Kas dirba milongoje

Milongos BsAs (kaip ir visur kitur) savaime nevyksta. Jomis rūpinamasi.
Norėčiau įvardinti pagrindinius veikėjus. Jų, neabejoju, yra ir daugiau, bet paminėsiu tik labiausiai matomus.

1. Be abejo, organizatoriai. Visuose skelbimuose nurodoma kas milongą organizuoja, dažniausiai tai du žmonės, bet nebūtinai. Organizatorių elgesys dalinai nulemia milongos braižą ir besilankančius  žmones. Pavyzdžiui, kontraversiškas yra Cahirulo organizatorius. Daug kas jo nemėgsta ir dėl to neina į jo milongą. Antra vertus, milonga surenka gerus šokėjus, ir tai masina kitų, su žemesniu šokimo lygiu, milongų geresnius šokėjus, jiems matyt norisi "išplaukti į geresnius vandenis". Kaip jiems tai sekasi, ne šio rašinėlio tema, bet faktas tas, kad bandant įsitvirtinti aukštesnio šokimo lygio bendruomenėje, vis tik ateinama ir į nemėgstamo žmogaus organizuojamą milongą.
Įvairių milongų organizatoriai palaiko vieni kitus, lankydamiesi vieni kitų milongose. Be praktinės naudos - organizatoriai ramiai pasišokti gali ne savo milongose, nes savose juk reikia rūpintis viskuo - yra matyt ir paprastučiai sandoriai. Per milongų skelbimų/loterijų pertraukas pristatomi visi svarbesni milongos dalyviai, tame tarpe ir kitų milongų organizatoriai, informuojant kur ir kada vyksta jų milongos.

2. DJ. Kiekviena milonga turi savo pastovų DJ. Tiesą sakant, DJ yra mažiau nei milongų, vienas DJ gali dirbti keliose milongose. DJ darbas gerbiamas, tačiau nėra pernelyg aptarinėjamas ar kaip nors sureikšminamas. Tiesa, prieš savaitę, nustebau, kai po visiems patikusios netikėtos tandos (buvo vėlyvas D'Arienzo) žmonės paplojo, tai reiškinys, dažnas Europoje, bet tik ne ne BsAs.

3. Ir - padavėjai. Iš tiesų tai būtent juos norint paminėti ir gimė šis rašinukas. BsAs milongų padavėjai yra atskira žmonijos rūšis, ir labai svarbi! Jie kitokie nei įprastų restoranų padavėjai. Visų pirma, kiekvienas paprastas restoranas turi savus padavėjus, mums savaime suprantama, kad jei jau įsidarbinai kokiame nors restorane padavėju, tai jame ir dirbsi. Su milongse dirbančiais padavėjais yra kitaip. Čia padavėjus turi ne klubas, o milongos, nors tai nėra griežtai apibrėžta, sakyčiau, yra tam tikras skaičius "milonginių" padavėjų, kuriuos dalijasi įvairios milongos. Ta pati milonga, skirtingomis savaitės dienomis vykstanti skirtingose vietose, su savimi "gabenasi" ir padavėjus. Padavėjai yra suprantantys kas yra milonga ir ką joje žmonės veikia. Supratingas padavėjas nepuls aptarnauti kliento cortinos metu, ir, kas idomu, milongų padavėjai pasiduoda cabaceinimui! Be to, padavėjai jaučiasi atsakingi už milongos svečių priėmimą ne ką mažiau nei organizatoriai - palabina, o žiū, kartais ir bučkį duoda. Nekalbu jau apie tai, kad prisimena žmones. Pavyzdžiui, atėjus į Plaza Bohemia žiūriu - ogi iš tolo man sveikindamasi mojuoja padavėja, kuri prieš dieną mane aptarnavo Obelisco Tango. Neabejoju, kad daugelis iš tų padavėjų yra ir tiesiogiai susiję su tango, t.y. šokantys. Yra, pavyzdžiui, vienas toks daugiafunkcinis vyrukas. Lo De Celijoje jis dirba padavėju, bent jau trečiadienį. Penktadienį Obeliske dirba žmonių sodintoju (dar viena pareiga, bet anaiptol ne visos milongos turi savus sodintojus, dažniausiai pasodona organizatoriai), o sekmadienį ir ketvirtadienį jau ateina pašokti pats į El Beso. Negaliu pamiršti seniai matyto vaizdo, kaip jau pasibaigus milongai, vienas iš užsilikusių milonguerų ėmė ir pašokdino padavėją, su visa prijuoste :)

Kompleksiniai pietūs

Buvo sovietmečiu restoranuose taip vaidinami kompleksiniai pietūs, sumoki fiksuotą sumą ir gauni visapusišką patiekalų rinkinį.
Milongos BsAs nevienodos, ir jei per vieną vakarą nepakanka vienos milongos, galima sukomplektuoti visai neblogų rinkinių, papildančių vienas kitą.

