Va ir apsukau savaitės ratą, pradėdama antrąjį.
Tikėjausi labiau „ne sezono“, vis tik jau žiemos išvakarės.
Bet išties didelio skirtumo nei spalio mėnesį nėra. Negaliu tik palyginti su paties
didžiausio piko mėnesiais ar visiška žiema. Bet tokiu metu kaip dabar, atvykti galima, be
didelių nuogastavimų, kad liksi nepašokęs.
Antrasis antradieninis Cahirulo pasirodė kiek gausesnis nei
prieš savaitę ir kiek gyvesnis, arba, žinoma, tiesiog aš jau nebe po 13 val. skrydžio ir
todėl su pastebimai daugiau intencijos šokti. Man taip net labiau patinka, kai
salė ne sausakimša, nors, aišku pasigedau kai kurių šokėjų iš senesnių laikų.
Vis klausiu žmonių, ką jie mano apie tai, kad žmonių nedaug. Visokių nuomonių
yra. Ruduo, mažiau turistų. Arba: žmonės neturi pinigų, negali daug vaikščioti
į milongas. Įtikinama. Carlos, penktadieninio Obelisco organizatorius, sako, kad
ai, nesuprasi tų žmonių. Irgi įtikinama. Kad turistų mažiau, na,nežinau, turistus
aš matau labiau vyrus nei moteris, ir pati sau atkreipiau dėmesį, kad lyg ir
padaugėjo vyrų turistų, ir dauguma prancūzai (Joanas nesiskaito). Jie
visai man patinka ir mielai su jais šoku.
Cachirulyje buvau pasodinta su labai spalvinga asmenybe, italų
(nuo Sicilijos) kilmės porteña, už mane pastebimai vyresne, reiškias, solidaus
amžiaus, moterimi. Man ji paliko gilų įspūdį!
Užsisakė ji vyno butelį, viena, pati sau.
Mane maloniai pavaišino savo sūriu, bet vyno nesiūlė, maniau gal reikia
pasisiūlyti tą vyną pasidalinti, bet vėliau, įvertinusi jos natūrą, supratau,
kad pusės butelio jai gali būti per mažai, o man per daug. Ji buvo pažįstama su
visais geriausiais šokėjais, su visais jais glėbesčiavosi ir šoko. Nuoširdžiai
domėjosi kas aš tokia ir vis siūlė savo sūrį (bet ne vyną). Klausė, o tu ką,
negeri? Sakau, kai šoku, ne, na, kartais
šampaną. O ji – man patinka gerti, kai šoku. Jos garbei galiu pasakayti,
kad stebėjau kaip ji šoko, ašis buvo vietoje :) Kai vynas baigėsi ir visi geriausi šokėjai buvo
pašokdinti, širdingai su manim atsisveikino („chao amor“) ir pasišalino. Likau
sužavėta.
Nors vykti į BsAs su kompanija smagu, ne blogesnė patirtis
vykti ir vienam. Tuomet labiau išeini į kontaktą su ne savo kompanijos
žmonėmis, kas praplečia akiratį.
Turėjau spalvingą pažintį su irgi turiste, slovėne,
gyvenančia Paryžiuje. Kadangi prisiminiau ją iš europinio tango renginio,
priėjau susipažinti. Susipažinusios kartu iš sekmadieninės Lujos nuvykome į El
Beso pratęsti vakaro. To vakaro mano
draugė turėjo neįtikėtinus cabeceo gebėjimus. Koks jau ten cabeceo, tai buvo
tiesiog vyrų paėmimas. Kadangi ta diena buvo stebėtinai diena be vyrų, ir
vienoje, ir kitoje aplankytoje milongoje vyravo moterys, draugės elgesys mane
užkrėtė, to įkvėpimo, o taip pat turbūt ir užsisakyto šampano butelio dėka šokau beveik be
pauzių, su užuojauta stebėdama pulką sėdinčių moterų. Neįtikėtina, iš tiesų tai
aš taip nemoku ir vargu ar pakartočiau tai, vis tik energijos įdėti teko
nemažai :) Beje,
buvo keistas momentas, kai Joaną pristačiau tai savo draugei iš
Paryžiaus, po to Joanas man pakuždėjo – „žinai, o aš pasakiau, kad esu iš
Lietuvos“. Taigi, čia pilna turistų
prancūzų ir Joanas.
Joanas atrodo bando save padalinti tarp šachmatų, tango ir
dar berods jogos. Panašu kad laimi šachmatai, nes į milongą sugeba ateiti pvz jau
po loterijos, nes iki to laiko lošė šachmatų turnyre. Mat kaip, BsAs pasirodo
galima ir šachmatais žaisti, ne tik po milongas vaikščioti :)
Jau noriu miego, todėl tik trumpai apie šią dieną,
trečiadienį. Smalsumas privertė nueiti į Lo de Celia. Dviprasmis jausmas. Puiki
muzika, puiki akustika, labai mieli draugiški žmonės. Ir... visiškai prasti
šokėjai. Kadaise ten teko pakankamai gerai pašokti. Deja, dabar belikę net
nežinau kaip apibūdinti kas. Sakyčiau, senukai. Bet pavyzdžiui, Ricardito,
kuriam ką tik sukako 90, šoka gerai ir yra geidžiamas partneris Cachirulo bei
Lujos milongose. O LDC... apmaudus
įspūdis. Labai gaila. Trūksta šviežio kraujo šiai milongai. Štai kad ir
antradienį Cachirulyje šokau su visai piemengaliu vaikinu, šokančiu viso labo 6
metukus, pagalvojau, kaip gerai, ateina pamaina, papildymas milongoms. O LDC
įspūdis nedžiuginantis ir nuteikiantis pesimistiškai. Todėl, atidavusi mandagią
duoklę šiai milongai, pervažiavau į La Milonguitą. Beje, tikslumo dėlei turiu
pastebėti, kad milongos dydis neatitinka jos pavadinimo („Milongytė“). Kai
žmonių kokie 300, anokia jau čia milongytė. Uch, po įvairaus kretėjimo pirmoje
milongoje, čia jau skriejau kaip ant sparnų, gavau lyg šviežio oro gurkšnį! Ir vėlgi maloni pažintis, sėdėjau kartu su
vietine jauna moterimi, kuri vėliau pasirodė besanti draugė vieno mano etatino
puikaus šokdintojo. Milongos pabaigoje jau bendravome trise. Jiems, vietiniams,
idomu, kodėl mes čia atvažiuojame, kas pastūmėjo pradėti šokti tango, į ką
panaši lietuvių kalba ir t.t. Atsisveikinome
kaip geri draugai, nežinia, ar tą moterį besutiksiu, o su vyruku žinoma dar laukia daug gerų tandų
;)
Tiesa, panašu, kad La Milonguitai negresia jokie
sezoniškumai. Ši milonga visuomet pilna.
Labanakt... daugiau nebegaliu nei žodžio išspaust. Einu
miegot su parsinešta La Cumparsita ausyse.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą