Penktadienis

Nieko nėra liūdnesnio, nei penktadienio vakaras.

Kas naujo BsAs

Mes, gyvenantys toli nuo BsAs ir besidomintys tango kultūra, neretas domimės ar net gilinamės į per daugelį metų susiformavusią tango kultūrą, bandydami tokią ją įskiepyti ir pas mus. Taip BsAs tango kultūra plinta už BsAs ribų.

Bet BsAs nėra uždara erdvė nei teritoriniu, nei laiko požiūriu. Kai kas, nukeliavęs už BsAs ribų, grįžta bumerangu atgal, jau su svetimais prieskoniais, kai kas keičiasi savaime su laiku, kad ir kaip liūdėtume dėl nebesugrįšiančios praeities.

Nebėra čia kadaise milongose vyravusios prabangos, ar, tiksliau, jos imitacijos, kai visi vyrai į milongas ateidavo pasipuošę kostiumais, išlikusios tik moterų pastangos pasipuošti. Progiškai pasipuošęs vyras dabar jau retenybė, vyrauja demokratiška aprangos stilius. Norėčiau būti tolerantiška tokiems pokyčiams, tačiau neapleidžia jausmas, kad su aprangos pokyčiais pasikeitė kai kas ir pačiame šokyje. Aprangos kodas nejučia įtakoja ir žmogaus elgesį, pripažinkime, pasipuošusi moteris juk yra didesnė koketė, taip pat į pasipuošusį vyrą moteris žiūri jau kitomis akimis :)  Tango yra vyro ir moters šokis. Nelikus su koketavimu susijusių atributų, gali nutikti, kad tango beliks tik žingsnelių, o ne jausmų šokis.

Batai. Jau praeitis, kai batai šokių salėje nebuvo keičiami. Nejaučiu jokio pasigėrėjimo matydama, kaip geros portenjos šokėjos nesidrovėdamos pirmoje eilėje persiavinėja batus. Deja, vyrai taip pat, ne vieną mačiau. Kartą su pasibaisėjimu stebėjau, kaip matyt jau kietu milongueru save laikantis arogantiškas jaunuolis, sodinamas paprastai garbingose centrinėse vietose pirmose eilėse, atėjęs į Obelisco tango ramiai pasidėjo batų maišelį ant staliuko, ramiai, be jokio drovulio traukė po vieną šokių batus, avėsi, kišo gatvės batus į tą patį maišelį ant stalo. Nežinau, kodėl taip žmonės ėmė elgtis. Ar pasivažinėję po pasaulį, apsilankę europinėse milongose, perėmė papročius, ar patys sugalvojo, kad taip patogiau. 

Picola milongoje šviesos prigesintos, o ant stalų žvakutės. Negalėjau tuo patikėti, visuomet labai džiaugiausi, kad BsAs nėra žvakių, o čia - še tau! Nejaugi jie patys nemato, kad tos žvakės tik trukdo įžiūrėti sėdinčiųjų akis, vis tik bent jau cabeceo tradicija dar laikosi tvirtai.

Dažnai juk tai, kas "toli, užu sienos, už jūrų marių", laikoma madingu, madingą daiktą norima turėti ir pas save. Nieko nepadarysi, upės juk nesustabdysi. Ir vis tik, nenorėdama šios kelionės įspūdžių pabaigti liūdna gaida, turiu pasakyti, kad BsAs milongos vis dar yra daug gėrio :)

Futbolas

Paspyriau vaikams iš aikštelės link manęs atskriejusį kamuolį ir pagalvojau sau: jei jau mūsų tango mokytojai savo biografijose meistrų, pas kuriuos mokėsi, sąrašą papildo ir tokiais maestro, kurių pamokose sudalyvavo vos vieną du kartus, tai kodėl gi man dabar nepasiskelbti, kad žaidžiau futbolą La Bocoje :)))

Žmonės

Keleto atskirų eilučių prašosi BsAs žmonės. Milongose pastebiu labai jautrius žvilgsnius, tiksliau gal ne patys žvilgsniai jautrūs, o jautri reakcija į akių kontaktą.  Milongoje susitikus žvilgsniams jau be žodžių gali būti nemažai pasakyta. Dažnai restoranuose norint prisišaukti padavėją žvilgsniu, sekasi sunkiai, jie laksto tarp stalų visai nežiūrėdami į žmones. O štai įsiminė vienoje El Beso milongų dirbantis žavus padavėjas, štai jis tai gaudo žvilgsnius, toks jausmas, kad ims ir pakvies šokiui. Beje, puikiai atsimena žmones, po kažkelinto apsilankymo jo aptarnaujamoje milongoje priėjęs paklausė, ar mums kaip visada...

Milongoje žmogaus žvilgsnis gali būti įvairus. Ramus, kai neketinama šokti, arba skvarbus, kai kviečiama. Gali būti ir nieko nematantis žvilgsnis... Tokį padarau, kai tikrai nenoriu šokti.

Prisimenu vieną personažą, kurį praminėme lakstūnu, su kuriuo per klaidą net du kartus pašokau, kuris lankosi stipriose milongose, bet su kuriuo moterys šoka matyt tik per klaidą. Jo žvilgsnis itin išlavintas, labai greitos reakcijos. Jis net nesėdi milongoje, visuomet stovi ir laido medžiojantį žvilgsnį, toks lyg sargybinis, nuolat skanuojantis aplinką ir griebiantis pirmą pasitaikiusią auką. Matyt, kad išgyventų, t.y. gautų pašokti, teko išvystyti žaibiškos reakcijos žvilgsnį. Norint nuo tokių apsisaugoti, tenka išmokti praslysti akimis nematančiu žvilgsniu, beje, reikalui esant, bematant praregint :) rašau lyg ir iš moteriškos pozicijos, tačiau manau, kad tai simetriška.

O kur dar specialūs žvilgsniai, kai nenori su žmogumi šokti, bet nori išsaugoti draugiškumą...

Dar žmonės čia jausmingi. Sveikinasi, bendrauja jausmingiau nei mes, tai matyti iš kūno kalbos. Vyrai taip pat. Vyrams čia įprasta sveikinantis apsikabinti ir pasiplekšnoti. Aplinkui daug šypsenų ir geros intencijos. Nejučia ir pats tokiu tampi. 

Su jausmingumu matyt susijęs ir komunikabilumas. Šio bruožo pasekmėje teko patirti netikėtą malonią pažintį. Mielai priėmiau vieno milonguero pasiūlymą kartu nuvažiuoti į La Plata (tai yra BA provincijos sostinė,70 km į pietus nuo BA). Kelionė automobiliu neprailgo besišnekučiuojant tarpusavyje, o įvažiavus į La Plata prasidėjo linksmoji kelionės dalis, mane labai sužavėjusi. Turėjome tikslą aplankyti muziejų, bet nežinojome kur jis. Mūsuose tokiais atvejais žmonės prieš važiuojant susiranda tikslo adresą, pasinaudoja GPS arba bent jau popieriniu žemėlapiu pasirūpina. Tačiau čia kitokie papročiai. Mano kolega-vairuotojas kone kas 100 m ėmė sustojinėti ir klausinėti kelio. Žmonės, tiek praeiviai, tiek kitų automobilių vairuotojai, tame tarpe irpolicininkai, mielai aiškino, už tai jiems būdavo maloniai padėkojama (pvz "gracias amor"). Tokiu būdu nuvažiavome iki muziejaus be klaidos, greitai ir maloniai. Tas pats pasikartojo ir grįžtant namo, ieškant išvažiavimo į autostradą. Pačiame muziejuje atidžiai beapžiūrinėjant eksponatus, kolega užsimanė pasikalbėti su muziejaus darbuotoju, susistabdė tokį vyriškį ir pradėjo klausinėti įvairių dalykų apie muziejų. Aš mandagiai tylėjau, kartais palinkčiodama galvą. Tada mano kolega pristatė mane , pasakydamas jog aš užsienietė.  Žmogus logiškai paklausė iš kur esu, atsakiau "Iš Lietuvos". Jis sako "No", aš "Si", jis - "Tikrai?". Lietuvis :) Čia gimęs, bet lietuviškai išmokęs iš senelių. Mane atvežęs milngueras gėrėjosi stebėdamas, kaip mes kalbamės lietuviškai. Vėliau pasakė, matai jei nebūčiau užkalbinęs to žmogaus, taip ir nebūtum susipažinus ir nežinotum , kad čia yra lietuvis. Kalbėtis reikia, visą laiką kalbėtis...   Ir toks ne tik mane lydėjęs draugas, dažnai gatvėje, metro, autobuse yra klausinėjama kaip į kur nors nueiti, net man jau yra tekę paaiškinti, ir tuo didžiuojuosi :)

Muziejuje mano draugas labai rimtai domėjosi viskuo kas ten buvo, tiek eksponatais - dinozaurų griaučiais, gyvūnų iškamšomis ir t.t. - tiek įvairiais rimtais tekstais, kuriuos atidžiai skaitė. Čia pagalbojau, taigi, nenuostabu, kad dažnai, kai pasisakai esanti iš Lietuvos, šokių partneriai išpoškina seriją pagrindinių faktų apie Lietvuvą. Kad mokėsi to mokykloje, nėra pilnas paaiškinimas tokių puikių žinių, juolab kažin ar apie LT nepriklausomybę tie garbaus amžiaus žmonės mokėsi mokykloje. Žmonės čia labai žingeidūs, ir nuolat viskuo domisi. Iš vieno šokėjo jau sulaukiau klausimo, kada, kurį mėnesį geriau atvažiuoti į Lietuvą, mat jis pasiskaitė internete apie Lietuvą ir nusprendė, kad būtų galima atvažiuoti į mūsų kraštus pakeliauti. 

