Futbolas

Paspyriau vaikams iš aikštelės link manęs atskriejusį kamuolį ir pagalvojau sau: jei jau mūsų tango mokytojai savo biografijose meistrų, pas kuriuos mokėsi, sąrašą papildo ir tokiais maestro, kurių pamokose sudalyvavo vos vieną du kartus, tai kodėl gi man dabar nepasiskelbti, kad žaidžiau futbolą La Bocoje :)))

Žmonės

Keleto atskirų eilučių prašosi BsAs žmonės. Milongose pastebiu labai jautrius žvilgsnius, tiksliau gal ne patys žvilgsniai jautrūs, o jautri reakcija į akių kontaktą.  Milongoje susitikus žvilgsniams jau be žodžių gali būti nemažai pasakyta. Dažnai restoranuose norint prisišaukti padavėją žvilgsniu, sekasi sunkiai, jie laksto tarp stalų visai nežiūrėdami į žmones. O štai įsiminė vienoje El Beso milongų dirbantis žavus padavėjas, štai jis tai gaudo žvilgsnius, toks jausmas, kad ims ir pakvies šokiui. Beje, puikiai atsimena žmones, po kažkelinto apsilankymo jo aptarnaujamoje milongoje priėjęs paklausė, ar mums kaip visada...

Milongoje žmogaus žvilgsnis gali būti įvairus. Ramus, kai neketinama šokti, arba skvarbus, kai kviečiama. Gali būti ir nieko nematantis žvilgsnis... Tokį padarau, kai tikrai nenoriu šokti.

Prisimenu vieną personažą, kurį praminėme lakstūnu, su kuriuo per klaidą net du kartus pašokau, kuris lankosi stipriose milongose, bet su kuriuo moterys šoka matyt tik per klaidą. Jo žvilgsnis itin išlavintas, labai greitos reakcijos. Jis net nesėdi milongoje, visuomet stovi ir laido medžiojantį žvilgsnį, toks lyg sargybinis, nuolat skanuojantis aplinką ir griebiantis pirmą pasitaikiusią auką. Matyt, kad išgyventų, t.y. gautų pašokti, teko išvystyti žaibiškos reakcijos žvilgsnį. Norint nuo tokių apsisaugoti, tenka išmokti praslysti akimis nematančiu žvilgsniu, beje, reikalui esant, bematant praregint :) rašau lyg ir iš moteriškos pozicijos, tačiau manau, kad tai simetriška.

O kur dar specialūs žvilgsniai, kai nenori su žmogumi šokti, bet nori išsaugoti draugiškumą...

Dar žmonės čia jausmingi. Sveikinasi, bendrauja jausmingiau nei mes, tai matyti iš kūno kalbos. Vyrai taip pat. Vyrams čia įprasta sveikinantis apsikabinti ir pasiplekšnoti. Aplinkui daug šypsenų ir geros intencijos. Nejučia ir pats tokiu tampi. 

Su jausmingumu matyt susijęs ir komunikabilumas. Šio bruožo pasekmėje teko patirti netikėtą malonią pažintį. Mielai priėmiau vieno milonguero pasiūlymą kartu nuvažiuoti į La Plata (tai yra BA provincijos sostinė,70 km į pietus nuo BA). Kelionė automobiliu neprailgo besišnekučiuojant tarpusavyje, o įvažiavus į La Plata prasidėjo linksmoji kelionės dalis, mane labai sužavėjusi. Turėjome tikslą aplankyti muziejų, bet nežinojome kur jis. Mūsuose tokiais atvejais žmonės prieš važiuojant susiranda tikslo adresą, pasinaudoja GPS arba bent jau popieriniu žemėlapiu pasirūpina. Tačiau čia kitokie papročiai. Mano kolega-vairuotojas kone kas 100 m ėmė sustojinėti ir klausinėti kelio. Žmonės, tiek praeiviai, tiek kitų automobilių vairuotojai, tame tarpe irpolicininkai, mielai aiškino, už tai jiems būdavo maloniai padėkojama (pvz "gracias amor"). Tokiu būdu nuvažiavome iki muziejaus be klaidos, greitai ir maloniai. Tas pats pasikartojo ir grįžtant namo, ieškant išvažiavimo į autostradą. Pačiame muziejuje atidžiai beapžiūrinėjant eksponatus, kolega užsimanė pasikalbėti su muziejaus darbuotoju, susistabdė tokį vyriškį ir pradėjo klausinėti įvairių dalykų apie muziejų. Aš mandagiai tylėjau, kartais palinkčiodama galvą. Tada mano kolega pristatė mane , pasakydamas jog aš užsienietė.  Žmogus logiškai paklausė iš kur esu, atsakiau "Iš Lietuvos". Jis sako "No", aš "Si", jis - "Tikrai?". Lietuvis :) Čia gimęs, bet lietuviškai išmokęs iš senelių. Mane atvežęs milngueras gėrėjosi stebėdamas, kaip mes kalbamės lietuviškai. Vėliau pasakė, matai jei nebūčiau užkalbinęs to žmogaus, taip ir nebūtum susipažinus ir nežinotum , kad čia yra lietuvis. Kalbėtis reikia, visą laiką kalbėtis...   Ir toks ne tik mane lydėjęs draugas, dažnai gatvėje, metro, autobuse yra klausinėjama kaip į kur nors nueiti, net man jau yra tekę paaiškinti, ir tuo didžiuojuosi :)

