Pamastymai lyjant

Vakar šlykščiai lijo, iš ryto dar su ispanų mokytoja apsilankiau kinų kvartale, bet po pietų ėmė lyti, ir jau buvo beaplankanti mintis likti vakare namie po šilta antklode, juolab kad peršalimas energijos nesuteikia. Vis tik apsilankiau vaistinėje, dar pasipildžiau arbatos resursus, ir vakare, pasikedenusi plunksnas, iškulniavau į milongą. Gatvėje lietus pliaupte pliaupė, pagalvojau, bus tuščia milonga, juolab kad tai antradieninis Cachirulo, paprastai santūrus. Išties, pusvalandis nuo milongos pradžios buvo praktiškai tuščia, tik viena kita „su savimi“ šokanti pora. Ir taip dar kurį laiką, na, bet palengva žmonių prisirinko, nors ir nedaug, turbūt apie 50, ir, kaip jau man ne keista, viskas baigėsi gerai – pasišokau ir tam vakarui užsiganėdinau. Netgi laimėjau loterijoje, tik oi, vėliau, išeidama atsiiminėdama paltą supratau, kad nesąžiningai, lamingas numeris buvo ne milonginio popieriuko, o garderobinės, na, bet patys kalti, mano požiūriu tie popieriukai vienodi, o kadangi antros personos su laimingu numeriu nebuvo, tai nieko nenuskriaudžiau.

Ir vakar rymant beįsivažiuojančioje milongoje, o ir šiaip kartas nuo karto, pamastau apie pokyčius BsAs milongose. Jau ketveri metai, penktas kartas, kaip atvažiuoju čia, nori nenori tenka stebėti pokyčius.

Jau esu rašiusi apie elgesio milongose familiarėjimą, tik patvirtinsiu, kad batai keičiami tiesiog salėje vis labiau ir labiau, to nemačiau gal tik Lo De Celia, na, bet tai turbūt tik laiko klausimas. Aš ne prieš patogumų ieškojimus. Man tik gaila, kad elegancija, etiketas darosi nebesvarbūs. Man gaila, kad tie, kas pirmą kartą atvažiuos čia dabar ar vėliau, jau nebematys to, ką dar mačiau prieš ketverius metus. Žinoma, nereikia dramatizuoti, aš irgi prieš ketverius metus jau nebemačiau to, kas buvo prieš dešimt metų ir juo labiau niekada nebūsiu buvusi Aukso Amžiaus Buenos Aires. Gaila dėl to, bet kiekvienas gyvename savo laikmetyje, galų gale koks vaizdas yra milongose dabar, priklauso ir nuo mūsų kiekvieno. Kurlink besivystytų žmonių elgesys, aš į milongą vieuomet ateinu deramai apsirengusi ir batus visuomet keičiu damų kambarėlyje. Ir gražiausi vyrai milongoje man tie, kurie vis dar ištikimi kostiumui. Ir tai ne tiek dėl pačios tradicijos išlaikymo, tai daugiau dėl to gražaus jausmo, kai vyrai ir moterys nori patikti vieni kitiems, nori atrodyt elegantiški. Nes be to tango praranda dalelę savo žavesio. Negaliu nesižavėti senuku Ricardito, kuris į milongas atitipena visuomet su kostiumu, kaklaraiščiu ir nepriekaištingai nublizgintais batais. Man nėra nieko baisesnio, kai mūsiškiuose maratonuose moterys, nusistekenusios nuo begalinio šokimo, tango batelius pakeičia „čežkėmis“ (gal dar  tuo nori ir parodyti, štai, žiūrėkite, esu labai populiari). Lyg tango būtų sportas, kur tave kaip nuvarytą arklį, jei jau nebepajudi, nušaus...

Man tas žmonių elgesio milongose familiarėjimas siejasi su platesniu reiškiniu – ekonomikos, o tuo pačiu ir žmonių gerovės Argentinoje kritimu. Teko išklausyti vietinių žmonių nuomonę, kad pastaruosius 10 metų, prastėjant šalies ekonominei padėčiai, prastėja ir patys žmonės, jų elgesys. Tas šiukšlinimas gatvėse – vienas aiškiausiai matomų požymių. Ir man pasakojo, ir pati mačiau, kaip mamytės viešose vietose ne tik vaikams nedraudžia šiukšlinti, bet ir pačios mėto atliekas kur papuola.