Yra čia, kaip pati praminiau, čarterinių tango turistų iš JAV. Į milongas ateina grupe, kartu su lydinčiu argentiniečiu mokytoju. Tai moterų būrelis, ir tas mokytojas jas visas iš eilės šokdina. Joms net nereikia pačioms bilieto į milongą nusipirkti, viską sutvarko "gidas". Turbūt nusipirko kelionės paketą "viskas įskaičiuota". Fui. 

Stebiuosi, kaip čia rimtai žiūrima į loteriją milongoje. Kartą mane vienos milongos organizatorius pristatė     savo pažįstamam, sako, čia iš Lietuvos. O tas - žinau žinau, ji Plasa Bohemijoje išlošė šampaną. Ir stebi jie pasirodo tas loterijas :)

Apie drabužius. Nors mados įvairiose pasaulio dalyse skiriasi, vis tik bendra tendencija daug nesiskiria. Moterys puošiasi labiau nei vyrai. Amaudu, kad milongose pasitaiko vyrų netgi su džinsinio tipo kelnėmis ar maikutėmis, tačiau vis tik dauguma yra tvarkingi, kelnės plius marškiniai arba kostiumas. Kaklaraiščius ryši retas. Taip pat labai retai kada pamatysi prakaitu permirkusias nugaras (paprastai tai turistų požymis). Vyrai kvėpinasi, čia vyriškų kvepalų mados kitokios nei pas mus. 

Kas dar? Į akis krenta pomėgis mėgautis savo mobiliaisiais telefonais. Ši technologija, matosi, čia įsitvirtino vėliau nei Europoje, žmonės negali atsidžiaugti savo žaisliukais ir nevengia demonstruoti jų milongose, kartais net peržiangent etiketo ribas. Yra toks vienas arogantiškas jaunuolis, kaip ir pridera "tikram milongueraui", šokantis nedaug, ir kol nešoka, knebinėja savo mobilų telefoną ar net filmuoja juo šokančiuosius. Fe.

Taip pat čia išmoko ir Facebook naudotis, nemažai milongų turi savo paskyras Facebook'e, vienos naudojamos aktyviau, kitos nelabai, bet tai, kad technologijos neišvengiamai skverbiasi į tango gyvenimą, nepaneigiama.

----------------------------

Prisiminiau dar vieną žmonių kategoriją, visai ne tango, bet labai būdingi BsAs. Metro taukiniuose vaikšto visokius niekus pardavinėjantys žmonės. Įlipa į vagoną ir labai oriu veidu pradeda sakyti savo prekę pristatančią kalbą. Negana kad veidas orus, bet koks balsas! Beveik galvoju, kad jie turi specialų vokalinį pasirengimą. Jie taip rimtai, oriai ir su įkvėpimu pristatinėja savo prekes, kad nepažiūrėjęs net nepagalvotum, jog siūloma prkti viso labo menkaverčiai plastmasiniai dėkliukai vizitinėms ir kt. kortelėms.

Milongos (BsAs 2013)

Buenos Aires milongų daug, kievieną dieną jų vyksta daugybė, galima pasirinkti pagal savo skonį ir poreikį. Buenosairiečiai jau įsisavino elektroninės informacinės erdvės naudą, ir susižinoti kur kas kada galima jau nebe tik popierinėse milongų knygutėse, bet ir internete, mes naudojamės http://hoy-milonga.com/

Ankstesniais metais turėjau smalsumo pažintiniais tikslais  aplankyti kuo daugiau milongų. Dabar gi, atvykus jau ketvirtą kartą, tokio noro nebėra, matyt dėl to, kad gan stipriai pasijuto ankstesnių metų įdirbis - mus jau atsimena, tiek milongų šeimininkai, tiek šokėjai. Jau įprastose milongose nebereikia žvalgytis kaip nežiniukui, nežinant su kuo čia šokti ar nešokti. Kadangi organizatoriai jau atsimena, tai ir vietas pradedame gauti geresnes. Cachirulyje šeštadienį panašu, kad jau turime pastovią vietą! O antradienį Cachirulyje El Beso gavome staliuką pirmoje eilėje, iš šalies žiūrint, su tuo nesusidūrusiems  tas gal ir nesvarbu ar keistai atrodo, bet išties tai labai svarbu kur gauni atsisėsti, nuo to dalinai priklauso kaip ir kiek pašoksi, todėl nori nenori imi branginti tokius poslinkius "karjeroje". O į naują milongą einama tik susiklosčius natūralioms aplinkybėms. Kaip ir pažįstamų partnerių ratas plečiamas pamažu ir atsargiai renkantis, be panikos.

Taigi, trumpai apie tai, kur vaikštau.

Pirmadienis. Be jokių abejonių - El Maipu. Jau treti metai pirmadieniui geresnės milongos nežinome. O šiemet dar ir apsigyvenome šalia, vos už dviejų blokų. Organizatoriai labai mieli ir šilti žmonės, atvykus jau nebereikėjo priminti kas esame, labai maloniai su mumis bendrauja, mano vardą, žiūriu, jau sutrumpino iki Ramo, stengiasi pasodinti kiek imanoma geriau. Maloniai nustebino šeimininko atmintis, po pirmo apsilankymo paklausė, kodėl nešokau tropikalinių, nes anksčiau šokdavau. Kodel, kodėl, nagi bestijos niekas nepakvietė :) užtai vakar atsigriebiau, jau pašokau ir chacarera, ir svingą. Pabandžiau priminti, kad neseniai mano vyras pas juos su malonumu lankėsi, o taip, sako, atsimenam, Evaldo, buenas bailarinas! Mat kaip, ir vardų nepamiršta. Na, bet svarbiausia milongoje - šokėjai. Šioje milongoje, darau išvadą, geras pasišokimas stabiliai garantuotas. Gerų partnerių, vyrų, rieškučiomis semk, ir, kas yra miela, nėra snobiškumo ir pasikėlimo. Šoku čia į valias, ir labai kokybiškai. Prie viso to dar įvertinus ir šiltą atmosferą, rašau šiai milongai aukščiausią balą ir dovanoju jai savo lojalumą.

Antradienis. Kiek komplikuota diena. Pasirinkimas nr.1 - Cachirulo (El Beso). Pasirinkimas su abejone, nes pirmą antradienį milonga buvo pavytusi, be energijos, ir jei kas buvo gero, tai tik faktas, kad po jos neskaudėjo nušoktų kojų. Žmonių milongoje ne itin daug, mažoka pažįstamų, ir jei jau kalbėti atvirai, milonga nuvylė, bet kol kas neaišku, kur galima pašokti geriau. Neseniai antradienį atsirado Yira Yira, teritoriškai netoli nuo El Beso. Bendrakeleivės, pašokus visas imanomas tandas Cachirulyje, tą pirmą  antradienį nuėjo patikrinti Yira Yra. Rado ten šiltą mielą atmosferą, bet ... su labai mažai žmonių. Štai ir konkurencija: dvi greta esančios milongos dalinasi žmones. Dalis pažįstamų rasta Cachirulyje, dalis Yira Yira. Rezultatas - dvi apytuštės milongos. Tiesa, dalį žmonių anuomet dar pasiglemžė futbolas. Antras antradienis Cachirulyje jau buvo kitoks, žmonių prisirinko pilnas klubas, negalėjai milongos pavadinti vangia, tačiau vis tiek ko tai "nevežė". Bandau suprasti kodėl, vieną paaiškinimą bent jau sau turiu. Pirmadienį yra labai gerai El Maipu, išeini iš ten pakylėtas, puikiai prisišokus. Ir ta puiki savijauta neišnyksta dar kurį laiką, toks jausmas, į Cachirulį antradienį ateinu dar nenuleidus El Maipu garo, dar nepasiruošus naujai gerų jausmų ir jaudulio bangai. Tiesiog galbūt neteisingas milongų eiliškumas ir tankumas. Kaip bebūtų, žiūrėsim kaip čia toliau klostysis, ar lojalumą Cachiruliui nepakeis kas nors kitas