Muziejuje mano draugas labai rimtai domėjosi viskuo kas ten buvo, tiek eksponatais - dinozaurų griaučiais, gyvūnų iškamšomis ir t.t. - tiek įvairiais rimtais tekstais, kuriuos atidžiai skaitė. Čia pagalbojau, taigi, nenuostabu, kad dažnai, kai pasisakai esanti iš Lietuvos, šokių partneriai išpoškina seriją pagrindinių faktų apie Lietvuvą. Kad mokėsi to mokykloje, nėra pilnas paaiškinimas tokių puikių žinių, juolab kažin ar apie LT nepriklausomybę tie garbaus amžiaus žmonės mokėsi mokykloje. Žmonės čia labai žingeidūs, ir nuolat viskuo domisi. Iš vieno šokėjo jau sulaukiau klausimo, kada, kurį mėnesį geriau atvažiuoti į Lietuvą, mat jis pasiskaitė internete apie Lietuvą ir nusprendė, kad būtų galima atvažiuoti į mūsų kraštus pakeliauti. 

Yra čia, kaip pati praminiau, čarterinių tango turistų iš JAV. Į milongas ateina grupe, kartu su lydinčiu argentiniečiu mokytoju. Tai moterų būrelis, ir tas mokytojas jas visas iš eilės šokdina. Joms net nereikia pačioms bilieto į milongą nusipirkti, viską sutvarko "gidas". Turbūt nusipirko kelionės paketą "viskas įskaičiuota". Fui. 

Stebiuosi, kaip čia rimtai žiūrima į loteriją milongoje. Kartą mane vienos milongos organizatorius pristatė     savo pažįstamam, sako, čia iš Lietuvos. O tas - žinau žinau, ji Plasa Bohemijoje išlošė šampaną. Ir stebi jie pasirodo tas loterijas :)

Apie drabužius. Nors mados įvairiose pasaulio dalyse skiriasi, vis tik bendra tendencija daug nesiskiria. Moterys puošiasi labiau nei vyrai. Amaudu, kad milongose pasitaiko vyrų netgi su džinsinio tipo kelnėmis ar maikutėmis, tačiau vis tik dauguma yra tvarkingi, kelnės plius marškiniai arba kostiumas. Kaklaraiščius ryši retas. Taip pat labai retai kada pamatysi prakaitu permirkusias nugaras (paprastai tai turistų požymis). Vyrai kvėpinasi, čia vyriškų kvepalų mados kitokios nei pas mus. 

Kas dar? Į akis krenta pomėgis mėgautis savo mobiliaisiais telefonais. Ši technologija, matosi, čia įsitvirtino vėliau nei Europoje, žmonės negali atsidžiaugti savo žaisliukais ir nevengia demonstruoti jų milongose, kartais net peržiangent etiketo ribas. Yra toks vienas arogantiškas jaunuolis, kaip ir pridera "tikram milongueraui", šokantis nedaug, ir kol nešoka, knebinėja savo mobilų telefoną ar net filmuoja juo šokančiuosius. Fe.

Taip pat čia išmoko ir Facebook naudotis, nemažai milongų turi savo paskyras Facebook'e, vienos naudojamos aktyviau, kitos nelabai, bet tai, kad technologijos neišvengiamai skverbiasi į tango gyvenimą, nepaneigiama.

----------------------------

Prisiminiau dar vieną žmonių kategoriją, visai ne tango, bet labai būdingi BsAs. Metro taukiniuose vaikšto visokius niekus pardavinėjantys žmonės. Įlipa į vagoną ir labai oriu veidu pradeda sakyti savo prekę pristatančią kalbą. Negana kad veidas orus, bet koks balsas! Beveik galvoju, kad jie turi specialų vokalinį pasirengimą. Jie taip rimtai, oriai ir su įkvėpimu pristatinėja savo prekes, kad nepažiūrėjęs net nepagalvotum, jog siūloma prkti viso labo menkaverčiai plastmasiniai dėkliukai vizitinėms ir kt. kortelėms.