Vis tik ribos yra, ir tai džiugina. Vakar Cachirulo, milongai dar tik prasidedant, į šokių aišktelę išlindo pora, aiškiai išsiskirianti iš bendro konteksto. Apsirengę lyg ką tik iš daržo, moteris su šliopansais, negana to, jų šokimas buvo apgailėtinos kokybės. Aikštelės pakraštyje stovinčio Hectoro (milongos organizatoriaus) veidas buvo iškreiptas pasišlykštėjmo. Svarsčiau, išmes juos ar ne. Vis tik sulaukė tandos pabaigos, o po to priėjo prie tos poros staliuko (pora buvo apsirūpinusi šampano buteliu ir kt.) ir kažką su jais aiškinosi, gaila, negirdėjau, po to garsiai pašaukė padavėją ir iš nurodymų padavėjui išgirdau tik frazės pradžią „jei be batų...“.  Vaizdas šokių aikštelėje daugiau nebepasikartojo. Gal kai kas Hectorą ir vadina cerberiu, bet galų gale vis tik tai yra pastangos išlaikyti kartelę tam tikrame lygyje. Tiesa, prieš savaitę Cahirulo išdygo naujas veidas – jaunas vaikinukas, šoka gerai, viskas tvarkoje, labai pradžiugino faktas, kad į milongas ateina nauji jauni žmonės, tačiau anuomet nuliūdino jo apranga, džinsai ir nudrengta maikutė. Vakar jau tikra metamorfozė, tas pats vaikinukas, ir dar jo draugas, toks pat jaunas, jau gražu pažiūrėt – tvarkingos kelnės ir tvarkingi marškiniai. Nežinau, ar juos kas pamokė, ar patys suprato pamoką, bet vakarykštė jų apranga jau rodė pagarbą milongai ir į ją atėjusiems.

Regis, dabar labiau nei anksčiau skiriasi darbo dienų ir savaitgalių milongos. Darbo dienomis žmonės apsirengia paprasčiau, įspūdis, kad į milongas susieinama patenkinti pasišokimo poreikio, tuo tarpu savaitgalį, ypač šeštadienį, apranga jau puošnesnė, jei pavyzdžiui vyriškį darbo dienomis milongose matau tik su švarku, šeštadienį apranga dar papildoma ir kaklaraiščiu. Neprieštarauju tam, manau, jei einama šokti kelis kartus per savaitę, kai kurios dienos turi būti šventiškesnės, ir logiška, kad tai savaitgalį, kuomet nereikia eiti į darbą. Juk daugelis čia po milongos suba namo miegoti, nes iš ryto anksti tenka keltis.

Ir dar vienas pastebėjimas. Gal tik dabar ėmiau labiau pastebėti, o gal išties reiškinys darosi atviresnis matomumui – tai poros milongose, nesėdinčios kartu. Esu prisiklausiusi mitų, o tikriausiai tai ir teisybė buvo anksčiau, kad jei milongoje vyrai žino, kad moteris yra su vyru, jos nešokdins, teko girdėti pasakojimų, kaip pora, norinti šokti su visais, ne tik su savo pora, maskuojasi – rezervuojasi staliukus atskirai, ateina atskirai, per laiko intervalą, išeina atskirai. Kad tik kas nors ko nors nesuostų. Nežinau, gal tas ir buvo, tebūnie, ir tai idomi tango kultūros dalis. Bet dabar matau kitką, ir tai man netgi patinka, nors gal ir kiek pasklaido tą erotinę milongos žavesio miglą. Dabar jau matau poras, kurios sėdi atskirai, tačiau neslepia savo bendrumo, nebijo trumam prieiti vienas prie kito (paprastai vyras prie moters) staliuko pasidalinti informacija ar gėrimais. Ir tai vietiniai žmonės, ir nebūtinai turistų lankomose milongose, tą mačiu ir barrio milongose. Kadangi vienas mano etatinis šokdintojas neseniai įsigijo „novia“, į milonas ateina su ja (ir ne šiaip kaip nors vogčiomis, po vieną, o ramiai, oriai, ateina dviese, dviese palaukia kol milongos organizatorius pasitiks ir pasodins kiekvieną), bet sėdi atskirai, kad galėtų šokti ir su kitais žmonėmis, paklausiau to žmogaus, kodėl taip elgiasi ir ką apie tai galvoja. Taip ir paaiškino, kad jiems šokti tik tarpusavyje yra labai nuobodu. Ir nematau, kad bent vienas jų turėtų problemų. Tiesiog atsisėdimu atskirai yra pasiunčiama žinutė aplinkiniams apie savo prieinamumą. Tokie pokyčiai man, sakyčiau, labiau patinka nei nepatinka. Tai tiesiog praktiška žmonėms, kurie yra poroje bet nenori joje užsisklęsti. Tai blankina romantinius bei pikantiškus mitus apie milongas, bet, antra vertus, tie pikantiški elementai kartais ima ir varginti, bent jau moteris :)

Tiek tam kartui, iki kitų pastebėjimų.