Jau rudenį buvo padaryta pradžia sekmadieniniam rinkiniui Lujos (Plaza Bohemia) + La Milonga De Los Domingos (El Beso).
Visai rimtai bandžiau pakeisti šį duetą du sekmadienius iš eilės, po Lujos ketindama nuvažiuoti į Boedo klubą, vienas ten apsilankęs prietelius sakė, kad gerai, gausi gyva milonga, bet sunku atsisakyti nusistovėjusių papročių. Ypač dar kai Lujos mane ėmė sodinti visiškai geroje vietoje, kas gerokai palengvino gyvenimą, o gal tą gyvenimą vis labiau palengvina augantis stažas, nežinau, bet faktas tas, kad Lujos'e užsibūnu vis ilgiau, po ko nelabai norisi važiuoti į per pusę persiritusią milongą, kur visi žmonės ko gero nepažįstami. Štai ir šiandien, puikiai ir gausiai prisišokusi Lujos, supratau, kad mano kojytės šokti jau nebenori (dūšia tai nori, bet kaip ji be kojų...), tai, eilinį sykį atsisakiusi Boedo planų, kaip sotus smauglys nupėdinau į El Beso vakaro užbaigimui, kaip pati sau pasakiau - pagirtauti ir paklausyti muzikos. Tas girtavimas susidėjo iš vienos šampano taurės, prašyčiau negalvoti ko nors blogo, bet jos pilnai pakako ir taip geros nuotaikos dar didesniam praskaidrinimui. Milongoje, kaip ir įprasta, moterų kone dvigubai daugiau nei vyrų, dauguma - jaunos gražios rinktinės fyfos, visos viena už kitą geriau šokančios, vyrams čia tikra ganiava (Joanas ir ganosi...), tokioms bobutėms kaip aš perspektyvos miglotos, bet kadangi atėjau maloniai panepašokti, pilnai pakako tų kelių, bet puikių,  pašokdinusių kavalierių, neskaitant šampano :)
Po tokių gerai subalansuotų kompleksinių pietų belieka murkti iš pasitenkinimo...

Velniai griebtų, beliko viena milonga, ir teks eilinį sykį palikti BsAs. Ne vienas buenosairietis kalbėjo man, keistas dalykas, sako, tas tango, kad žmonės iš kito pasaulio krašto atvažiuoja čia vien tik tam, kad pašoktų. Tikrai. Galvoju, kad tie, kurie į čia iš taip toli važiuojam, išties esame trenkti. Turbūt tai liga, ne kitaip.

Jau pasireiškia paskutinių dienų sindromas - nostalgiškas graudulys, sumišęs su meile šiam Miestui ir jame gyvenančiam tango.

Himnas

Valio! Ir man teko sudalyvauti Argentinos himno giedojime. Įspūdis nepakartojamas.
Tai įvyko Obelisco Tango, milongoje Cachirulo. Proga, kaip supratau, gegužės revoliucijos, DIA DE LA PATRIA.
Visi stovėjo ir giedojo tokiais rimtais veidais, akcija buvo tokia patriotiška, o kūrinys neapasakomo didingumo, negalėjau nesižavėti. Bet jei atvirai, tai vos laikiausi nesukikenusi.
Kaip kaži ką, reiktų išmokti to himno žodžius, ar ką, o tai teko stovėti susičiaupus kaip kokiai turistei :)))

Dideli miestai turi žavesio. Pamėgau iš Obelisco grįžinėti namo pėstute. 20 min. kelio didele Entre Rios  gatve - vienas malonumas. Kas žavi, tai kad ta gatvė 4 ryto pilna automobilių judėjimo, šen bei ten pilnu pajėgumu dirba taip vaidinami kioskai, kuriuose galima nusipirkti kramtomos gumos ir pan., netgi vienas kitas restoranas dirba, ir juose yra valgančių žmonių!

Labanakt, BsAs.

BsAs tango bendruomenės

Taip, pavadinimą daugiskaita parašiau sąmoningai. Niekaip negalėčiau sakyti, jog čia yra viena tango bendruomenė. Per didelis miestas, per daug milongų ir žmonių, nepažįstančių vieni kitų, nieko nežinančių apie kitas milongas nei patys lankosi, kad visus šokančius tango galėtum pavadinti viena bendruomene.

Bendruomenėmis čia vadinčiau žmonių sambūrius aplink milongas. Griežtų ribų tarp tokių bendruomenių nėra, nemažai žmonių yra įsivardiję sau savaitės dienas, kuriomis gali/nori šokti ir tomis dienomis yra pasirinkę sau tinkamas milongas. Savaime suprantama, kadangi milongų BsAs yra daug, renkamasi pagal kriterijus – lokacijos patogumą, milongos kontingentą ir pan. Vis tik kiekvienos milongos branduolį sudaro daugmaž ta pati žmonių aibė.  Pagal pobūdį išskirčiau dvi stambias milongų/bendruomenių rūšis: Ekskliuzyvinės ir Barrio. Tiesa, iškart turiu prisipažinti, kad mano patirtis BSAs yra sąmoningai ribota, lankausi tik tose miongose, kuriose dar egzistuoja codigos. Milongos, kurios iš esmės nesiskiria nuo europinių milongų, manęs čia nedomina. Tačiau neabejoju kad ir tas milongas būtų galima vadinti bendruomenėmis, nes kiekviena jų turi savo kontingentą ir pobūdį.

