BA, spalio 8. Muy bien

Prieš užmigdama bandau užrašyti paskiausius mūsų įvykius. Tų, kas galbūt skaitys, iškart atsiprašau, čia nebus gražios literatūrinės kalbos, dienos eina pusiau miegant, pusiau šokant, o galvoje be sustojimo skamba tango... Bandau fiksuoti tai, kas dar nepaliko atminties.
Šiandien namuose turėjome pernykščio mano mokytojo Pedro pamokas. Iš pradžių mokėsi Edita
Paskui aš.
Nerimavau, ar patiks Editai mano išreklamuotas mokytojas, vis tik kiekvienam skirta nevienodai, jaučiau atsakomybę. Atrodo, nemalonės neužsitraukiau :)

Paskui su Edita kepėm blynelius.
O iškepusios valgėm juos su Dulce de Leche. Na taip, labai nuodėminga, bet kaip skanu!

Vakare mūsų keliai trumpam išsiskyrė. Goda su Edita - į pamoką. Aš - į ankstyvą milongą "Milonga de los Consagrados" (Pedro pasufleruota). Didelių salių su daug žmonių nemėgstu, nes prapuolusi minioje lieku nepašokus, bet atrodo čia, BsAs, tai negalioja. Bandau prisiminti, ar sėdėjau bent vieną tandą, ir neprisimenu. Užėjusi radau vaizdelį, kokį paprastai pamačius norisi apsisukti ir sprukti, pasodinta buvau už daug nugarų, maniau, nieko gero nebus, bet gero buvo, ir daug. Be sustojimo. Atrodo, dažniausiai čia sakomi žodžiai yra "muy bien". Su merginomis virtuviniuose pašnekesiuose aptarėme čionykščių vyrų ypatumus, tiksliau, kuo jie skiriasi nuo bent jau europiečių. Pas mus žmonės išmoksta daug šablonų. Iki blizgesio šlifuoja išmoktas figūras. Čia vyrai (teisybės dėlei turiu patikslinti, kad išbandyti yra garbesnio amžiaus milonguerai) kiekvienas yra kitoks. Kiekvienas turi savus žingsnelius, savitą kūno padėtį, savas judėjimo manieras. Visiškai teisinga sakyti, kad moterims šokti su "nestandartizuotais" vyrais yra sunkiau. Na ką galiu pasakyti, gal ir sunkiau. Bet nepalyginamai idomiau ir spalvingiau.
Šis vakaras buvo turtingas. Kas po milongos, kas po pamokos, susitikome Cachirulo milongoje. Turiu pripažinti, kad neradus visą dieną laiko grožio miegui, ir dar po intensyvios milongos, antroje milongoje neapsiėjau be degtukų akims. Kitą kartą būtinai reikės pamiegoti dieną.
Cachirulo nuvylė. Taip, žmonės tie patys kaip ir pernai, bent jau vyrai, moterų nepamenu, bet pasikeitė milongos vieta, o su vieta pasikeitė ir šis bei tas. Atsirado žmonių su džinsais, zmonių pasidarė daugiau, atsirado valgymas, akustika su aidu, kas man trukdė šokti (o gal trukdė tie degtukai akyse?). Esminės tradicijos išliko, kas neleidžia pilnai nusivilti, bet vis tik liūdna, lyg būtų kažkas negrįžtamai prarasta. Nejučia lyginu su mūsų bendruomeninės milongos likimu, kai netekome pastovios vietos, milonga juk kiek pakriko, pripažinkime. 
Vieną skirtumą tarp Cachirulio ir pirmųjų dviejų aplankytų milongų noriu paminėti. Tai - "tropikalinių" tandų šokiai. Cachirulo mačiau visiškai gražiai šokamaq salsą, o ir ne viena pora matėsi skiria merengę nuo salsos. Bet negali kritikuoti ir žmonių, kurie šoka tropikalinius (nedrįstu to vadinti salsa) kaip , eee.. , kaimo vestuvėse. Jiems linksma, jiems reikia atsipalaiduoti, ką gi, "ranka nekyla" šaipytis.

Lauke čiulba keista pavasarinis paukštis, Tiesa, ne paukštis keistas, o jo giesmė. Pernai kas naktį itgi tokio klausydavau.

Labanaktryt