Trečiadienis. Gera diena, yra kur eiti. Ne tik kad yra, tenka blaškytis abejonėse. Pirmiausia - kiek susikomplikavęs mano santykis su Lo de Celia. Susikomplikavęs, nes jaučiu didelę simpatiją šiai milongai, tačiau, deja, tenka pripažinti, kad kokybiškai pašokti ten darosi problema. Daug pašokti ten galima, bet dabar jau noriu ne daug, o gerai, ir čia jau ne kas. Vienok šioje milongoje tebegyva nuo senų laikų milongos tradicija, randu čia milongą tokią, kokią noriu matyti ir kokioje būti, netgi, esu tikra, čia ateina ir geri šokėjai, tik jie nelinkę pulti kviesti porai valandų užlėkusią gringą. Gerus rimtus milonguerus čia reikia prisijaukinti, o aš neturiu tam laiko. Jaučiau stebinčius žvilgsnius, esu tikra, kad ateitų laikas ir apturėčiau ne vieną malonią tandą  šioje milongoje, bet į tai reikia eiti lėtai. Deja, aš čia atvykau tik trims savaitėms. Juolab kad ir čia pat, už kampo, Obelisco Tango, trečiadieniais vyksta palyginus nauja milonga "Milongueando en el 40", idėjiškai palaikoma senųjų milonguerų ir jiems prijaučiančių ir kurioje pavyko puikiai pasišokti. Deja, šiai milongai sunkiai sekasi, yra negausi, nors pasišokti joje teko pakankamai ir kokybiškai. Vėlgi, sakyčiau, konkurencija, per pora šimtų metrų greta dvi tos pačios pakraipos milongos, tik viena jau su nusistovėjusia tradicija ir su labai daug žmonių, antra nauja, bebandanti įsitvirtinti. Yra dar dvi milongos, kurios mane domina trečiadienį. Tai dieninė Caning salone, "A Puro tango", tai puiki dieninė milonga, kurioje lankydavausi ankstesniais metais, dabar dar neteko, kaip tik ketiname apsilankyti šiandien. Na ir šiandien bus atgaivinta "La piccola milonga", naujoje vietoje. Niekada nebuvau šioje milongoje, bet girdėjau apie aukštą šokimo lygį joje, noriu nueiti, ką ir padarysiu, beje su dideliu širdies skausmu dėl Obelisco paaukojimu. Na ir kodėl taip - vieną dieną pasirinkimas skurdus, o kitą turi plėšytis tarp kelių patrauklių pasirinkimų :(

Ketvirtadienis. Viena geriausių dienų, kuomet tenka pasipustyti padus ir pasikrauti energija dviems milongoms, nes trūks plyš norisi nueiti į abi. Pirmiausia ankstyvesnė Lujos (El Beso). Milonga, kurioje renkasi išskirtinai geri šokėjai, kiek snobiška publika, milonga, kurioje ko gero aukščiausias šokimo lygis Buenos Aires. Anksčiau mane ši milonga sunkiai įsileidinėjo, vis tik, kai susirinkusieji šoka visi daugiau ar mažiau gerai, konkurenciniu pranašumu moterų tarpe, bent jau atvykusių trumpam,  tampa "fifiška" išvaizda. Fifa per metus netapau, geriau šokti turbūt irgi nepradėjau, bet dėl nesuprantamų priežasčių Lujos dabar mane jau priima. Galbūt suveikė ankstesnių metų įdirbis, suformavęs pažįstamų ratą. 

Sekanti milonga po Lujos - La Cachila (Gricel klube). Su skaudama širdimi praeitą ketvirtadienį palikau Lujos pačiame įkarštyje ir pervažiavau į Gricel. Kas idomu, tai tą patį padarė ir daugiau žmonių :) O čia jau visai kitas reikalas, visai kita energija, čia - gausybė žmonių, susirinkusių maloniai praleisti laiko. Toks milongos žanro tūsas. Kokybės prasme čia didelė šokėjų įvairovė, bet kai jau turi pažįstamų, galima ir atsirinkti su kuo šokti. Pastebėjau, kad nepašokti šioje milongoje yra sunkiau nei pašokt, kad ir kaip bandau atsipūsti kurį laiką nešokant, muzika ir gera milongos energija priverčia vėl ir vėl pakelti akis ir priimti pasirinktinai vieną iš laukiančių žvilgsnių. Užskaitau šią milongą ir ketinu tokiau joje lankytis.

Penktadienis. Iki šiol tai buvo silpniausia diena. Dabar atsirado Milonga de Bs As (Obelisco Tango), išbandėme ją, ir pakolkas nieko geresnio penktadieniui neturime. Nemažai pažįstamų gerų šokėju, organizatorius - etatinis mūsų šokdintojas, tai kodėl gi ne :)

Šeštadienis. Cachirulo (Obelisco Tango). Nagi gerai, kaip ir anksčiau, o ir savo staliuką gavome, kad ir ne gerojoje salės pusėje, bet savas kontingentas susiranda ir iš toli :) Cachirulo, kaip ir Lujos, turi snobizmo kvapo, ir anksciau mane priiminėjo rezervuotai, bet šiemet panašu kad reikalai gerėja :) užskaitau, ir kol nėra geresnės akternatyvos, šeštadienį renkuosi Cachirulo.

Sekmadienis. Diena, kuri priklauso kategorijai "nors persiplėšk".  Plėšytis norisi tarp Lo de Celia, Lujos ir El Beso. Tą ir dariau praėjusį sekmadienį. Apie Lo de Celia  ir Lujos jau parašiau, lieka pasakyti šį tą apie El Beso. Niekada dar nesu buvusi El Beso sekmadieniais. Kadangi atsiliepimai geri, nusprendžiau papildyti savo repertuarą ir šia milonga. Buvau du kartus, ir įspūdis skirtingas. Pirmą kartą patiko labai, daug teisingų, gerai šokančių žmonių, milonga pulsavo gyvybe. Antrą kartą buvo švenčiamas milongos 10 m. gimtadienis. Šventė tai šventė, tai gerai, bet kaip milonga man jau nebepatiko. Salė sausakimša, kontingentas ir atmosfera primena Canning saloną penktadieniais. Apsilankymą pradėjus su turistu iš Europos, kuris visiškai sugadino D'Arienzo, nuotaika nepataisomai subjuro. Ir daugiau nebepasitaisė. Tokiomis sąlygimis belieka apsirūpinti pakankamu kiekiu šampano ir linksmai stumti laiką. Vis tik viliuosi, kad man blogas buvo tik tas tūsinis gimtadieninis vakaras, įprastomis sąlygomis milonga turėtu būti tokia pat gera, kokią ją radau pirmą kartą, todėl iš savo sąrašo jos dar nebraukiu.

Toksai tas lankomų milongų branduolys. Be abejo, milongų čia yra daugybė, ir kiekvienas  atvažiavėlis susikomplektuoja savo rinkinį.

Miestas

Po savaitgalio ir šventinės dienos atgijo miestas. Net atsirado mūsų dingęs restoranas.

Pasivaikščiojau po San Telmą ir jo apylinkes.

Argentina nebūtų Argentina, jei kas nors neprotestuotų, šito gero čia netrūksta

Pagaliau sutikau savo sielos draugę Mafaldą:

Zirzėm, kaip blogai, kai nėra šilto vandens, o šiandien jo nebuvo namie iš viso!

Todėl papietauti nuėjau į vėl atsiradusį restoranėlį prie namų. "Estrella Galicia". Na labai jau tipiškas autentiškas, net nedrįsau nufotografuoti, tie visi sėdintys dėdės gal išsigąstų. Suvalgiau kepto viščiuko ir išgėriau balto vyno sklidiną stiklinę. Sumokėjau mūsų pinigais 16 Lt. Turint omenyje, kad viščiukas tirpo burnoje, manau, kad tai labai nedidelė kaina, palyginus su verslo pietų kainomis Vilniuje. Jau be maisto Argentinoje tai tikrai neliksi :)

Nuliūdino metro A linija, važiavau šiandien. Kad ir matyt nebesaugūs anieji mediniai antikvariniai vagonai, bet buvo jaukūs ir turėjo šarmo. Dabar gi - bedvasiai skardiniai. Gaila, labai gaila :(

Beje, planuojantiems kelionę į BA reikia pasidomėti apie futbolo čempionatų tvarkaraščius. Spalį akivaizdžiai vis kas nors vyksta, nes būtinai kartas nuo karto nutinka rungtynių diena, dėl ko milongos pastebimai nukraujuoja. Pagalvojau, kad tokią dieną kultūriškai idomiau būtų eiti ne į milongą, o bent į kokį barą, kur transliuojamas futbolas.