Ekskliuzyvinėms priskirčiau dvi milongas – Lujos ir Cachirulo. Kaip jau rašiau anksčiau, jos man kažkuo primena mūsiškius „encuentro“. Rinktinė publika, snobizmas. Sunku pasakyti kuo, tačiau, nepaisant šių dviejų įvardintų  požymių, abi milongos kiek skirtingos. Tiek savo atmosfera, tiek žmonių rinkiniu, jos nėra identiškos, net ir įvertinus tai, kad tų rinktinių šokėjų nėra baisiai daug. Tačiau vis tiek faktas išlieka tas, kad abiejose naujokui įsipiešti nėra lengva, šokėjai yra labai išrankūs (selektyvūs). Šių milongų, ypač Cachirulo,  kontingentą didele dalimi „maitina“ tango turistai, ypač moterys. Nemažą dalį šių bendruomenių sudaro tokie pusiau tango imigrantai – atvažiavę ilgesniam laikui nei dauguma turistų, ne porai savaičių ar mėnesiui, o pusmečiui, metams ar keleriems. Didžioji dalis šių milongų šokėjų yra aukšto lygo šokėjai, nors nebūtinai, geros išvaizdos pradinukėms merginoms gali puikiai sektis, juk vyrai – paprasti padarai, ar ne? :)   Nors gali pasirodyti, kad nupiešiau šias milongas kaip kiek nedraugiškas, jose lankausi. Lankausi, nes jaučiuosi esanti verta tų geriausių šokėjų, su kuriais turiu galimybę pašokti. Šiose milongose/bendruomenėse nelengva įsitvirtinti , jei nesi alenas delonas ar claudija chiffer, tačiau įsitvirtinus imi branginti įgytą savo padėtį, įgytą kiekvieną naują šokių partnerį. Milongų organizatoriai pastebi tavo lojalumą ir tai būna įvertinta – vis gerėjančiomis pasodinimo vietomis, maloniais pasisveikinimais ir išlydėjimais.  O ir susiklosto šiokie tokie santykiai su šokėjais. Šioms milongoms yra būdingas sezoniškumas, labai priklausantis nuo turistų srauto. Sakyčiau nuostabu, ir nežinau kas tai, ar save reguliuojantis reiškinys, ar milongų organizatorių valdomas, bet vietinių šokėjų kiekis yra propocingas turistų kiekiui. Kaip jau minėjau, turistai – tai daugiausia turistės. Taigi, ir kas idomu, šiose milongose vidutiniškai nėra ryškios lyčių disproporcijos! Panašu, kad sumažėjus/padaugėjus turistų šiose milongose, atitinkamai sumažėja/padaugėja jose ir vietinių šokėjų.

Barrio milongos/bendruomenės yra visai kitokios. Tai jau nėra atselektuoti šokėjai. Čia yra visokių žmonių – tiek savo fizine išvaizda, tiek šokimo gebėjimais. Kaip ir gyvenime, juk esame visokie. Ir nors tokioje milongoje gali pataikyti ir ne itin gerą partnerį tandai pasirinkti, tačiau šios milongos/bendruomenės man yra mielos savo žmogiška šiluma.  Jei nemanome, kad gyvenime žmonės privalo būti vienodos odos spalvos, plaukų ar akių spalvos, vienodo ūgio ir svorio, tai kodėl turėtume norėti, kad tango bendruomenėje visi būtų vienodo sukirpimo. Užtai tokiose bendruomenėse jautiesi maloniau priimamas, į tave nėra žiūrima iš aukšto, atėjusi į barrio milongą tampu iš karto šokdinama, ir šokių partneriai paprastai būna labai draugiškai nusiteikę, manimi domisi netgi moterys, kalbina, draugauja.

Negaliu nutylėti, o koks gi tango mokytojų vaidmuo čia. Bendruomenės subūrimo prasme, sakyčiau, joks. Mokytojų darbas yra mokyti žmones šokti, tai didelis darbas, atimantis daug laiko, todėl visi užsiima savais darbais, mokytojai mokina, o milongų organizatoriai daro milongas, vietas, kur žmonės buriasi laiko praleidimui. Yra tango mokyklos, jos nėra siejamos ilgalaike prasme su konkrečiais mokytojais, tai administraciniai vienetai, samdantys tai vienus, tai kitus, tai kelis mokytojus vienu metu, priklausomai nuo mokyklos dydžio, bet daugiausia matyt yra pavieniai mokytojai ar jų poros, dirbantys kaip laisvai samdomi, dažnai vedantys grupines pamokas prieš milongas, teikiantys privačias pamokas. Nelengva mokytojų duona, jei nuolat turi rūpintis, kad turėtų mokinių. Tam jie vaikšto į milogas, kad būtų matomi. Per milongų pertraukėles milongų organizatoriai pristato milongoje dalyvaujančius tango mokytojus, taip skleisdami žinią savo bendrumenėje, jog štai tie mokytojai yra rekomenduojami. Tačiau mokytojai, mokyklos,  nėra bendruomenių ašys. Nesakau, kad gerai tai ar blogai, tiesiog taip yra. Juk logiška, kad bendruomenė – tai bendros veikos ir pomėgių suburti žmonės, tango atveju žmonės buriasi socialiam šokimui, tai yra milongose, todėl milongos ir yra bendruomenių ašis, o mokytojai, mokyklos yra pagalba šokio gebėjimams įgyti ir lavinti.