Milongos (BsAs 2013)

Buenos Aires milongų daug, kievieną dieną jų vyksta daugybė, galima pasirinkti pagal savo skonį ir poreikį. Buenosairiečiai jau įsisavino elektroninės informacinės erdvės naudą, ir susižinoti kur kas kada galima jau nebe tik popierinėse milongų knygutėse, bet ir internete, mes naudojamės http://hoy-milonga.com/

Ankstesniais metais turėjau smalsumo pažintiniais tikslais  aplankyti kuo daugiau milongų. Dabar gi, atvykus jau ketvirtą kartą, tokio noro nebėra, matyt dėl to, kad gan stipriai pasijuto ankstesnių metų įdirbis - mus jau atsimena, tiek milongų šeimininkai, tiek šokėjai. Jau įprastose milongose nebereikia žvalgytis kaip nežiniukui, nežinant su kuo čia šokti ar nešokti. Kadangi organizatoriai jau atsimena, tai ir vietas pradedame gauti geresnes. Cachirulyje šeštadienį panašu, kad jau turime pastovią vietą! O antradienį Cachirulyje El Beso gavome staliuką pirmoje eilėje, iš šalies žiūrint, su tuo nesusidūrusiems  tas gal ir nesvarbu ar keistai atrodo, bet išties tai labai svarbu kur gauni atsisėsti, nuo to dalinai priklauso kaip ir kiek pašoksi, todėl nori nenori imi branginti tokius poslinkius "karjeroje". O į naują milongą einama tik susiklosčius natūralioms aplinkybėms. Kaip ir pažįstamų partnerių ratas plečiamas pamažu ir atsargiai renkantis, be panikos.

Taigi, trumpai apie tai, kur vaikštau.

Pirmadienis. Be jokių abejonių - El Maipu. Jau treti metai pirmadieniui geresnės milongos nežinome. O šiemet dar ir apsigyvenome šalia, vos už dviejų blokų. Organizatoriai labai mieli ir šilti žmonės, atvykus jau nebereikėjo priminti kas esame, labai maloniai su mumis bendrauja, mano vardą, žiūriu, jau sutrumpino iki Ramo, stengiasi pasodinti kiek imanoma geriau. Maloniai nustebino šeimininko atmintis, po pirmo apsilankymo paklausė, kodėl nešokau tropikalinių, nes anksčiau šokdavau. Kodel, kodėl, nagi bestijos niekas nepakvietė :) užtai vakar atsigriebiau, jau pašokau ir chacarera, ir svingą. Pabandžiau priminti, kad neseniai mano vyras pas juos su malonumu lankėsi, o taip, sako, atsimenam, Evaldo, buenas bailarinas! Mat kaip, ir vardų nepamiršta. Na, bet svarbiausia milongoje - šokėjai. Šioje milongoje, darau išvadą, geras pasišokimas stabiliai garantuotas. Gerų partnerių, vyrų, rieškučiomis semk, ir, kas yra miela, nėra snobiškumo ir pasikėlimo. Šoku čia į valias, ir labai kokybiškai. Prie viso to dar įvertinus ir šiltą atmosferą, rašau šiai milongai aukščiausią balą ir dovanoju jai savo lojalumą.

Antradienis. Kiek komplikuota diena. Pasirinkimas nr.1 - Cachirulo (El Beso). Pasirinkimas su abejone, nes pirmą antradienį milonga buvo pavytusi, be energijos, ir jei kas buvo gero, tai tik faktas, kad po jos neskaudėjo nušoktų kojų. Žmonių milongoje ne itin daug, mažoka pažįstamų, ir jei jau kalbėti atvirai, milonga nuvylė, bet kol kas neaišku, kur galima pašokti geriau. Neseniai antradienį atsirado Yira Yira, teritoriškai netoli nuo El Beso. Bendrakeleivės, pašokus visas imanomas tandas Cachirulyje, tą pirmą  antradienį nuėjo patikrinti Yira Yra. Rado ten šiltą mielą atmosferą, bet ... su labai mažai žmonių. Štai ir konkurencija: dvi greta esančios milongos dalinasi žmones. Dalis pažįstamų rasta Cachirulyje, dalis Yira Yira. Rezultatas - dvi apytuštės milongos. Tiesa, dalį žmonių anuomet dar pasiglemžė futbolas. Antras antradienis Cachirulyje jau buvo kitoks, žmonių prisirinko pilnas klubas, negalėjai milongos pavadinti vangia, tačiau vis tiek ko tai "nevežė". Bandau suprasti kodėl, vieną paaiškinimą bent jau sau turiu. Pirmadienį yra labai gerai El Maipu, išeini iš ten pakylėtas, puikiai prisišokus. Ir ta puiki savijauta neišnyksta dar kurį laiką, toks jausmas, į Cachirulį antradienį ateinu dar nenuleidus El Maipu garo, dar nepasiruošus naujai gerų jausmų ir jaudulio bangai. Tiesiog galbūt neteisingas milongų eiliškumas ir tankumas. Kaip bebūtų, žiūrėsim kaip čia toliau klostysis, ar lojalumą Cachiruliui nepakeis kas nors kitas