Tango aistros

Antra diena gyvename be šilto vandens. Kažkas nutiko boileriui. Šeimininkas neturi laiko atvažiuoti įjungti arba suprasti kad jis sugedo, todėl kol kas atsiuntė nuorodą į videoinstrukciją Youtube, kaip elgtis su tokiu dujiniu boileriu. Bandėm, bandėm įjungti, bet bestija nerodo gyvybės ženklų. Šokti nesiprausus eiti nedera, todėl praustis pradėjom po šaltu dušu. Ir tiesą pasakius, man netgi jau patiko, paįsivaizdavau, kad maudausi savo Gilužyje, ir nusiprausiau.

Po metų pertraukos apsilankėme El Maipu milongoje. Labai gera pripažinti, kad tai stabiliai gera milonga. Iš pradžių lyg ir pasirodė, kad nelabai bus su kuo šokti, bet dar ir kaip atsirado :) ir visai nebaisu, kad pasodintos buvom ne pačioje geriausioje vietoje. Įsisavinus pora gerai šokančių vyrų stalų netoliese, plius dar šiek tiek, plius dar šis tas itin gero, vakaras buvo toks ramiai, jaukiai ir užtikrintai geras. Labai patinka milongos laikas, baigėsi ji 24 val, po ko galima net ir išsimiegoti iki ryto.

Beje, apie naktinius šokimus. Vienas žmogus pasakojo, kad gan daug žmonių, šokančių naktinėse milongose, turi atsinešę drabužių persirengimui, ir po milongos persirengę drožia iesiai į darbą :)))

Pereinu prie tango aistrų, nes taip jau įvardinta antraštė.

Mus visus paprastai jaudina faktas, su kuo pavyko pašokti arba ne. Užgimsta visokie "juodi sąrašai". 

Trumpai papasakosiu apie savuosius.

Į juodą sąrašą rašau mano požiūriu blogus šokėjus ir gerus, kurie po tam tikro kiekio pastangų vis tiek į mane nežiūri, nes nenoriu žemintis. Jei kas nors atkakliai nenori manęs matyti, pasakau sau, kad jie daug praranda, taip jiems ir reikia ir įrašau į juodą sąrašą. Sąrašas, tiesa, gali kisti, čia jau man pačiai spręsti kada ką įrašyti ar išbraukti. Šiandien pavyzdžiui vieną laikinai išbraukiau, nes pašokdino. Bet sugrąžinsiu atgal, jei vėl ir toliau blogai elgsis :))) Vieno šokėjo, niekaip į mane nežiūrinčio, vis tiek netraukiu į juodą sąrašą, nes suprantu, kad jo dėmesį turėčiau užsitarnauti, o kaip jį užsidirbsi, kad vos tik atvažiavusi alkana pavyzdžiui imu ir leidžiuosi avantiūrai "atidaryti" Cachirulo milongą su nepažįstamu šokėju, kuris pasirodo besąs kone nuevistas sportininkas, ir tenka visų akivaizdoje prasidarkyti visą tandą matant besirenkantiems šokėjams, tame tarpe ir tokiems, su kuriais labai norėtųsi pašokti, ir to dar negana, sekančią dieną kitoje milongoje lipu vėl ant to laties grėblio - užmiršusi to sportininko veidą  vėl netyčia sutinku su juo pašokti. O siaube. Įsirašiau jį į juodą sąrašą pariebintu šriftu, 

Tokios aistros, spėju, būdingos ne tik moterims. Vyrai ne mažiau jautrūs padarai, gal net jautresni už moteris, kai klausimas eina apie pašokimą nepašokimą, nes vyriškas ego yra labiau pažeidžiamas. Esu tikra, šiandien pati buvau įtraukta į juodą vieno vyriškio sąrašą, negana, buvo man subtiliai atkeršyta. Žmogus labai žemo ūgio, už mane gerokai zemesnis, bet pabandėme, ir labai gerai gavosi šokti, aiškai tapau įtraukta į jo nedidelį šokdinamų moterų ratelį, sutarėme, kad pašoksime ir El Maipu. Ir ką gi, prasibrovęs pro salės galo kėdžių barikadas, kad galėtų suvaidinti lyg ir einantį pro šalį ir lyg tarp kitko mane pakviesti, į kviečiantį šokiui linktelėjimą aš spontaniškai atsisakiau (pateisinu tai saugojimu savęs nuo belenkokių šokėjų, bet vis tiek negerai, nereikėjo neatpažinti), o jį, netikėtai įlindusį į mano akiratį, palaikiau kitu, todėl instinktyviai ir "atsiuvau", jis nesustodamas nuėjo tolyn, įsirašydamas, kaip supratau, mane į juodą sąrašą. Kadangi klaida tai mano, o vyrai padarai jautrūs, paskui nubėgau atsiprašyti jo, bandydama paaiškinti įvykusį nesusipratimą, lyg ir atleido, bet tik formaliai, nes vis tiek nebekvietė. O vieną jo manevrą pavadinčiau kerštu :) Kadangi sėdėjo diametraliai priešingoje didelės salės pusėje, atėjo į mūsų galą ir atsisėdo netoliese. Jau pradėjau spiginti akis, bet jis šast ir pakvietė ne mane, o šalimais sėdinčią moterį. Supratau, kad juodame sąraše įklimpau rimtai. Na, ką darysi, šokti yra su kuo, užtenka, bet vis tik norėtųsi išpirkti tą nuodėmę...

Mataderos. Kontaktų pravalymas

Mano turistinėje programoje buvo Feria de Matadero punktas. Tai turgus BA priemiestyje sekmadieniais. Kadangi sekmadienius turiu tik tris, įvykdžiau šį programos punktą nedelsiant, pasinaudojus geru oru, nes nežinia kas bus po to.

Važiuoti autobusu iki ten teko valandą (paskui tiek pat atgal). Sunku pasakyti, ar tas nedidelis turgus, pakankamai gerai aprašytas atsiliepimuose internete, yra vertas viso dviejų valandų kelionės. Aš kiek nustebau, nes tikėjausi kažko daugiau, antra vertus, nenusivyliau, nes radau pakankamai ramų miesto pakraščio suvenyrų turgų, be tos gausybės suvenyrų "su pakelta koja", kaip kad San Telme sekmadieniais. Tiesiog tai jaukus priemiesčio turgus sekmadininiam pasižmonėjimui. Žmonės apsipirkinėja, tam skirtoje aikštelėje šoka. Beje, nemažai skirta vietos maisto produktams, vietinių ūkininkų produkcijai. Nusipirkau esą ekologiško vyno iš Mendozos (tiesa, jo jau nebeliko...) Didesnė fiesta būna kokių nors švenčių metu, o paprastą sekmadienį viskas išrodo gan paprastai ir jaukiai.

Čia jau visai pavasaris, beje, medžiai žydi :

Tango dalyje šiandien buvo tikra beprotybė. Gerai tai gerai, kad yra daug milongų tą pačią dieną, bet ką daryti, kai nori aplankyti kelias iš jų, o ir ką daryti, kai atsisakyti nei vienos iš jų negali, nes bent keliose trūks plyš reikia sutikti norimus žmones. Taigi, teko šiandien pasiblaškyti: Plaza Bohemija - Lo de Celia - vėl Plaza Bohemia - El Beso. Bet viskas ne veltui, oi, kaip ne veltui :) Dieną užskaitau su kaupu.

Viskas, taškas. Tango alkis numalšintas. Nemažai tango pažinčių atnaujinta, randasi naujų. Dabar mėgausiuosi, stengsiuosi nebešokti su belenkuo. Užteks kiek bus, bet kas bus, turi būti tik gerai.

Pamokos

Nusprendžiau išbandyti ankstyvąją milongą El Arranque. Atsiliepimai lieka atsiliepimais, reikia pačiam išbandyti, tiesą sakant, iš vieno bandymo irgi galutinių išvadų nepadarysi.

Apsilankiau šeštadienį. Milonga labai gausi. Nedidelė dalis šokėjų susodinta šokių aikštelės šonuose, ir gausybė - hmmm... didelėje erdvėje aikštelės prieigose. Moterų/vyrų staliukai protingai paderinta. Žmonės beveiki visi nepažįstami. Amžiaus kategorija - pastebimai vyresni žmonės.