Pabaigai keletas sakinių emocijai.

Galėčiau dar įvardinti ir tokią neaiškią, bet egzistuojančią vis tik bendrą buenosairietišką tango bendruomenę. Tai žmonės, nešokants tango, bet tikrai nesvetimi jam. Ne kartą vežantys taksistai klausydavosi tango radijo, paklausti ar šoka, paprastai atsako, kad ne, tiesiog jiems patinka muzika :)  O neseniai apturėjau malonų susitikimą. Nors dėl jokių nežymių buitinių nepatogumų buto šeimininkui pretenzijų nekėliau, tiesiog prisitaikydama prie esamų sąlygų, vis tik šeimininkas nusprendė sutaisyti tekantį wc bakelį. Vieną pavakarę, kai jau ruošiausi į milongą, atėjo techninė pagalba, santechnikas ir jį lydintis Nežinau Kas, tarkime, kažkoks namo administratorius. Pavadinsiu jį Administratoriumi. Vyko ilgas jų dviejų konsiliumas vonios kambaryje, paskui jie ėjo pirkti detalės, aš galėjau, aišku, išeiti sau į milongą, jie raktus turėjo, tačiau jaučiau norą saugoti savo turtus ir kantriai laukiau remonto finišo. Buvau įsijungusi tango radiją. Vienu momentu Administratorius atkreipė dėmesį į skambantį kūrinį ir tiksliai įvardijo orkestrą ir daininką. Akimirksniu jo dėmesys nuo wc bakelio persiorentavo į tango. Prasidėjo ilgas pašnekesys apie tango, galų gale, kai bakelis jau buvo sutaisytas, Administratorius reziumavo: „kaip malonu buvo sutikti žmogų, kuriam irgi patinka tango“. Jūs girdėjote?! Buenosairiečiui buvo malonu šioje tango sostinėje rasti dar vieną žmogų, neabejingą tangui :)

Pamastymai lyjant

Vakar šlykščiai lijo, iš ryto dar su ispanų mokytoja apsilankiau kinų kvartale, bet po pietų ėmė lyti, ir jau buvo beaplankanti mintis likti vakare namie po šilta antklode, juolab kad peršalimas energijos nesuteikia. Vis tik apsilankiau vaistinėje, dar pasipildžiau arbatos resursus, ir vakare, pasikedenusi plunksnas, iškulniavau į milongą. Gatvėje lietus pliaupte pliaupė, pagalvojau, bus tuščia milonga, juolab kad tai antradieninis Cachirulo, paprastai santūrus. Išties, pusvalandis nuo milongos pradžios buvo praktiškai tuščia, tik viena kita „su savimi“ šokanti pora. Ir taip dar kurį laiką, na, bet palengva žmonių prisirinko, nors ir nedaug, turbūt apie 50, ir, kaip jau man ne keista, viskas baigėsi gerai – pasišokau ir tam vakarui užsiganėdinau. Netgi laimėjau loterijoje, tik oi, vėliau, išeidama atsiiminėdama paltą supratau, kad nesąžiningai, lamingas numeris buvo ne milonginio popieriuko, o garderobinės, na, bet patys kalti, mano požiūriu tie popieriukai vienodi, o kadangi antros personos su laimingu numeriu nebuvo, tai nieko nenuskriaudžiau.

Ir vakar rymant beįsivažiuojančioje milongoje, o ir šiaip kartas nuo karto, pamastau apie pokyčius BsAs milongose. Jau ketveri metai, penktas kartas, kaip atvažiuoju čia, nori nenori tenka stebėti pokyčius.