Trečiadienis. Gera diena, yra kur eiti. Ne tik kad yra, tenka blaškytis abejonėse. Pirmiausia - kiek susikomplikavęs mano santykis su Lo de Celia. Susikomplikavęs, nes jaučiu didelę simpatiją šiai milongai, tačiau, deja, tenka pripažinti, kad kokybiškai pašokti ten darosi problema. Daug pašokti ten galima, bet dabar jau noriu ne daug, o gerai, ir čia jau ne kas. Vienok šioje milongoje tebegyva nuo senų laikų milongos tradicija, randu čia milongą tokią, kokią noriu matyti ir kokioje būti, netgi, esu tikra, čia ateina ir geri šokėjai, tik jie nelinkę pulti kviesti porai valandų užlėkusią gringą. Gerus rimtus milonguerus čia reikia prisijaukinti, o aš neturiu tam laiko. Jaučiau stebinčius žvilgsnius, esu tikra, kad ateitų laikas ir apturėčiau ne vieną malonią tandą  šioje milongoje, bet į tai reikia eiti lėtai. Deja, aš čia atvykau tik trims savaitėms. Juolab kad ir čia pat, už kampo, Obelisco Tango, trečiadieniais vyksta palyginus nauja milonga "Milongueando en el 40", idėjiškai palaikoma senųjų milonguerų ir jiems prijaučiančių ir kurioje pavyko puikiai pasišokti. Deja, šiai milongai sunkiai sekasi, yra negausi, nors pasišokti joje teko pakankamai ir kokybiškai. Vėlgi, sakyčiau, konkurencija, per pora šimtų metrų greta dvi tos pačios pakraipos milongos, tik viena jau su nusistovėjusia tradicija ir su labai daug žmonių, antra nauja, bebandanti įsitvirtinti. Yra dar dvi milongos, kurios mane domina trečiadienį. Tai dieninė Caning salone, "A Puro tango", tai puiki dieninė milonga, kurioje lankydavausi ankstesniais metais, dabar dar neteko, kaip tik ketiname apsilankyti šiandien. Na ir šiandien bus atgaivinta "La piccola milonga", naujoje vietoje. Niekada nebuvau šioje milongoje, bet girdėjau apie aukštą šokimo lygį joje, noriu nueiti, ką ir padarysiu, beje su dideliu širdies skausmu dėl Obelisco paaukojimu. Na ir kodėl taip - vieną dieną pasirinkimas skurdus, o kitą turi plėšytis tarp kelių patrauklių pasirinkimų :(

Ketvirtadienis. Viena geriausių dienų, kuomet tenka pasipustyti padus ir pasikrauti energija dviems milongoms, nes trūks plyš norisi nueiti į abi. Pirmiausia ankstyvesnė Lujos (El Beso). Milonga, kurioje renkasi išskirtinai geri šokėjai, kiek snobiška publika, milonga, kurioje ko gero aukščiausias šokimo lygis Buenos Aires. Anksčiau mane ši milonga sunkiai įsileidinėjo, vis tik, kai susirinkusieji šoka visi daugiau ar mažiau gerai, konkurenciniu pranašumu moterų tarpe, bent jau atvykusių trumpam,  tampa "fifiška" išvaizda. Fifa per metus netapau, geriau šokti turbūt irgi nepradėjau, bet dėl nesuprantamų priežasčių Lujos dabar mane jau priima. Galbūt suveikė ankstesnių metų įdirbis, suformavęs pažįstamų ratą. 

Sekanti milonga po Lujos - La Cachila (Gricel klube). Su skaudama širdimi praeitą ketvirtadienį palikau Lujos pačiame įkarštyje ir pervažiavau į Gricel. Kas idomu, tai tą patį padarė ir daugiau žmonių :) O čia jau visai kitas reikalas, visai kita energija, čia - gausybė žmonių, susirinkusių maloniai praleisti laiko. Toks milongos žanro tūsas. Kokybės prasme čia didelė šokėjų įvairovė, bet kai jau turi pažįstamų, galima ir atsirinkti su kuo šokti. Pastebėjau, kad nepašokti šioje milongoje yra sunkiau nei pašokt, kad ir kaip bandau atsipūsti kurį laiką nešokant, muzika ir gera milongos energija priverčia vėl ir vėl pakelti akis ir priimti pasirinktinai vieną iš laukiančių žvilgsnių. Užskaitau šią milongą ir ketinu tokiau joje lankytis.

Penktadienis. Iki šiol tai buvo silpniausia diena. Dabar atsirado Milonga de Bs As (Obelisco Tango), išbandėme ją, ir pakolkas nieko geresnio penktadieniui neturime. Nemažai pažįstamų gerų šokėju, organizatorius - etatinis mūsų šokdintojas, tai kodėl gi ne :)

Šeštadienis. Cachirulo (Obelisco Tango). Nagi gerai, kaip ir anksčiau, o ir savo staliuką gavome, kad ir ne gerojoje salės pusėje, bet savas kontingentas susiranda ir iš toli :) Cachirulo, kaip ir Lujos, turi snobizmo kvapo, ir anksciau mane priiminėjo rezervuotai, bet šiemet panašu kad reikalai gerėja :) užskaitau, ir kol nėra geresnės akternatyvos, šeštadienį renkuosi Cachirulo.

