus į gyvenimo BsAs malonią rutiną. Turėjau pamoką pas Klarą. Paskui su Edita pasivaikščiojome po japonišką parką. O vakarui po praėjusio superinio sekmadienio La Milonguitoje be jokių svarstymų buvo pasirinkta vėl ši milonga. Ir ką gi, merginos pradėjo purkštauti :) Esą praėjusį kartą buvo geresni šokėjai :) spėju, kad mūsų kartelė tiesiog pradėjo kilti, paduok mums vis geresnių ir geresnių šokėjų, ech, mažiau reikia mokytis, o tai ateis momentas, kai nebebus su kuo šokti. Iš tiesų tai gera milonga, man vakaras buvo puikus. O jei ir pasitaikė viena kita tanda, kurios nesinorėtų kartoti, įrašau tai į idomios patirties sąrašą, nes viskas buvo išties spalvinga. Kaip kad pavyzdžiui susitikimas su žmogumi iš praeities - pernai metų, toks pupų pėdas džentelmenas, ūgio man sulig nosimi, šokau su juo laaabai sundelandiškai, villa urquisiškai, net juokas ima, ir esmė čia visai ne šokio kokybėje, o žmogaus nuoširdume ir šilumoje. Dar galų gale prisicabeseinau savo tangosantechniką iš pernai metų, nebuvau atmetusi prielaidos, kad dėl tos nelemtos pakeltos kartelės nebepatiks šokti, bet ne, jis šoka "vis dar" gerai, turėjau tris puikias tandas :)
Namo parvežė smalsus ir draugiškas taksistas, kamantinėjo mus apie Lietuvą, apie mūsų tango, be sustojimo kosėjančiai Editai padiktavo liaudišką receptą nuo kosulio, mes savo ruožtu pasiteiravome apie prezidento rinkimų rezultatus. Laimėjo Cristina, Argentina vėl turės prezidentę moterį, kai kas bendro su Lietuva :)

------
Nedidelis apmąstymas. Visoms mums buvo įsimintinas pamokymas Monicos Paz practimilonguero praktikoje. Toks lyg šaltas dušas. Šokti su visais iš eilės, nesirenkant, yra blogas tonas, tangueros, šokančios su visais kas kviečia, nėra gerbiamos. Taip kad džiūgauti, jog šokai be sustojimo visai nėra ko... Geras tonas yra žinoti kokią muziką mėgsti šokti ir su kuo. Štai ir paaiškinimas kodėl kai kurie milonguerai didžiąją milongos dalį prasėdi, jie šoka ne su bet kuo ir ne pagal bet ką... Būti selektyviu yra "lygis". Bandėme teisintis, kad esame tokios alkanos ir kad atvažiavome taip trumpam, jog tiesiog neturime laiko tam oriam elgesiui. Et, Monica tik pakraipė galvą, suprask, darykit kaip norit, bet milonguerai vertins taip kaip reikia :)
Rekomenduoju tą praktiką ketinantiems čia atvažiuoti, galima susižinoti svarbių dalykų, pasiklausinėti kas rūpi, pasitreniruoti kvietimo žvilgsniu. Pavyzdžiui, mūsuose gyvena mitas, kad po tandos moteris nedėkoja. O man jei nepasakau gracias kažkaip negerai jaučiuosi. Paklausiau, kaip reikia daryti, sako, padėkoja abu. Taip kad, merginos, dėkoti galima :)