Ką gi - pradedam nuo cabeceo. Tai, pasirodo, čia labai lengva. Teisingiau pasakius, atvirkščiai, sunku panepašokti. Nusprendus kiek atsipūsti po energingesnės tandos bandydavau laikyti nuleistas akis, bet vis tiek kažkaip užkabindavo. Aišku, būtų galima ir atsisakyti, bet, deja, muzika buvo tokia dieviška, kad po pirmo tandos gabalo, žiū, akys jau ir pakyla ir priima kvietimus.

Prie ko čia pamokos?

Taigi, pirma pamoka, t.y. savarankiškos cabeceo pratybos. Šioje milongoje nepriimta susižvilgsniavus prieiti prie damos oficialiai pakviesti. "Susicabeseinus" abi pusės eina iš karto į aikštelę. Matyt, tai sąlygoja staliukų prigrūsta pilna salė. Turint omeny, kiek būna klaidų net ir vyrams prieidinėjant prie moterų, toks lengvabūdiškas sandoris man kėlė nerimą. Bet, kas nuostabiausia, suklydau tik vieną  kartą, ir tai galima sakyti nesiskaito, nes staigiai supratusi net nepajudėjau link aikštelės. Cabeceo veikė per labai didelius atstumus, ir, stebuklų stebuklas, su nerimu nuėjus iki aikštelės, kavalierių rasdavau laukiantį manęs, o ne ko kito. Kuo ne pamoka?

Kita pamoka jau sudėtingesnė. Pavadinčiau ją "moterų technika". Bėda toje milongoje ta, kad vyrai šokėjai pasirodė besantys labai "šiaip sau". Antra vertus, nė vieno nebuvo nemuzikalaus. Bet ir nei vienas nešoko taip, kaip esame mokomi šokti, kai mokomės pas mokytojus. Štai ir užduotis moteriai - prisitaikyti prie kiekvieno vyro skirtingo muzikos supratimo ir kiekvieno savaip savotiškų judesių, ir dar taip, kad ir pačiai būtų malonu. Daugeliu atvejų tai imanoma, tikrai. Pavyzdžiui, bešokdamas vienas, žiūriu, kažkaip tinginiauja, beveik nejuda. Pabandžiau užpildyti tą jo neveikimą savais judesiais, ir ką, visai idomiai gavosi :)

Pagalvojau, moterys dažnai pernelyg daug nori iš vyrų, trokšta šokti tik su pačiais geriausiais, nesusimastydamos o kiek pačios yra geros ir ką gali duoti iš savo pusės. Indėlis į bendrą dviejų žmonių šokį turi būti abipusis, tiek fiziškai, tiek emociškai.

-------------------------------

Džiaugiuosi, kad šeštadienio Cachirulio pakeitė vietą, iš Malcolmo į Obelisco Tango. Taip žymiai geriau.

Negaliu atsikratyti stebėjimo "iš šalies". Cachirulio stebėjimai šiuo metu men perša toliau dėstomus  pastebėjimus.

Dalis vyrų, paprastai labai gerų šokėjų, į milongą ateina panepašokti iš viso. Geriausiu atveju išspaudžia vieną kitą tandą. Jiems matyt smagu pabūti ne namie, o senu įpročiu tango aplinkoje. Laimė, tokių labai nedaug. Keletas vyrų, labai gerai šokančių, šoka tik su pažįstamomis, geromis šokėjomis, turistei iki tokių prasibrauti šansai menki. Ir paskutinė, gausiausia kategorija, pavadinčiau "vyrai tradiciniai". Šoka su visomis,  bet, kadangi yra "tradiciniai", arba "vulgaris", visiškai nenuostabu, kad jei moteris ne pažįstama vietinė, pirmenybę teikia jaunesnėms, gražesnėms, su kuo daugiau apnuoginto kūno. Žinoma, privaloma sąlyga - ant kojų laikytis, be šito nepadės ir dekolte iki kelių. Pernai, pamenu, spalio pabaigoje plūstelėjo ženkli užsieniečių banga, Cachirulyje pakvipo muge :))). Žiūrėsiu, kaip bus šiemet, kol kas dar ramu.

_______________________

Jau anksčiau esu pastebėjusi, kad BsAs šis bei tas dingsta. Štai atvykimo dieną papietavome tokiame šauniame teisingame restoranėlyje visai šalia namų, o šiandien (iš tiesų tai vakar, nes dabar jau paryčiai, rašau jau gulėdama lovoje prieš užmingant) keliskart praėjau tą vietą, ir restoranėlio anei ženko! Taip jau yra buvę ir anksčiau. Labai apmaudu, o jau maniau bus galima ten kartas nuo karto pamisti.

Sugrįžimas 2013

Štai ir vėl aš čia, Buenos Aires. Ne kartą pagavau save galvojant, ar mano norų pabuvoti BsAs dydis atitinka kelionės kainą, ir ne tik pinigine prasme.

Atsiverčiau paskutinį praėjusios kelionės įrašą. Paskutinė jo pastraipa, teigianti, kad BsAs - man kaip trijų minučių romanas - priminė ko aš čia važiuoju.

Kai važiuoji kaskart vis labiau nebe pirmą kartą, nebelieka pirminio kelionės, o juo labiau nežinomybės jaudulio. Bet atsiranda kiti gražūs dalykai. Vis labiau jaučiasi, kad grįžti. Viskas darosi vis labiau pažįstama jau nuo pirmos dienos, išsivaduojant nuo pirmų dienų nurašymo blaškymuisi ir susivokimui aplinkoje.

Tango prasme pati pirma milonga vakar man padėjo tašką apmastymams ko čia važiuoju. Milongoje taip gerai jaučiausi, taip įprastai ir komfortiškai, kad jei dar iki tol ir buvo klausimų ar reikia važiuoti, kad pamatytum ką jau matei, vos įžengus į salę tokių abejonių neliko nė kvapo. Net nežiūrint į tai, kad apsilankėme naujoje milongoje mums naujoje vietoje Obelisco. Na ir kas, kad milonga nauja, bet sutikome senų pažįstamų, su kuriais gera pašokti, čia teko įvertinti ankstesnių metų "įdirbį", suformavusį mėgstamų partnerių ratą, o kur dar nauji malonūs atradimai. Be abejo, čia yra ir nekokių šokėjų, bet kai juos jau žinai irgi iš ankstesnių metų, labai paprasta į juos tiesiog nežiūrėti :) 

Vakar taip gerai praleidau vakarą, kad pagalvojau, jog tai buvo man kompensacija už visus nedašoktus europinius maratonus, na, tokia lyg triumfo valanda, įrodymas, jog nesu nematoma kokia dažnai kad būnu Europoje. Suprantama, bus dar visokių milongų, daugiau ir mažiau sėkmingų, bet vakarykštė atstatė man tango dvasios pusiausvyrą ir gerokai pataisė savivertę.

Truputį apie kelionės detales. Šį kartą skrydžiui buvo pasirinktas kitas skrydžio variantas nei anksčiau. Skrydžio "nepatogumas" buvo tik toks, kad buvo ilgas, praktiškai visos dienos, tarpas tarp skrydžių Paryžiuje. Bet kai tas tarpas pakankamai ilgas, o miestas nešpėtnas, buvo proga pasivaikščioti po Paryžių, kas tikrai nebuvo nemalonu, na, gal tik vidutiniškas oras nelabai patiko. Bet kai oras vidutiniškas, malonu užeiti išerti kavos su pyragaičiu.

Iš Paryžiau skridome su Air France avialinijomis, ir tenka pripažinti, kad prancūzų lėktuvas buvo patogesnis už Lufthansos. Kiek daugiau vietos kojoms, ir šiaip patogiau sėdėti. O gal padėjo ilgas pasivaikščiojimas prieš skrydį bei kojų pailsinimas prieš ilgą kelionę ant lyg tyčia tam pritaikytų oro uosto vežimėlių?

Prieš pat skrendant sužinojome, kad mūsų lėktuvas skrenda dar ir į Montevideo, laimei, pirmas sustojimas buvo BsAs, todėl mūsų nepalietė techninio sustojimo vargai.

Aklumas, kurtumas ir bendruomeniškumas

Šis rašinėlis - ne pačių šviesiausių spalvų, bet toks jau tas gyvenimas, įvairiaspalvis.
Dažnai mėgstame žmonėms, nesusijusiems su tango socialiniu gyvenimu, aiškinti, kad "man visai nesvarbu žmogaus politinės pažiūros, religingumas, kiek jis uždirba, jei  gera su tuo žmogum šokti, niekas daugiau nesvarbu.
Tikrai taip. Ir man nesvarbu žmogaus, su kuriuo šoku, socialinis statusas anei religija. Pakanka to, kad mus sieja tango.