Jau esu rašiusi apie elgesio milongose familiarėjimą, tik patvirtinsiu, kad batai keičiami tiesiog salėje vis labiau ir labiau, to nemačiau gal tik Lo De Celia, na, bet tai turbūt tik laiko klausimas. Aš ne prieš patogumų ieškojimus. Man tik gaila, kad elegancija, etiketas darosi nebesvarbūs. Man gaila, kad tie, kas pirmą kartą atvažiuos čia dabar ar vėliau, jau nebematys to, ką dar mačiau prieš ketverius metus. Žinoma, nereikia dramatizuoti, aš irgi prieš ketverius metus jau nebemačiau to, kas buvo prieš dešimt metų ir juo labiau niekada nebūsiu buvusi Aukso Amžiaus Buenos Aires. Gaila dėl to, bet kiekvienas gyvename savo laikmetyje, galų gale koks vaizdas yra milongose dabar, priklauso ir nuo mūsų kiekvieno. Kurlink besivystytų žmonių elgesys, aš į milongą vieuomet ateinu deramai apsirengusi ir batus visuomet keičiu damų kambarėlyje. Ir gražiausi vyrai milongoje man tie, kurie vis dar ištikimi kostiumui. Ir tai ne tiek dėl pačios tradicijos išlaikymo, tai daugiau dėl to gražaus jausmo, kai vyrai ir moterys nori patikti vieni kitiems, nori atrodyt elegantiški. Nes be to tango praranda dalelę savo žavesio. Negaliu nesižavėti senuku Ricardito, kuris į milongas atitipena visuomet su kostiumu, kaklaraiščiu ir nepriekaištingai nublizgintais batais. Man nėra nieko baisesnio, kai mūsiškiuose maratonuose moterys, nusistekenusios nuo begalinio šokimo, tango batelius pakeičia „čežkėmis“ (gal dar  tuo nori ir parodyti, štai, žiūrėkite, esu labai populiari). Lyg tango būtų sportas, kur tave kaip nuvarytą arklį, jei jau nebepajudi, nušaus...

Man tas žmonių elgesio milongose familiarėjimas siejasi su platesniu reiškiniu – ekonomikos, o tuo pačiu ir žmonių gerovės Argentinoje kritimu. Teko išklausyti vietinių žmonių nuomonę, kad pastaruosius 10 metų, prastėjant šalies ekonominei padėčiai, prastėja ir patys žmonės, jų elgesys. Tas šiukšlinimas gatvėse – vienas aiškiausiai matomų požymių. Ir man pasakojo, ir pati mačiau, kaip mamytės viešose vietose ne tik vaikams nedraudžia šiukšlinti, bet ir pačios mėto atliekas kur papuola.

Vis tik ribos yra, ir tai džiugina. Vakar Cachirulo, milongai dar tik prasidedant, į šokių aišktelę išlindo pora, aiškiai išsiskirianti iš bendro konteksto. Apsirengę lyg ką tik iš daržo, moteris su šliopansais, negana to, jų šokimas buvo apgailėtinos kokybės. Aikštelės pakraštyje stovinčio Hectoro (milongos organizatoriaus) veidas buvo iškreiptas pasišlykštėjmo. Svarsčiau, išmes juos ar ne. Vis tik sulaukė tandos pabaigos, o po to priėjo prie tos poros staliuko (pora buvo apsirūpinusi šampano buteliu ir kt.) ir kažką su jais aiškinosi, gaila, negirdėjau, po to garsiai pašaukė padavėją ir iš nurodymų padavėjui išgirdau tik frazės pradžią „jei be batų...“.  Vaizdas šokių aikštelėje daugiau nebepasikartojo. Gal kai kas Hectorą ir vadina cerberiu, bet galų gale vis tik tai yra pastangos išlaikyti kartelę tam tikrame lygyje. Tiesa, prieš savaitę Cahirulo išdygo naujas veidas – jaunas vaikinukas, šoka gerai, viskas tvarkoje, labai pradžiugino faktas, kad į milongas ateina nauji jauni žmonės, tačiau anuomet nuliūdino jo apranga, džinsai ir nudrengta maikutė. Vakar jau tikra metamorfozė, tas pats vaikinukas, ir dar jo draugas, toks pat jaunas, jau gražu pažiūrėt – tvarkingos kelnės ir tvarkingi marškiniai. Nežinau, ar juos kas pamokė, ar patys suprato pamoką, bet vakarykštė jų apranga jau rodė pagarbą milongai ir į ją atėjusiems.

Regis, dabar labiau nei anksčiau skiriasi darbo dienų ir savaitgalių milongos. Darbo dienomis žmonės apsirengia paprasčiau, įspūdis, kad į milongas susieinama patenkinti pasišokimo poreikio, tuo tarpu savaitgalį, ypač šeštadienį, apranga jau puošnesnė, jei pavyzdžiui vyriškį darbo dienomis milongose matau tik su švarku, šeštadienį apranga dar papildoma ir kaklaraiščiu. Neprieštarauju tam, manau, jei einama šokti kelis kartus per savaitę, kai kurios dienos turi būti šventiškesnės, ir logiška, kad tai savaitgalį, kuomet nereikia eiti į darbą. Juk daugelis čia po milongos suba namo miegoti, nes iš ryto anksti tenka keltis.