Sekmadienis. Diena, kuri priklauso kategorijai "nors persiplėšk".  Plėšytis norisi tarp Lo de Celia, Lujos ir El Beso. Tą ir dariau praėjusį sekmadienį. Apie Lo de Celia  ir Lujos jau parašiau, lieka pasakyti šį tą apie El Beso. Niekada dar nesu buvusi El Beso sekmadieniais. Kadangi atsiliepimai geri, nusprendžiau papildyti savo repertuarą ir šia milonga. Buvau du kartus, ir įspūdis skirtingas. Pirmą kartą patiko labai, daug teisingų, gerai šokančių žmonių, milonga pulsavo gyvybe. Antrą kartą buvo švenčiamas milongos 10 m. gimtadienis. Šventė tai šventė, tai gerai, bet kaip milonga man jau nebepatiko. Salė sausakimša, kontingentas ir atmosfera primena Canning saloną penktadieniais. Apsilankymą pradėjus su turistu iš Europos, kuris visiškai sugadino D'Arienzo, nuotaika nepataisomai subjuro. Ir daugiau nebepasitaisė. Tokiomis sąlygimis belieka apsirūpinti pakankamu kiekiu šampano ir linksmai stumti laiką. Vis tik viliuosi, kad man blogas buvo tik tas tūsinis gimtadieninis vakaras, įprastomis sąlygomis milonga turėtu būti tokia pat gera, kokią ją radau pirmą kartą, todėl iš savo sąrašo jos dar nebraukiu.

Toksai tas lankomų milongų branduolys. Be abejo, milongų čia yra daugybė, ir kiekvienas  atvažiavėlis susikomplektuoja savo rinkinį.

Miestas

Po savaitgalio ir šventinės dienos atgijo miestas. Net atsirado mūsų dingęs restoranas.

Pasivaikščiojau po San Telmą ir jo apylinkes.

Argentina nebūtų Argentina, jei kas nors neprotestuotų, šito gero čia netrūksta

Pagaliau sutikau savo sielos draugę Mafaldą:

Zirzėm, kaip blogai, kai nėra šilto vandens, o šiandien jo nebuvo namie iš viso!

Todėl papietauti nuėjau į vėl atsiradusį restoranėlį prie namų. "Estrella Galicia". Na labai jau tipiškas autentiškas, net nedrįsau nufotografuoti, tie visi sėdintys dėdės gal išsigąstų. Suvalgiau kepto viščiuko ir išgėriau balto vyno sklidiną stiklinę. Sumokėjau mūsų pinigais 16 Lt. Turint omenyje, kad viščiukas tirpo burnoje, manau, kad tai labai nedidelė kaina, palyginus su verslo pietų kainomis Vilniuje. Jau be maisto Argentinoje tai tikrai neliksi :)

Nuliūdino metro A linija, važiavau šiandien. Kad ir matyt nebesaugūs anieji mediniai antikvariniai vagonai, bet buvo jaukūs ir turėjo šarmo. Dabar gi - bedvasiai skardiniai. Gaila, labai gaila :(

Beje, planuojantiems kelionę į BA reikia pasidomėti apie futbolo čempionatų tvarkaraščius. Spalį akivaizdžiai vis kas nors vyksta, nes būtinai kartas nuo karto nutinka rungtynių diena, dėl ko milongos pastebimai nukraujuoja. Pagalvojau, kad tokią dieną kultūriškai idomiau būtų eiti ne į milongą, o bent į kokį barą, kur transliuojamas futbolas.

Tango aistros

Antra diena gyvename be šilto vandens. Kažkas nutiko boileriui. Šeimininkas neturi laiko atvažiuoti įjungti arba suprasti kad jis sugedo, todėl kol kas atsiuntė nuorodą į videoinstrukciją Youtube, kaip elgtis su tokiu dujiniu boileriu. Bandėm, bandėm įjungti, bet bestija nerodo gyvybės ženklų. Šokti nesiprausus eiti nedera, todėl praustis pradėjom po šaltu dušu. Ir tiesą pasakius, man netgi jau patiko, paįsivaizdavau, kad maudausi savo Gilužyje, ir nusiprausiau.

Po metų pertraukos apsilankėme El Maipu milongoje. Labai gera pripažinti, kad tai stabiliai gera milonga. Iš pradžių lyg ir pasirodė, kad nelabai bus su kuo šokti, bet dar ir kaip atsirado :) ir visai nebaisu, kad pasodintos buvom ne pačioje geriausioje vietoje. Įsisavinus pora gerai šokančių vyrų stalų netoliese, plius dar šiek tiek, plius dar šis tas itin gero, vakaras buvo toks ramiai, jaukiai ir užtikrintai geras. Labai patinka milongos laikas, baigėsi ji 24 val, po ko galima net ir išsimiegoti iki ryto.

Beje, apie naktinius šokimus. Vienas žmogus pasakojo, kad gan daug žmonių, šokančių naktinėse milongose, turi atsinešę drabužių persirengimui, ir po milongos persirengę drožia iesiai į darbą :)))

Pereinu prie tango aistrų, nes taip jau įvardinta antraštė.