Nesvarbu kokį darbą žmogus, su kuriuo šoku, dirba ir iš viso ar dirba
Nesvarbu kiek uždirba
Nesvarbu ar tiki dievu, o jei tiki, tai kokiu
Netgi nesvarbu, ar turi problemų šeimoje

Suprantama, į milongas mes ateiname norėdami pailsėti, o gal ir pasislėpti nuo įvairiausių problemų. Įžengus į milongą įžengi į kitą pasaulį, kitą realybę, visas tikrojo realaus gyvenimo negandas palikdamas anapus, už milogos durų. Čia nejučia prisimenu, kad BsAs milongose praktiškai niekur nemačiau langų (jie uždangstyti arba patalpoje jų iš viso nėra), o nemažai vietų įeinant į salę tenka praeiti pro sunkią tamsią užuolaidą. Tai lyg uždanga, simbolinė riba,skirianti dvi realybes...

Visiškai atsiriboti ir panirti į "anapus" pilnai pavyksta nuvykus į svečius, ten, kur nieko nepažįsti arba beveik nepažįsti.
Namuose nori nenori pamažu suartėjame. Pamažu tampame lyg ir šeima. Tokia tango šeima. Kai jau taip, nejučia turėtų atsirasti ir šiokių tokių vertinimų, nes, čia, tango pusėje, klostosi savas mini gyvenimas, savi santykiai. Ir jei kažkokias problemas ateidamas į milongą palikai anapus tos sunkios užuolaidos, čia, tango mini pasaulyje, bendraujant ilgesnį laiką su tais pačiais žmonėmis, neišvengiamai užgimsta savi santykiai, savi džiaugsmai ir problemos. Čia susiformuoja tai, ką dabar vadiname "bendruomene". Bet štai šita sąvoka man ir kliūva. Sąmoningų homo sapiens bendruomene linkčiau vadinti tokią žmonių grupę, kurios nariai rūpi vienas kitam, kurie dalinasi ir džiaugsmais, ir vargais, ir - kartu sprendžia iškilusias problemas. Tai tarsi save kontroliuojantis organizmas
Neteko gyventi kitur, pažįstu tik savo, lietuvišką aplinką. Mūsų lietuviška tango bendruomenė mėgsta dalintis džiaugsmais. Tikrai mieli ir įsimintini laiko praleidimai ir už milongos ribų - pokalbiai po proginių milongų iki paryčių, "tango susirinkimai" tai pas vienus, ta pas kitus namuose, bendros kelionės, bendri nuotykiai - visa tai palieka pačius šilčiausius prisiminimus.
Viskas taip gražu... Tol, kol kokia negandos šmėkla neprasklendžia. Keista, bet tas pats žmogus, kuris, esu tikra, gatvėje pamatęs vykdomą nusikaltimą, imtųsi, nelygu situacijai, veiksmų - gelbėti, ar šauktis pagalbos, tango bendruomenės viduje į blogį reaguoja geriausiu atveju draugišku paplekšnojimu per petį nukentėjusiam. Bandymas bendruomenę įtraukti į susidariusios blogos situacijos sprendimą paprastai baigiasi visuotiniu nepasitenkinimu sujaukus bendruomeninę idiliją. Ša, vaikai, nesipeškit, negražu, ką žmonės pagalvos, ir iš viso - netrukdykite visiems mėgautis tango, nieko nenoriu girdėti, viskas, ko aš čia noriu - tai tik šokti. Toks ramus idiliškas savihipnotizuojantis vartotojiškos bendruomenės tango pasaulis, kuriame bendruomenės narys kitiems rūpi tik tiek, kiek tai susiję su malonumais... Bet gal, sakyčiau, tai visiškai paaiškinama, juk į tango ateiname pasislėpti nuo realaus gyvenimo negandų, todėl nenorima nieko negatyvaus čia nei matyti, nei girdėti.
Ne veltui sakoma, kad meilė akla ir kurčia. Iš tos tango meilės tampame akli ir kurti artimo skausmui, kuris, deja, yra tikras toje netikroje tango realybėje.

Apie kortas ir kaip gerai kai jų nereikia

Šiandieninė mintis blykstelėjo netikėtai, eis ir praeis, pagalvojau, reikia užsirašyti.
Rengiausi šįvakar į milongą. Kaip visuomet ilgai, taip jau visuomet būna, iš pradžių galvoju vienaip rengtis, paskui persigalvoju, žiū, kol išeinu iš namų, pakeičiu keliskart apdarus.
Kadangi jau prasidėjo Jūrmalos festivalis, tuoj ir pati važiuosiu ten, netyčia palyginau tą jausmą, kuriuo gyvenu rengdamasi į milongą. Manau, ne tik man tai būdinga.
Pamenu tuos laikus, kai festivaliai būdavo dar tik prasidėję, kai nutikdavo gyventi būriais, būriais eiti į milongas, moteriškoji kompanijos dalis mėgdavome apsikeisti nuomonėmis ir draugiškais patarimais dėl aprangos. "Šiandien eisiu su ta ar ana suknele", "A, tada aš štai tokia", ir. t.t.  Kam tai? Na, žinoma, norime atrodyti gražiai. Bet kur kas svarbiau, norime, kad nepažįstamų žmonių minioje būtume pastebėtos. Pastebėtos tam, kad būtume pašokdintos. Šįvakar traukiu štai tokią kortą. Lagamine tų kortų daugiau nei milongų. Pasirenki reikalingiausią pagal situaciją. Visai kaip kortų žaidime. O tūzas paprastai saugomas pagrindinei "grand" milongai. Šiokia tokia bėda, kad nežinai kokias kortas mestels kitos.  Atsimenu, kartą festivalinėje milongoje dominavo raudonos suknelės, hmmm.... panašu, kad prašovė tos, kurių koziriai buvo raudoni :) Ką padarysi, kortuojant irgi nežinai kada kas ką ištrauks.
Ir taip nebūtinai festivaliuose. Taip visur, kur eini į nepažįstamų žmonių erdvę. Tam, kad tave pastebėtų, reikia patraukliai atrodyti. Stengiesi atrodyti gerai, kad tave pamatytų ir pakviestų šokiui. Nes kai nežino kaip šoki, tai žiūri į suknelę, plaukus ir t.t.
Tai štai lėtai rengiausi į mūsų mažytę milongą, šiandien itin mažytę, nes daug kas jau išvažiavo į festivalį. Bet vis tiek rengiausi kaip visuomet lėtai ir ilgai. Ir pagalvojau, kaip gerai, einu ten, kur mane visi pažįsta, ir kviečia šokti todėl, kad, viliuosi, patinka su manimi šokti. Sakysit, tai kam puoštis? Nagi todėl, kad tiesiog noriu patikti tiems, kurie su manimi šoka nepriklausomai nuo to, kokia mano suknelė. Noriu patikti tiek vyrams, tiek moterims, kaip kad žmonės puošiasi eidami į teatrą, nes tai yra šventė. Be jokio streso ir galvojimo kada tą tūzą traukti.

Tango vestuvinė suknelė

Nesu mados renginių pasaulio žinovė, tačiau turbūt smarkiai nesuklysiu sakydama, kad dažnai kolekcijos pristatymą pabaigoje apvainikuoja vestuvinė suknelė. Na, bent jau per televizorių ne kartą teko matyti tokį finalą. Nežinau iš kur ta tradicija ėmėsi, tačiau bet kuriuo atveju tai rodo, kad  pasiūti vestuvinę suknelę mados kūrėjui knieti dažnai.

Šmėkštelėjo man mintis, kad La Cumparsita, ta pati, grojama tradiciškai milongos pabaigoje, yra atlikta jei ne visų, tai daugelio tango orkestrų. Kaip kad kone kiekvienam dizaineriui, kokio stiliaus puoselėtojas bebūtų, knieti sukurti vestuvinę suknelę, daugelis tango orkestrų savo laiku matyt laikė garbės ar smalsumo reikalu atlikti savaip interpretuojamą La Cumparsita.
Tas pats kūrinys, tačiau kokia įvairovė! Suteikianti galimybę plačiam milongos finalo nuotaikų spektrui.
Parinkusi keletą egzempliorių, pamėginsiu nupiešti tų "tango vestuvinių suknelių" garderobą, tokį, kokį matau aš.