Ir dar vienas pastebėjimas. Gal tik dabar ėmiau labiau pastebėti, o gal išties reiškinys darosi atviresnis matomumui – tai poros milongose, nesėdinčios kartu. Esu prisiklausiusi mitų, o tikriausiai tai ir teisybė buvo anksčiau, kad jei milongoje vyrai žino, kad moteris yra su vyru, jos nešokdins, teko girdėti pasakojimų, kaip pora, norinti šokti su visais, ne tik su savo pora, maskuojasi – rezervuojasi staliukus atskirai, ateina atskirai, per laiko intervalą, išeina atskirai. Kad tik kas nors ko nors nesuostų. Nežinau, gal tas ir buvo, tebūnie, ir tai idomi tango kultūros dalis. Bet dabar matau kitką, ir tai man netgi patinka, nors gal ir kiek pasklaido tą erotinę milongos žavesio miglą. Dabar jau matau poras, kurios sėdi atskirai, tačiau neslepia savo bendrumo, nebijo trumam prieiti vienas prie kito (paprastai vyras prie moters) staliuko pasidalinti informacija ar gėrimais. Ir tai vietiniai žmonės, ir nebūtinai turistų lankomose milongose, tą mačiu ir barrio milongose. Kadangi vienas mano etatinis šokdintojas neseniai įsigijo „novia“, į milonas ateina su ja (ir ne šiaip kaip nors vogčiomis, po vieną, o ramiai, oriai, ateina dviese, dviese palaukia kol milongos organizatorius pasitiks ir pasodins kiekvieną), bet sėdi atskirai, kad galėtų šokti ir su kitais žmonėmis, paklausiau to žmogaus, kodėl taip elgiasi ir ką apie tai galvoja. Taip ir paaiškino, kad jiems šokti tik tarpusavyje yra labai nuobodu. Ir nematau, kad bent vienas jų turėtų problemų. Tiesiog atsisėdimu atskirai yra pasiunčiama žinutė aplinkiniams apie savo prieinamumą. Tokie pokyčiai man, sakyčiau, labiau patinka nei nepatinka. Tai tiesiog praktiška žmonėms, kurie yra poroje bet nenori joje užsisklęsti. Tai blankina romantinius bei pikantiškus mitus apie milongas, bet, antra vertus, tie pikantiški elementai kartais ima ir varginti, bent jau moteris :)

Tiek tam kartui, iki kitų pastebėjimų.

Savaitgalis

Jau kelios dienos kaip atšalę, prireikė striukės. Matyt, prasideda žiema. Gal nuo to šalčio kiek skauda gerklę bei kosčioju. O gal nuo  didelių vėjų milongose. Kondicionierius kartais taip įjungia, kad jei pasitaiko sėdėti po jais, belieka susisupti į šalį. Kartą labai juokėmės Obeliske, sėdejome greta kokios 5 moterys,  apsimutriavusios iki ausų šaliais.

Šeštadienio Cachirulo buvo pilnu pajėgumu, daug žmonių, daug ir šokimo. Buvo net trys gimtadieniniai šokimai. Aišku, kai žmonių pilnutėlė salė, su cabeceo yra problemėlių – nespėjai susižvalgyti vos prasidėjus tandai, jau šaukštai po pietų, nes aikštelė šokančių prisipildo akimirksniu, ir, nors sėdinčių dar yra daug, nebegali jų matyti...   Beje, Joanas padarė didelę „karjerą“, šįkart buvo pasodintas jau pačioje garbingiausioje dalyje :), vėliau aptarėme, kad vis tik nėra smagu jaustis priklausomam nuo to, kiek patikai milogos organizatoriui.

Į akis krenta faktas: Cachirulo milongoje valdo azijietiškų moterų grožis. Azijiečių yra nemažai, ypač jos koncentruojasi šioje milongoje, ir faktas tas, kad vyrams jos patinka. Šalia manęs sėdėjo jaunutė singapūrietė, vos pradėjusi šokti ir atvykusi čia porai savaičių. Ji krykštavo iš džiaugsmo, kaip jai viskas patinka, kur nepatiks, vyrų dėmesio tikrai nestokojo. Kai tuo tarpu greta buvusi simpatiška kanadietė pastebėjo man, kad šioje milongoje labai sunku prisikviesti šokiui vyrą. Žinau, kurgi ne! Mane gelbsti nuoseklus įdirbis bei išsiugdytas įgūdis išgyventi šioje milongoje. Beje, vyrai, Cachirulo naujokai, man guodėsi, kad jiems nelengva irgi, yra visa eilė moterų, priimančių tik pažįstamų kvietimus, ir jei nesi, Evaldo žodžiais, alenas delonas, yra nelengva.

Pagalvojau, kad Cachirulo man kažkiek primena mūsiškius europinius encuentro. Čia susirenka geriausi šokėjai, rinktinė publika, o kadangi daug turistų, tai tik sustiprina tą encuentrinį įspūdį. Vieno tik, ačiū dievui, nėra – tokio labai keisto, visiems mūsų encuentrams būdingo reiškinio, kuomet šokių salėje, paprastai prie išėjimo, neišvengiamai susiformuoja tokia stovinčių vyrų minia, ir gali būti kiek nori laisvų sėdimų vietų, vis tiek ta minia yra. Man tai labai keista ir juokinga. Ir nepatinka. BsAs to nėra, jokioje milongoje. Čia visi turi savo vietas ir jų laikosi, tokios avinų bandos niekur nepamatysi, bent jau kur aš lankausi. Tiesa, pasitaiko nemėgstančių „būti sutvarkytais“ vyrų, dažniausiai tai „žvaigždūnai“, tuomet jie stoviniuoja prie baro ir tokie yra pavieniai.