Mus visus paprastai jaudina faktas, su kuo pavyko pašokti arba ne. Užgimsta visokie "juodi sąrašai". 

Trumpai papasakosiu apie savuosius.

Į juodą sąrašą rašau mano požiūriu blogus šokėjus ir gerus, kurie po tam tikro kiekio pastangų vis tiek į mane nežiūri, nes nenoriu žemintis. Jei kas nors atkakliai nenori manęs matyti, pasakau sau, kad jie daug praranda, taip jiems ir reikia ir įrašau į juodą sąrašą. Sąrašas, tiesa, gali kisti, čia jau man pačiai spręsti kada ką įrašyti ar išbraukti. Šiandien pavyzdžiui vieną laikinai išbraukiau, nes pašokdino. Bet sugrąžinsiu atgal, jei vėl ir toliau blogai elgsis :))) Vieno šokėjo, niekaip į mane nežiūrinčio, vis tiek netraukiu į juodą sąrašą, nes suprantu, kad jo dėmesį turėčiau užsitarnauti, o kaip jį užsidirbsi, kad vos tik atvažiavusi alkana pavyzdžiui imu ir leidžiuosi avantiūrai "atidaryti" Cachirulo milongą su nepažįstamu šokėju, kuris pasirodo besąs kone nuevistas sportininkas, ir tenka visų akivaizdoje prasidarkyti visą tandą matant besirenkantiems šokėjams, tame tarpe ir tokiems, su kuriais labai norėtųsi pašokti, ir to dar negana, sekančią dieną kitoje milongoje lipu vėl ant to laties grėblio - užmiršusi to sportininko veidą  vėl netyčia sutinku su juo pašokti. O siaube. Įsirašiau jį į juodą sąrašą pariebintu šriftu, 

Tokios aistros, spėju, būdingos ne tik moterims. Vyrai ne mažiau jautrūs padarai, gal net jautresni už moteris, kai klausimas eina apie pašokimą nepašokimą, nes vyriškas ego yra labiau pažeidžiamas. Esu tikra, šiandien pati buvau įtraukta į juodą vieno vyriškio sąrašą, negana, buvo man subtiliai atkeršyta. Žmogus labai žemo ūgio, už mane gerokai zemesnis, bet pabandėme, ir labai gerai gavosi šokti, aiškai tapau įtraukta į jo nedidelį šokdinamų moterų ratelį, sutarėme, kad pašoksime ir El Maipu. Ir ką gi, prasibrovęs pro salės galo kėdžių barikadas, kad galėtų suvaidinti lyg ir einantį pro šalį ir lyg tarp kitko mane pakviesti, į kviečiantį šokiui linktelėjimą aš spontaniškai atsisakiau (pateisinu tai saugojimu savęs nuo belenkokių šokėjų, bet vis tiek negerai, nereikėjo neatpažinti), o jį, netikėtai įlindusį į mano akiratį, palaikiau kitu, todėl instinktyviai ir "atsiuvau", jis nesustodamas nuėjo tolyn, įsirašydamas, kaip supratau, mane į juodą sąrašą. Kadangi klaida tai mano, o vyrai padarai jautrūs, paskui nubėgau atsiprašyti jo, bandydama paaiškinti įvykusį nesusipratimą, lyg ir atleido, bet tik formaliai, nes vis tiek nebekvietė. O vieną jo manevrą pavadinčiau kerštu :) Kadangi sėdėjo diametraliai priešingoje didelės salės pusėje, atėjo į mūsų galą ir atsisėdo netoliese. Jau pradėjau spiginti akis, bet jis šast ir pakvietė ne mane, o šalimais sėdinčią moterį. Supratau, kad juodame sąraše įklimpau rimtai. Na, ką darysi, šokti yra su kuo, užtenka, bet vis tik norėtųsi išpirkti tą nuodėmę...

Mataderos. Kontaktų pravalymas

Mano turistinėje programoje buvo Feria de Matadero punktas. Tai turgus BA priemiestyje sekmadieniais. Kadangi sekmadienius turiu tik tris, įvykdžiau šį programos punktą nedelsiant, pasinaudojus geru oru, nes nežinia kas bus po to.

Važiuoti autobusu iki ten teko valandą (paskui tiek pat atgal). Sunku pasakyti, ar tas nedidelis turgus, pakankamai gerai aprašytas atsiliepimuose internete, yra vertas viso dviejų valandų kelionės. Aš kiek nustebau, nes tikėjausi kažko daugiau, antra vertus, nenusivyliau, nes radau pakankamai ramų miesto pakraščio suvenyrų turgų, be tos gausybės suvenyrų "su pakelta koja", kaip kad San Telme sekmadieniais. Tiesiog tai jaukus priemiesčio turgus sekmadininiam pasižmonėjimui. Žmonės apsipirkinėja, tam skirtoje aikštelėje šoka. Beje, nemažai skirta vietos maisto produktams, vietinių ūkininkų produkcijai. Nusipirkau esą ekologiško vyno iš Mendozos (tiesa, jo jau nebeliko...) Didesnė fiesta būna kokių nors švenčių metu, o paprastą sekmadienį viskas išrodo gan paprastai ir jaukiai.