Roberto Firpo, pirmoji La Cumparsita, 1916m. įrašas
http://www.youtube.com/watch?v=Ebh0_T-dmx8
Iš pirmo žvilgsnio paprastutė suknutė, be įmantrių raukinių anei klosčių. Tačiau kiek meilės ir nuoširdumo į šį siuvinį įdėta! Švelnučio batisto neilga suknelė - neįmantraus kirpimo, bet nepriekaištingų siūlių, suknelę puošia eilė mažyčių sagučių, puošiančių suknelę neprasčiau nei prabangūs nėriniai. Suknelės kraštą ir rankoves  puošia tokiu pat baltu, kaip ir suknelė, siūlu išsiuvinėti vingiai.
Tokia suknele pasipuošusi nuotaka turėtų jaustis labai patogiai ir smagiai

Francisco Canaro
http://www.youtube.com/watch?v=0HwFlqZQ5zk
Savo pasiuvimu gan konservatyvi  baltos taftos suknelė, Suknelės viršus gražiai prigludęs, siauros rankovės, nuo talijos žemyn suknelė platėjanti, puošnumo rūbui suteikia tiek smulkučiai tankūs raukinukai ant krūtinės, tiek stambesni volanai sijono dalyje, koketiškai vinguriuojantys nuotakai judant. Paveikslui pilną vaizdą suteikia ilgas, iki liemens nuometas, iš po kurio valiūkiškai žvilgčioja merginos garbanos


Orquesta Típica Victor
http://www.youtube.com/watch?v=gKPxzbJ3PE0
Miela muslino suknelė kukliai merginai. Itin tvarkingai pasiūta suknelė, be ryškių detalių, bet nuo to neprastesnė, arčiau įsižiūrėjus sužavi dailūs išsiuvinėjimai, subtilios kostelės, ir visa tai bloja apie siuvėjo meilę savo darbui. Tokia suknelė, spinduliuojanti vidine šiluma, negali būti nemiela širdžiai


Julio de Caro
http://www.youtube.com/watch?v=IBzB92-koL8
Suknelė užmanyta su mintimi, kad vestuvės - labai rimta atsakinga šventė, kurioje nuotakai privalu būti oriai ir gražiai. Jokių šėlionių! Lieknutė aukšta nuotaka įsprausta į siaurutėlę ilgą iki žemės suknelę. Suknelė neapkrauta jokiomis puošmenomis, visa puošmena - dailios, be priekaištų išpildytos siūlių linijos, paryškinančios tobulą nuotakos stotą. Ir tik lyg smuiko virpesys bangelėmis nuvilnijantis lengvas nuometas išduoda faktą, kad ir rimtai merginai ši šventė yra neeilinė...


Juan D'Arienzo
http://www.youtube.com/watch?v=drZnrRXBNPk
Cha! Linksmos ir valiūkiškos merginos, nebijančios eksperimentuoti, suknelė. Suknelė nenuorama. Suknelei nepagailėta kokybiško audinio, nepatingėta sukonstruoti įmantrų kirpimą, tačiau gausios detalės neužgožia suknelės patogumo, o kaipgi - ją vilkinti nuotaka nė nemano sėdėti rankas sudėjusi, kad ir kokia graži ir svarbi ta suknelė, bet sukirpta taip, kad netrukdytų jos savininkei ir palakstyti, taip kad suknelės laukia šėlionė kaip reikiant!

Carlos di Sarli
http://www.youtube.com/watch?v=I-gYf4aadNU
Suknelė vakaro karalienei. Nepaliekant jokių abejonių kas čia svarbiausia. Suknelė be drovulio pasiėmusi viską, ką galima turėti geriausio tai progai - prabangų audinį, iškilmingas formas, solidžią puošybą. Kaip kai kas pasakytų - "suknelė-tortas". Akių negali atitraukti, kaip gražiai linguoja pūstas suknelės sijonas-krinolinas, nuotakai iškilmingai žengiant visų svečių akivaizdoje, ar šokant nuotakos šokį... Iškilminga, pūsta suknelės apačia išryškina liekną jaunosios liemenį, švelniai apglėbtą gražiai dekoltuota viršutine suknelės dalimi, nepagailint gipiūro detalių. Na ir žinoma, viską apvainikuoja nuometas, prašmatnus ir didingas.


Rodolfo Biagi
http://www.youtube.com/watch?v=rmVFzqAt4iE
Gan moderni neilga suknelė, skirta savimi pasitikinčiai, kiek aikštingai damai. Griežto kirpimo, gan standaus audinio, padalkos iškarpytos "eglute". Suknelė nusagstyta tabaldžiuojančiais varveklio formos karoliukais. Griežtas suknelės formas sušildo vietomis storesniu, vietomis plonu sidabro siūlu išsiuvinėti vingiai bei apvalių sagučių kaskados.


Anibal Troilo
http://www.youtube.com/watch?v=ZugWCk_q3_o
Santūriai puošni suknelė. "Santūriai" - ne todėl, kad būtų kukliai pasiūta, ne, tai švelnaus, kiek sunkoko šilko suknelė, nesistengiant pasipuikuoti į akį krentančiomis įmantriomis detalėmis ar gundančiu dekolte, bet užtai kruopščiai nusiūta kiekviena siūlė, preciziškai surikiuoti raukinukai, tvarkingas kiek parauktas nuometas. Simetrija, geometrinė tvarka ir šilkinis švelnumas. Jokio avangardo, vien laiko patikrinta klasika


Osvaldo Pugliese
http://www.youtube.com/watch?v=oDUvECBnJxs
http://www.youtube.com/watch?v=c7GIuH6eLw8
Ypatinga suknelė ypatingai progai, ir jei jau šventė vienintelė, suknelę pasistengta pasiūti kiek neįprastą - mįslingą intelektualios nuotakos suknelę, neįmantrią, tačiau kiek neįprastų formų, nevengiant ekstravagantiškų detalių. Tai drabužis asmenybei, norinčiai parodyti savo kitoniškumą ir nenorą būti "kaip visi"

D'Agostino
http://www.youtube.com/watch?v=keHc7_L51JQ
Permatomo šifono suknelė romantiškai nusiteikusiai, tačiau ir tuo pačiu ryžtingai merginai. Lengvo kiek platėjančio į apačią kirpimo, lengvai plevenanti, todėl nevaržo judesių ir leidžia jaustis laisvai. Šventiškumo suknelei suteikia jau pats audinys, nieko daugiau jai ir nereikia...



Žinoma, tai tik mano fantazijos vaisius, ir tai tik šiai dienai, todėl prašau nepriimti to rimtai :)
Tiesiog norėjosi atidžiau pažvelgti į šį tokį populiarų kūrinį. Čia išvardinti atlikimai tėra maža dalis to, ką galime rasti, įvairiais, rimtais ir mažiau rimtais pavidalais. La Cumparsitos melodija pažįstama ne tik tango mylėtojams, toks populiarumas tikrai vertas pagarbos ir dėmesio. O su originalaus kūrinio istorija galima susipažinti kad ir čia: http://www.totango.net/cumpar.html

Apie kūno rengybą sielos palaimai

Kartais nedidelę patirtį turintys vyrai šokant atsiprašinėja dėl nedidelio žingsnelių arsenalo. Lyg jaustųsi kalti, negalėdami suteikti džiaugsmo partnerei savo negausiu "kombinacijų" rinkinuku. Visuomet raminu, kad ne tai man svarbiausia, bet jie, jaučiu, netiki. O žudo mane visai ne nemokšiškai atliktas "sumuštinis". Žudo "sumuštinis" ne vietoje.

Kadaise, kai dažnai tekdavo klausytis talentingų vaikų koncertų, pamenu, smuikavo kartą viena pradinių klasių mergytė "Meilės kančias". Kūrinio pavadinimo ir atlikėjos amžiaus derinys klausytojų tarpe, be abejo, sukėlė linksmą šurmulį. Ir ką? Talentingoji smuikininkė gražiai sugrojo visas natas. Nei vienos nepraleido. Viską kaip parašyta. Bet...   negirdėjau, nei meilės, nei kančių :)

Bet nepaneigsi, kad be instrumento techninio įvaldymo nesugrosi ir jausmo. Taigi, gal ne taip blogai elgiasi tango šokėjai, stengdamiesi išmokti įvairiausų šokio fokusų. Įmantrybėmis išlavintas kūnas atėjus laikui sugebės imtis ir subtilesnių reikalų nei sudėtingi viražai. Kaip kad, tikiu, atėjus laikui sugroti tas meilės kančias iš esmės, tai iš mergaitės išaugusiai merginai nebetrukdys nelankstūs pirštai.