Sekmadienį turėjau spalvingą. Galų gale  su Joanu susiderinome bendrus pietus. Suvalgėme puikų bife de lomo, užgerdami , žinoma, raudonu vynu, restorane „El español“, kurį aplankyti būtina doram BsAs gerbėjui.

Po pietų turėjau užmanymą apsilankyti prieš Lujos milongą María Olivera ir Gustavo Benzecry  pamokoje. Joanas nusprendė, kad mūsų kvapas ir ašys (buvo išgertas vyno butelis) po pietų yra labai panašūs, todėl spontaniškai prisijungė prie manęs, ir kartu nuėjom į pamoką.  Po pamokos Joanas išvažavo žaisti šachmatais, o aš likau milongoje. Sudalyvavimo pamokoje, be tiesioginės pamokos naudos, yra dar pora: nuolaida milongai ir – galų gale Lujos buvau pasodinta puikioje vietoje.

Ir vėl rami, negausi milonga. Futbolas, svarbios varžybos. Ačiū, dievui, kaip eigoje paaiškėjo, laimėjo gerieji.  Tas ir jautėsi, kai kulniavau pėstute iš Plaza Bohemia į El Beso pratęsti vakaro, gatvėse zujo laimingi ir triukšmingi futbolo fanai. Šiaip iš pradžių turėjau kitokį planą, nei tai į Boedo bent kartą nueiti, nei tai eiti tiesog namo, nes labai pjovė miegas, bet žinome, kaip su tais planais būna.

O sekmadienio užbaigimas El Beso, kaip neretai pasitaiko, buvo sodrus. Taip jau gavosi, kad prašokau su pora žvaigždūnų, o kai jau tokios personos šokdina, kartelė žemyn leistis nenori, prisišokusi kiek telpa, ir  sunerimusi kad jau nebegerai apsiriboti tokiu siauru partnerių rateliu, o ir kad tas gerbėjų dėmesys nepasidarytų pernelyg neatsakingas :)  , soti nuo tango pargrįžau namo.

Turizmas

Su kiekvienu atvažiavimu čia lieka vis mažiau lankytinų vietų. Nebežinia kur ir benueiti. Tai jau neigiama daugybinių apsilankymų tame pačiame mieste pusė.
Susiradau ir aplankiau šiandien Tierra Santa, tokį biblinės tematikos parką. Didesnio kičo nesu mačiusi. Vien dėl to verta aplankyti :)))  Viską apvainikuoja kas pusvalandį iš dirbtinio kalno išlendanti plastmasinė Kristaus figūra. Nekomentuosiu, parodau keletą nuotraukų.
Atsitokėjimui reiks neiti į kokią rimto meno galeriją

Antras ratas. Milonginuosi

Va ir apsukau savaitės ratą, pradėdama antrąjį.

Tikėjausi labiau „ne sezono“, vis tik jau žiemos išvakarės. Bet išties didelio skirtumo nei spalio mėnesį nėra. Negaliu tik palyginti su paties didžiausio piko mėnesiais ar visiška žiema. Bet tokiu metu kaip dabar, atvykti galima, be didelių nuogastavimų, kad liksi nepašokęs.

Antrasis antradieninis Cahirulo pasirodė kiek gausesnis nei prieš savaitę ir kiek gyvesnis, arba, žinoma,  tiesiog aš jau nebe po 13 val. skrydžio ir todėl su pastebimai daugiau intencijos šokti. Man taip net labiau patinka, kai salė ne sausakimša, nors, aišku pasigedau kai kurių šokėjų iš senesnių laikų. Vis klausiu žmonių, ką jie mano apie tai, kad žmonių nedaug. Visokių nuomonių yra. Ruduo, mažiau turistų. Arba: žmonės neturi pinigų, negali daug vaikščioti į milongas. Įtikinama. Carlos, penktadieninio Obelisco organizatorius, sako, kad ai, nesuprasi tų žmonių. Irgi įtikinama. Kad turistų mažiau, na,nežinau, turistus aš matau labiau vyrus nei moteris, ir pati sau atkreipiau dėmesį, kad lyg ir padaugėjo vyrų turistų, ir dauguma prancūzai (Joanas nesiskaito). Jie visai man patinka ir mielai su jais šoku.