Čia jau visai pavasaris, beje, medžiai žydi :

Tango dalyje šiandien buvo tikra beprotybė. Gerai tai gerai, kad yra daug milongų tą pačią dieną, bet ką daryti, kai nori aplankyti kelias iš jų, o ir ką daryti, kai atsisakyti nei vienos iš jų negali, nes bent keliose trūks plyš reikia sutikti norimus žmones. Taigi, teko šiandien pasiblaškyti: Plaza Bohemija - Lo de Celia - vėl Plaza Bohemia - El Beso. Bet viskas ne veltui, oi, kaip ne veltui :) Dieną užskaitau su kaupu.

Viskas, taškas. Tango alkis numalšintas. Nemažai tango pažinčių atnaujinta, randasi naujų. Dabar mėgausiuosi, stengsiuosi nebešokti su belenkuo. Užteks kiek bus, bet kas bus, turi būti tik gerai.

Pamokos

Nusprendžiau išbandyti ankstyvąją milongą El Arranque. Atsiliepimai lieka atsiliepimais, reikia pačiam išbandyti, tiesą sakant, iš vieno bandymo irgi galutinių išvadų nepadarysi.

Apsilankiau šeštadienį. Milonga labai gausi. Nedidelė dalis šokėjų susodinta šokių aikštelės šonuose, ir gausybė - hmmm... didelėje erdvėje aikštelės prieigose. Moterų/vyrų staliukai protingai paderinta. Žmonės beveiki visi nepažįstami. Amžiaus kategorija - pastebimai vyresni žmonės.

Ką gi - pradedam nuo cabeceo. Tai, pasirodo, čia labai lengva. Teisingiau pasakius, atvirkščiai, sunku panepašokti. Nusprendus kiek atsipūsti po energingesnės tandos bandydavau laikyti nuleistas akis, bet vis tiek kažkaip užkabindavo. Aišku, būtų galima ir atsisakyti, bet, deja, muzika buvo tokia dieviška, kad po pirmo tandos gabalo, žiū, akys jau ir pakyla ir priima kvietimus.

Prie ko čia pamokos?

Taigi, pirma pamoka, t.y. savarankiškos cabeceo pratybos. Šioje milongoje nepriimta susižvilgsniavus prieiti prie damos oficialiai pakviesti. "Susicabeseinus" abi pusės eina iš karto į aikštelę. Matyt, tai sąlygoja staliukų prigrūsta pilna salė. Turint omeny, kiek būna klaidų net ir vyrams prieidinėjant prie moterų, toks lengvabūdiškas sandoris man kėlė nerimą. Bet, kas nuostabiausia, suklydau tik vieną  kartą, ir tai galima sakyti nesiskaito, nes staigiai supratusi net nepajudėjau link aikštelės. Cabeceo veikė per labai didelius atstumus, ir, stebuklų stebuklas, su nerimu nuėjus iki aikštelės, kavalierių rasdavau laukiantį manęs, o ne ko kito. Kuo ne pamoka?

Kita pamoka jau sudėtingesnė. Pavadinčiau ją "moterų technika". Bėda toje milongoje ta, kad vyrai šokėjai pasirodė besantys labai "šiaip sau". Antra vertus, nė vieno nebuvo nemuzikalaus. Bet ir nei vienas nešoko taip, kaip esame mokomi šokti, kai mokomės pas mokytojus. Štai ir užduotis moteriai - prisitaikyti prie kiekvieno vyro skirtingo muzikos supratimo ir kiekvieno savaip savotiškų judesių, ir dar taip, kad ir pačiai būtų malonu. Daugeliu atvejų tai imanoma, tikrai. Pavyzdžiui, bešokdamas vienas, žiūriu, kažkaip tinginiauja, beveik nejuda. Pabandžiau užpildyti tą jo neveikimą savais judesiais, ir ką, visai idomiai gavosi :)

Pagalvojau, moterys dažnai pernelyg daug nori iš vyrų, trokšta šokti tik su pačiais geriausiais, nesusimastydamos o kiek pačios yra geros ir ką gali duoti iš savo pusės. Indėlis į bendrą dviejų žmonių šokį turi būti abipusis, tiek fiziškai, tiek emociškai.

-------------------------------

Džiaugiuosi, kad šeštadienio Cachirulio pakeitė vietą, iš Malcolmo į Obelisco Tango. Taip žymiai geriau.

Negaliu atsikratyti stebėjimo "iš šalies". Cachirulio stebėjimai šiuo metu men perša toliau dėstomus  pastebėjimus.

