Bienvenida

Ką gi, esu jau visiškai čia.

Apgyvendinta buvau, viskas tvarkoj, buitinė gerovė gal kiek kukloka, bet nesuku sau dėl to galvos, vis tik turiu privačią erdvę, tenkinančią būtiniausius poreikius, trys milongų vietos pasiekiamos pėstute, o tai svarbiausia. Net naminių gyvūnėlių turiu! (buto aprašyme tas nepaminėta) . Turint omeny mano meilę gyvūnams, tai netgi privalumas, tiesa, man labiau patiktų katinas nei tie lakstantys dailūs cucarachos, bet ką padarysi, ką jau davė, tas tiks, jų nedaug ir dar mažuliukai.

Iš pradžių kiek nuliūdino kainos, nuo spalio mėnesio skaičiukai čia pastebimai padidėjo. Išėjusi nusipirkti maisto gyvenimo pradžiai su 300 pesų kišenėje, parduotuvėje prekių rankiojimą nutraukiau anksčiau nei baigėsi reikalingų produktų sąrašas, pabūgus, kad gali neužtekti pasiimtų pinigų. Vėliau padraugavau su kalkuliatoriumi ir apsiraminau supratusi, kad viskas ne taip jau ir baisu. Pagal kursą, kuriuo apsirūpinau vietiniais pinigais, kainą pesais padalinus iš 4 ir suapvalinus į didesnę pusę, gaunasi maždaug kaina litais. Taigi, pvz ta baisiai didelė atrodanti milongos kaina 50 pesų yra maždaug 13 Lt. Nors ir jaučiasi, kad kainos čia kyla greičiau nei peso ir USD kursas, vis tik atvykėliams dar nėra taip jau baisu. Blogiau vietiniams žmonėms.

Galiu paminėti tokias šiai dienai išbandytas kainas:

Milonga 45-50 pesų

Vanduo milongoje 18-19 pesų

Pietūs restoranėlyje (lydekos kepsnys ir vyno stiklas) berods apie 65 pesus

Apsivaikščiojau savo namų apylinkes, viskas čia kaip ir anksčiau – daug šiukšlių, maisto pakankamai, taip kad badauti neteks, yra ir maisto parduotuvių, ir bandelių (faktūrų) krautuvėlių, ir restoranų. Kartas nuo karto būdama namie girdžiu skambinant varpus. Kadangi Kongreso rūmai varpų neturi, spėju, kad tai bažnyčia. Tais varpais labai nusistebėjo ispanų k. mokytoja Laura, gimusi ir užaugusi šiame rajone, sakė, nežino čia jokios bažnyčios. Todėl po pamokos išėjusi pasivaikščioti bažnyčią radau.

Pirmą kartą esu čia rudenį, paskutinį rudens mėnesį. Kol kas į rudenį, kokį aš suprantu, nelabai panašu. Viskas sodriai žalia, lauke užtenka lengvo megztuko. Tokia vėsi vasara mūsų supratimu. Aišku, darysis vis šaltyn.

Nevarginsiu šio blogo skaitytojų, jei tokių yra, aprašymais iš milongų, su kuo teko pašokti, kur pasodino, į ką aš žiūrėjau, o į mane nežiūrėjo ir t.t.  Na, gal tik kartais, truputį :)

Milongos man prasidėjo antradienį, o pagal mano milongų programos tinklelį tai reiškia Cachirulo (El Beso). Šiaip iš pradžių viskas nuteikė pozityviai, Hector mane atpažino, pasodino puikiai, nemažai besirenkančių žmonių visaip bienvenidino, pagaliau prieš akis turėjau į vieną vietą (t.y. į dvi) sudėtus vyrus, o ne visaip išslapstytus tarp moterų, kaip kad Europoje. Visa tai buvo ženklas, kad jau esu BsAs. Bet kažkaip ekstazės tai nebuvo. Visų pirma, milonga buvo kiek pavytusi, kas šiai snobiškai milongai iškart jaučiasi, kai tik mažiau žmonių ateina, antra, vis dar jaučiausi šokanti europiniu dialektu, trečia, nereikia norėt, po ilgos kelionės gali tik įsivaizduoti pailsėjus,  iš tiesų dar esi apglušęs, ir nori nenori reikia laiko aklimatizacijai, tiek fizinei, tiek emocinei.

Išmiegojusi pirmąją naktį jaučiausi jau pailsėjus. Iki to momento, kol neatėjo laikas ruoštis į milongą. Tada jau smigau, nors laiko tam nebebuvo. Todėl tik truputį horizantaliai išsitiesiau ir ką gi, teko kilti ir traukti į „tarnybą“. O tarnyba neapsunko :)   Po visokių planavimų ir perplanavimų pasirinkau išbandytą trečiadieninį derinį „A Puro Tango“ Caning salone plius po to „La Milonguita“ Armėnijos g. Derinys ne mano išradimas, juo naudojasi nemažai žmonių, šios dvi salės yra greta, Caninge žmonės anksti pradeda skirstytis, prieš 22 val. salė jau pustuštė, nenuostabu, žmonėms juk kitą dieną į darbą reikia, La Milonguita tęsiasi ilgiau, todėl norintys pašokti ilgau pereina ten. Šiaip abi milongos panašaus žanro, bario milongos tipo. Laisva, atsipalaidavusių žmonių atmosfera, tačiau išlaikant milongos taisykles. La Milonguita man buvo pradėjusi nepatikti dėl subtilių priežasčių, tačiau vakar susivalgė visai gerai. Abejose milongose prisišokau puikiai, pagaliau iš europinio dialekto perėjau į buenosairietišką. Šokau ir cumbia, ir chacarera, žodžiu, prisitūsinau puikiai, todėl vakarą užskaičiau. Eilinį sykį galvoju, kad tos tropikalnės ir kt. tandos labai reikalingos emocinei pusiausvyrai ilgose milongose. Gaila, kad pas mus to nėra. Būtų kartas nuo karto pašėliojama kitokiomis nei tango tandomis, nereiktų paskui visokių afterparty.  

Šiandien vėl laukia mielas dviejų milongų derinys Lujos + La Cachila.

Bienvenida :)