Savaitgalis

Jau kelios dienos kaip atšalę, prireikė striukės. Matyt, prasideda žiema. Gal nuo to šalčio kiek skauda gerklę bei kosčioju. O gal nuo  didelių vėjų milongose. Kondicionierius kartais taip įjungia, kad jei pasitaiko sėdėti po jais, belieka susisupti į šalį. Kartą labai juokėmės Obeliske, sėdejome greta kokios 5 moterys,  apsimutriavusios iki ausų šaliais.

Šeštadienio Cachirulo buvo pilnu pajėgumu, daug žmonių, daug ir šokimo. Buvo net trys gimtadieniniai šokimai. Aišku, kai žmonių pilnutėlė salė, su cabeceo yra problemėlių – nespėjai susižvalgyti vos prasidėjus tandai, jau šaukštai po pietų, nes aikštelė šokančių prisipildo akimirksniu, ir, nors sėdinčių dar yra daug, nebegali jų matyti...   Beje, Joanas padarė didelę „karjerą“, šįkart buvo pasodintas jau pačioje garbingiausioje dalyje :), vėliau aptarėme, kad vis tik nėra smagu jaustis priklausomam nuo to, kiek patikai milogos organizatoriui.

Į akis krenta faktas: Cachirulo milongoje valdo azijietiškų moterų grožis. Azijiečių yra nemažai, ypač jos koncentruojasi šioje milongoje, ir faktas tas, kad vyrams jos patinka. Šalia manęs sėdėjo jaunutė singapūrietė, vos pradėjusi šokti ir atvykusi čia porai savaičių. Ji krykštavo iš džiaugsmo, kaip jai viskas patinka, kur nepatiks, vyrų dėmesio tikrai nestokojo. Kai tuo tarpu greta buvusi simpatiška kanadietė pastebėjo man, kad šioje milongoje labai sunku prisikviesti šokiui vyrą. Žinau, kurgi ne! Mane gelbsti nuoseklus įdirbis bei išsiugdytas įgūdis išgyventi šioje milongoje. Beje, vyrai, Cachirulo naujokai, man guodėsi, kad jiems nelengva irgi, yra visa eilė moterų, priimančių tik pažįstamų kvietimus, ir jei nesi, Evaldo žodžiais, alenas delonas, yra nelengva.

Pagalvojau, kad Cachirulo man kažkiek primena mūsiškius europinius encuentro. Čia susirenka geriausi šokėjai, rinktinė publika, o kadangi daug turistų, tai tik sustiprina tą encuentrinį įspūdį. Vieno tik, ačiū dievui, nėra – tokio labai keisto, visiems mūsų encuentrams būdingo reiškinio, kuomet šokių salėje, paprastai prie išėjimo, neišvengiamai susiformuoja tokia stovinčių vyrų minia, ir gali būti kiek nori laisvų sėdimų vietų, vis tiek ta minia yra. Man tai labai keista ir juokinga. Ir nepatinka. BsAs to nėra, jokioje milongoje. Čia visi turi savo vietas ir jų laikosi, tokios avinų bandos niekur nepamatysi, bent jau kur aš lankausi. Tiesa, pasitaiko nemėgstančių „būti sutvarkytais“ vyrų, dažniausiai tai „žvaigždūnai“, tuomet jie stoviniuoja prie baro ir tokie yra pavieniai.

Sekmadienį turėjau spalvingą. Galų gale  su Joanu susiderinome bendrus pietus. Suvalgėme puikų bife de lomo, užgerdami , žinoma, raudonu vynu, restorane „El español“, kurį aplankyti būtina doram BsAs gerbėjui.

Po pietų turėjau užmanymą apsilankyti prieš Lujos milongą María Olivera ir Gustavo Benzecry  pamokoje. Joanas nusprendė, kad mūsų kvapas ir ašys (buvo išgertas vyno butelis) po pietų yra labai panašūs, todėl spontaniškai prisijungė prie manęs, ir kartu nuėjom į pamoką.  Po pamokos Joanas išvažavo žaisti šachmatais, o aš likau milongoje. Sudalyvavimo pamokoje, be tiesioginės pamokos naudos, yra dar pora: nuolaida milongai ir – galų gale Lujos buvau pasodinta puikioje vietoje.

Ir vėl rami, negausi milonga. Futbolas, svarbios varžybos. Ačiū, dievui, kaip eigoje paaiškėjo, laimėjo gerieji.  Tas ir jautėsi, kai kulniavau pėstute iš Plaza Bohemia į El Beso pratęsti vakaro, gatvėse zujo laimingi ir triukšmingi futbolo fanai. Šiaip iš pradžių turėjau kitokį planą, nei tai į Boedo bent kartą nueiti, nei tai eiti tiesog namo, nes labai pjovė miegas, bet žinome, kaip su tais planais būna.

O sekmadienio užbaigimas El Beso, kaip neretai pasitaiko, buvo sodrus. Taip jau gavosi, kad prašokau su pora žvaigždūnų, o kai jau tokios personos šokdina, kartelė žemyn leistis nenori, prisišokusi kiek telpa, ir  sunerimusi kad jau nebegerai apsiriboti tokiu siauru partnerių rateliu, o ir kad tas gerbėjų dėmesys nepasidarytų pernelyg neatsakingas :)  , soti nuo tango pargrįžau namo.