Dalis vyrų, paprastai labai gerų šokėjų, į milongą ateina panepašokti iš viso. Geriausiu atveju išspaudžia vieną kitą tandą. Jiems matyt smagu pabūti ne namie, o senu įpročiu tango aplinkoje. Laimė, tokių labai nedaug. Keletas vyrų, labai gerai šokančių, šoka tik su pažįstamomis, geromis šokėjomis, turistei iki tokių prasibrauti šansai menki. Ir paskutinė, gausiausia kategorija, pavadinčiau "vyrai tradiciniai". Šoka su visomis,  bet, kadangi yra "tradiciniai", arba "vulgaris", visiškai nenuostabu, kad jei moteris ne pažįstama vietinė, pirmenybę teikia jaunesnėms, gražesnėms, su kuo daugiau apnuoginto kūno. Žinoma, privaloma sąlyga - ant kojų laikytis, be šito nepadės ir dekolte iki kelių. Pernai, pamenu, spalio pabaigoje plūstelėjo ženkli užsieniečių banga, Cachirulyje pakvipo muge :))). Žiūrėsiu, kaip bus šiemet, kol kas dar ramu.

_______________________

Jau anksčiau esu pastebėjusi, kad BsAs šis bei tas dingsta. Štai atvykimo dieną papietavome tokiame šauniame teisingame restoranėlyje visai šalia namų, o šiandien (iš tiesų tai vakar, nes dabar jau paryčiai, rašau jau gulėdama lovoje prieš užmingant) keliskart praėjau tą vietą, ir restoranėlio anei ženko! Taip jau yra buvę ir anksčiau. Labai apmaudu, o jau maniau bus galima ten kartas nuo karto pamisti.

Sugrįžimas 2013

Štai ir vėl aš čia, Buenos Aires. Ne kartą pagavau save galvojant, ar mano norų pabuvoti BsAs dydis atitinka kelionės kainą, ir ne tik pinigine prasme.

Atsiverčiau paskutinį praėjusios kelionės įrašą. Paskutinė jo pastraipa, teigianti, kad BsAs - man kaip trijų minučių romanas - priminė ko aš čia važiuoju.

Kai važiuoji kaskart vis labiau nebe pirmą kartą, nebelieka pirminio kelionės, o juo labiau nežinomybės jaudulio. Bet atsiranda kiti gražūs dalykai. Vis labiau jaučiasi, kad grįžti. Viskas darosi vis labiau pažįstama jau nuo pirmos dienos, išsivaduojant nuo pirmų dienų nurašymo blaškymuisi ir susivokimui aplinkoje.

Tango prasme pati pirma milonga vakar man padėjo tašką apmastymams ko čia važiuoju. Milongoje taip gerai jaučiausi, taip įprastai ir komfortiškai, kad jei dar iki tol ir buvo klausimų ar reikia važiuoti, kad pamatytum ką jau matei, vos įžengus į salę tokių abejonių neliko nė kvapo. Net nežiūrint į tai, kad apsilankėme naujoje milongoje mums naujoje vietoje Obelisco. Na ir kas, kad milonga nauja, bet sutikome senų pažįstamų, su kuriais gera pašokti, čia teko įvertinti ankstesnių metų "įdirbį", suformavusį mėgstamų partnerių ratą, o kur dar nauji malonūs atradimai. Be abejo, čia yra ir nekokių šokėjų, bet kai juos jau žinai irgi iš ankstesnių metų, labai paprasta į juos tiesiog nežiūrėti :) 

Vakar taip gerai praleidau vakarą, kad pagalvojau, jog tai buvo man kompensacija už visus nedašoktus europinius maratonus, na, tokia lyg triumfo valanda, įrodymas, jog nesu nematoma kokia dažnai kad būnu Europoje. Suprantama, bus dar visokių milongų, daugiau ir mažiau sėkmingų, bet vakarykštė atstatė man tango dvasios pusiausvyrą ir gerokai pataisė savivertę.

Truputį apie kelionės detales. Šį kartą skrydžiui buvo pasirinktas kitas skrydžio variantas nei anksčiau. Skrydžio "nepatogumas" buvo tik toks, kad buvo ilgas, praktiškai visos dienos, tarpas tarp skrydžių Paryžiuje. Bet kai tas tarpas pakankamai ilgas, o miestas nešpėtnas, buvo proga pasivaikščioti po Paryžių, kas tikrai nebuvo nemalonu, na, gal tik vidutiniškas oras nelabai patiko. Bet kai oras vidutiniškas, malonu užeiti išerti kavos su pyragaičiu.

Iš Paryžiau skridome su Air France avialinijomis, ir tenka pripažinti, kad prancūzų lėktuvas buvo patogesnis už Lufthansos. Kiek daugiau vietos kojoms, ir šiaip patogiau sėdėti. O gal padėjo ilgas pasivaikščiojimas prieš skrydį bei kojų pailsinimas prieš ilgą kelionę ant lyg tyčia tam pritaikytų oro uosto vežimėlių?

Prieš pat skrendant sužinojome, kad mūsų lėktuvas skrenda dar ir į Montevideo, laimei, pirmas sustojimas buvo BsAs, todėl mūsų nepalietė techninio sustojimo vargai.