Cachirulyje buvau pasodinta su labai spalvinga asmenybe, italų (nuo Sicilijos) kilmės porteña, už mane pastebimai vyresne, reiškias, solidaus amžiaus, moterimi. Man ji paliko gilų įspūdį!  Užsisakė ji vyno butelį, viena, pati sau. Mane maloniai pavaišino savo sūriu, bet vyno nesiūlė, maniau gal reikia pasisiūlyti tą vyną pasidalinti, bet vėliau, įvertinusi jos natūrą, supratau, kad pusės butelio jai gali būti per mažai, o man per daug. Ji buvo pažįstama su visais geriausiais šokėjais, su visais jais glėbesčiavosi ir šoko. Nuoširdžiai domėjosi kas aš tokia ir vis siūlė savo sūrį (bet ne vyną). Klausė, o tu ką, negeri? Sakau, kai šoku, ne, na, kartais  šampaną. O ji – man patinka gerti, kai šoku. Jos garbei galiu pasakayti, kad stebėjau kaip ji šoko, ašis buvo vietoje :)  Kai vynas baigėsi ir visi geriausi šokėjai buvo pašokdinti, širdingai su manim atsisveikino („chao amor“) ir pasišalino. Likau sužavėta.

Nors vykti į BsAs su kompanija smagu, ne blogesnė patirtis vykti ir vienam. Tuomet labiau išeini į kontaktą su ne savo kompanijos žmonėmis, kas praplečia akiratį.

Turėjau spalvingą pažintį su irgi turiste, slovėne, gyvenančia Paryžiuje. Kadangi prisiminiau ją iš europinio tango renginio, priėjau susipažinti. Susipažinusios kartu iš sekmadieninės Lujos nuvykome į El Beso pratęsti vakaro.  To vakaro mano draugė turėjo neįtikėtinus cabeceo gebėjimus. Koks jau ten cabeceo, tai buvo tiesiog vyrų paėmimas. Kadangi ta diena buvo stebėtinai diena be vyrų, ir vienoje, ir kitoje aplankytoje milongoje vyravo moterys, draugės elgesys mane užkrėtė, to įkvėpimo, o taip pat turbūt ir užsisakyto šampano butelio dėka šokau beveik be pauzių, su užuojauta stebėdama pulką sėdinčių moterų. Neįtikėtina, iš tiesų tai aš taip nemoku ir vargu ar pakartočiau tai, vis tik energijos įdėti teko nemažai :)  Beje,  buvo keistas momentas, kai Joaną pristačiau tai savo draugei iš Paryžiaus, po to Joanas man pakuždėjo – „žinai, o aš pasakiau, kad esu iš Lietuvos“.  Taigi, čia pilna turistų prancūzų ir Joanas.

Joanas atrodo bando save padalinti tarp šachmatų, tango ir dar berods jogos. Panašu kad laimi šachmatai, nes į milongą sugeba ateiti pvz jau po loterijos, nes iki to laiko lošė šachmatų turnyre. Mat kaip, BsAs pasirodo galima ir šachmatais žaisti, ne tik po milongas vaikščioti :)

Jau noriu miego, todėl tik trumpai apie šią dieną, trečiadienį. Smalsumas privertė nueiti į Lo de Celia. Dviprasmis jausmas. Puiki muzika, puiki akustika, labai mieli draugiški žmonės. Ir... visiškai prasti šokėjai. Kadaise ten teko pakankamai gerai pašokti. Deja, dabar belikę net nežinau kaip apibūdinti kas. Sakyčiau, senukai. Bet pavyzdžiui, Ricardito, kuriam ką tik sukako 90, šoka gerai ir yra geidžiamas partneris Cachirulo bei Lujos milongose. O LDC...  apmaudus įspūdis. Labai gaila. Trūksta šviežio kraujo šiai milongai. Štai kad ir antradienį Cachirulyje šokau su visai piemengaliu vaikinu, šokančiu viso labo 6 metukus, pagalvojau, kaip gerai, ateina pamaina, papildymas milongoms. O LDC įspūdis nedžiuginantis ir nuteikiantis pesimistiškai. Todėl, atidavusi mandagią duoklę šiai milongai, pervažiavau į La Milonguitą. Beje, tikslumo dėlei turiu pastebėti, kad milongos dydis neatitinka jos pavadinimo („Milongytė“). Kai žmonių kokie 300, anokia jau čia milongytė. Uch, po įvairaus kretėjimo pirmoje milongoje, čia jau skriejau kaip ant sparnų, gavau lyg šviežio oro gurkšnį!  Ir vėlgi maloni pažintis, sėdėjau kartu su vietine jauna moterimi, kuri vėliau pasirodė besanti draugė vieno mano etatino puikaus šokdintojo. Milongos pabaigoje jau bendravome trise. Jiems, vietiniams, idomu, kodėl mes čia atvažiuojame, kas pastūmėjo pradėti šokti tango, į ką panaši lietuvių kalba  ir t.t. Atsisveikinome kaip geri draugai, nežinia, ar tą moterį besutiksiu,  o su vyruku žinoma dar laukia daug gerų tandų ;)

Tiesa, panašu, kad La Milonguitai negresia jokie sezoniškumai. Ši milonga visuomet pilna.

Labanakt... daugiau nebegaliu nei žodžio išspaust. Einu miegot su parsinešta La Cumparsita ausyse.