Tango šokis man prasideda nuo muzikos. Po to seka žvilgsnis. Po to - apsikabinimas. Bendras, dviejų žmonių glėbys turėtų būti skirtas, tarkim, tokiai traput traputėlei brangenybei, kurią esame įpareigoti KARTU nešti muzios ritmu tas dvi su puse minutės. Jei nėra glėbio, kur ta brangenybė galėtų įsikurti, tai šokio nebus. Jei glėbys bešokant išskys, brangenybė išsprūs ir suduš. O jei raitysim nesibaigiančias aštuoniukes, tas mūsų bendras nešuliukas tiesiog išnyks, pasimirš, pabėgs, palikęs mus džiaugtis savo asmeniniais sugebėjimais. Taip, džiaugtis ir tuo galima, ir visai nesakau, kad tai blogai, manau, gražų pasididžiavimo savimi jausmą sukelia ir gerai atliktas sportinis šokis, ir puikiai atliktas dailiojo čuožimo numeris, ir, galų gale, baleto numeris. Net jei nebuvo žiūrovų, juk ne visi sutverti didžiajai scenai ar sporto arenai, vidinį pasitenkinimą sukelia jausmas, kad "aš tą padariau, sugebėjau ir man tiesiog gera".

Tango, tas, kur ne ant scenos, kur tik sau dviese, jausmus pakutena, kai įvyksta nuostabus dalykas pajusti tą bendrumą muzikos ritme, pabūti kartu muzikoje taip, kad net nekiltų minčių apie žingsnelius, taip, lyg nuo pirmos iki paskutinės natos praplauki "vienu įkvėpimu".
Štai šito linkiu visiems. Atrasti, patirti ir puoselėti. Tas ateina su laiku. Besimokant giros ir sacadų. O kai laikas ateis, tai nei giros, nei sacadų taip smarkiai ir nebereikės :)

Apie stimuliatorius

Juokinga mintis aplankė, pasidalinsiu ja, nors tuo galiu užsitraukti daug kieno nemalonę.
Taigi. Pašlijus aš šiaip pablėsus poros šeimyniniam gyvenimui, porai berods siūloma kuom nors paįvairinti savo pabodusį gyvenimą - išvyka į gamta, romantiška kelione, seksualiais apatiniais ir t.t ir pan. Tai galbūt galėtų padėti sužadinti išblėsusius jausmus.
Tai prisiminiau stebėdama, kaip mūsų žmonėms patinka nekasdieniai tango renginiai. Kvietimai pasišokti įvairiose naujose vietose, aprangos kodai, gražūs poetiški žodžiai paprastai sukviečiau daugiau žmonių nei įprastos reguliarios milongos. Kai kas iš viso pasirodo tik proginiuose renginiuose. Ar tik tai ne ženklas, kad tango jausmai daug kam surusena tik ypatingose vietose, ypatingai pakviestiems?
Be abejo, šventės reikalingos, jos paįvairina gyvenimą. Bet jei negali džiaugtis savo antrąja puse (arba savuoju tango) be dirbtinių dirgiklių, tai kyla klausimas, ar bėra ką reanimuoti. Romantiška vakarienė restorane - puiku, bet jei puiku tik restorane, tai kažkas ne taip...
Kai su žmogumi gera ir idomu gyventi, tai gera kasdien, tuose pačiuose savuose namuose. Net gali būti taip gera, kad nenori nieko kito aplinkui matyti. Kaip ir tango - jei jau gera klausytis, šokti, tai nebūtina tam ieškotis vis kitos vietos arba persirenginėti.
Tos nekasdieniškos milongos - tai kaip romantiška kelionė, kaip seksualūs apatiniai išblėsusiams tango jausmams. Arba...  žaidimas, karnavalas, vaidinant tango...

Kas būtų, jei būtų

Nekartosiu tango muzikos istorijos dalies apie tai, iš ko ir kaip atsirado tango muzika ir šokiai bei kaip tai buvo vartojama, tai istorija, kurią visi bent kažkiek žino ar bent viena ausimi girdėjo. Kaip kad žinome, jog didžioji tango dainų dalis aprauda nelaimingą vyro meilę moteriai. Sudaužytos dainų herojų širdys, nesibaigiantys pergyvenimai, jog ji į jį nežiūri, paliko, galų gale prasigėrimas iš sielvarto...  Kitaip tariant, vyrų ašarų pakalnė tame pasaulyje, kuriame taip trūko moterų.
Turbūt jau aišku kurlink lenkiu.
Pagalvojau, o kokios tango dainos būtų užgimusios, jei tai būtų įvykę ne anuomet Buenos Aires apylinkėse, o dabar mūsų kraštuose. Atvirkščias vaizdelis. Ilgesingai raudotų jau moterų širdys. Kitaip tariant, viskas tas pats, tik vaidmenys atvirkščiai. Rypuotų moterys dainose apie emigracijų nežinion išvykusius, prie krepšinio kanalų palinkusius ir į kitokias nežinias išnykusius prarastus potencialius mylimuosius. Susirinkusios klausytųsi graudulingos muzikos ir verktų, verktų...
Bet tango atsirado jau seniai ir ne čia, ir nori nenori girdime dainas, kurių tekstai dažnai tik šypseną kelia. Nes dabar pas mus menkai suprantama problema "ji į jį nežiūri" arba "ji paliko jį".
Bet kai pagalvoji, labiausiai nebetinkamos mūsų terpei tik dainos. Visa kita mūsų tango pasaulėlyje išties vyksta atvirkščiai nei anuomet Argentinoje. Intensyviau tango šokti mokosi moterys, dažnas atvejis, kai moterys imasi vedančiojo vaidmens, kitaip tariant, praktikuojasi moterys su moterimis. Įprastos situacijos, kuomet tango pamokoms chroniškai trūksta vyrų ir jie netgi kviečiami "paasistuoti" partnerių neturinčioms moterims. Mokosi moterys kaip pamišusios, su viltimi išmokti šokti taip gerai, kad būtų geidžiamiausios šokėjos šokių aikštelėje, kur neretai vienam vyrui tenka bent trys moterys. Et, besimokydamos iš tiesų daro sau meškos paslaugą, nes nežino, kad kuo geriau šoki, tuo rečiau laiminga šokių aikštelėje būni, juk gerindama savo šokį, keli kartelę partneriams, kurių nedaugėja, oi nedaugėja...

Tai štai kaip keista, gražios tos tango dainos, net jei ir apdainuotos problemos šiandien jau nebe tos

Pamąstymai apie pagarbą milongai

Šį rašinėlį inspiruoja neperseniausiai mūsų tango kolegų išverstas straipsnis apie pagarbą milongai , ir veikiau šią savo repliką vadinčiau komentaru ar papildymu prie minėto straipsnio nei atskiru rašiniu. Negalėčiau paneigti anei vieno žodžio iš to straipsnio, pritariu viskam, kas pasakyta, tačiau ramybės neduoda tai, kad apie pagarbą milongai galima pasakyti ir daugiau. Galbūt todėl, kad autorius matyt rašė turėdamas omenyje BsAs milongas, o aš tai vertinu per mūsų prizmę.
Straipsnis fokusuotas į šokimo kokybę ir elgesį šokių aikštelėje. Tačiau, jei jau pavadinime minima pagarba milongai bei pačios milongos sąvokai, drįsčiau papildyti, nes pagarba neapsiriboja tuo, kaip šokama.
Pagarba milongai - ir tai, kaip ir kokie mes ateiname į milongą, kaip elgiamės ne tik pačioje šokių aikštelėje, bet ir už jos ribų. Esu ganėtinai tolerantiška individualiam žmogaus stiliui, taip pat suprantu, kad joks kostiumas nekompensuos prasto šokimo, tačiau negaliu slėpti - švarkuoti vyrai man imponuoja... Žmogus tvarkingu, estetišku rūbu parodo pagarbą milongai ir partneriams, su kuriais šoks. Kai pagalvoji, tai galioja ne tik milongai, bet ir bet kokiai mūsų gyvenimo sričiai. Mokykla, teatras, tarnyba biure, galų gale laidotuvės - visur galioja nerašytas tiek aprangos, tiek kūno kalbos kodas, kuriuo mes parodome savo santykį su aplinka. Sąmoningas to nerašyto kodo nesilaikymas byloja apie asmens protestą, panieką ar kitokį negatyvą.
Ir, labai, sakyčiau, svarbu - tai pagarba milongai iš organizatorių pusės. Toną milongos atmosferai užduoda milongos organizatorius, ir kokia bus milonga, didele dalimi priklauso nuo jo. Nesikartosiu, apie milongos organizavimo kokybę jau rašė  Evaldas. Kas yra milonga, kokie jos požymiai, geriau nei išvardinta Tango Voice, nesugalvosiu. Čia noriu tik pasakyti, kad kiekvienas, kas organizuoja milongą, turėtų susimąstyti ir pagalvoti, ar tikrai milongą jis organizuoja, gal tai praktika, ar tiesiog jaukus vakarėlis, papuoštas tango šokiais. Be abejo, sukurti čia tą patį, kas vyksta BsAs, matyt neimanoma o ir vargu ar verta, tačiau vardan pagarbos milongai, bent šiek tiek pasistengti juk galima...