Kompleksiniai pietūs

Buvo sovietmečiu restoranuose taip vaidinami kompleksiniai pietūs, sumoki fiksuotą sumą ir gauni visapusišką patiekalų rinkinį.
Milongos BsAs nevienodos, ir jei per vieną vakarą nepakanka vienos milongos, galima sukomplektuoti visai neblogų rinkinių, papildančių vienas kitą.

Jau rudenį buvo padaryta pradžia sekmadieniniam rinkiniui Lujos (Plaza Bohemia) + La Milonga De Los Domingos (El Beso).
Visai rimtai bandžiau pakeisti šį duetą du sekmadienius iš eilės, po Lujos ketindama nuvažiuoti į Boedo klubą, vienas ten apsilankęs prietelius sakė, kad gerai, gausi gyva milonga, bet sunku atsisakyti nusistovėjusių papročių. Ypač dar kai Lujos mane ėmė sodinti visiškai geroje vietoje, kas gerokai palengvino gyvenimą, o gal tą gyvenimą vis labiau palengvina augantis stažas, nežinau, bet faktas tas, kad Lujos'e užsibūnu vis ilgiau, po ko nelabai norisi važiuoti į per pusę persiritusią milongą, kur visi žmonės ko gero nepažįstami. Štai ir šiandien, puikiai ir gausiai prisišokusi Lujos, supratau, kad mano kojytės šokti jau nebenori (dūšia tai nori, bet kaip ji be kojų...), tai, eilinį sykį atsisakiusi Boedo planų, kaip sotus smauglys nupėdinau į El Beso vakaro užbaigimui, kaip pati sau pasakiau - pagirtauti ir paklausyti muzikos. Tas girtavimas susidėjo iš vienos šampano taurės, prašyčiau negalvoti ko nors blogo, bet jos pilnai pakako ir taip geros nuotaikos dar didesniam praskaidrinimui. Milongoje, kaip ir įprasta, moterų kone dvigubai daugiau nei vyrų, dauguma - jaunos gražios rinktinės fyfos, visos viena už kitą geriau šokančios, vyrams čia tikra ganiava (Joanas ir ganosi...), tokioms bobutėms kaip aš perspektyvos miglotos, bet kadangi atėjau maloniai panepašokti, pilnai pakako tų kelių, bet puikių,  pašokdinusių kavalierių, neskaitant šampano :)
Po tokių gerai subalansuotų kompleksinių pietų belieka murkti iš pasitenkinimo...

Velniai griebtų, beliko viena milonga, ir teks eilinį sykį palikti BsAs. Ne vienas buenosairietis kalbėjo man, keistas dalykas, sako, tas tango, kad žmonės iš kito pasaulio krašto atvažiuoja čia vien tik tam, kad pašoktų. Tikrai. Galvoju, kad tie, kurie į čia iš taip toli važiuojam, išties esame trenkti. Turbūt tai liga, ne kitaip.

Jau pasireiškia paskutinių dienų sindromas - nostalgiškas graudulys, sumišęs su meile šiam Miestui ir jame gyvenančiam tango.